Išperėjome gegužiuką

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Vieną rytą atneša įmonės menedžerio sekretorė laišką ir šaipydamasi prašo, kad perskaityčiau. Laiškas adresuotas menedžeriui, rašo apie mane. Prasideda klausimu: ,,Ar jūs žinote, kad jūsų kompanijoje Philadelphia dirba toks Juozas Gaila....” ir toliau porinama, kad tas Gaila darbo laiku kompanijos įranga rašo šimtus asmeninių laiškų. Man perskaičius sekretorė suplėšo laišką į skutelius ir dar labiau šaipydamasi išeidama taria: „That’s what you get for liberating Lithuania.”

Tai buvo 1973 metais, kai Philadelphia mieste buvo įsikūrusi JAV LB Krašto valdyba ir iš V. Volerto perėmiau pirmininko pareigas. Norėdamas pasigirti, kaip valdyba taupiai dirba, savo aplinkraštyje ir spaudoje parašiau, kad daug Lietuvių Bendruomenės darbų atliekame savo darbovietėse ir kaip pavyzdį nurodžiau įvairių raštų ir aplinkraščių spausdinimą. Taip va, ir atsirado tas laiškas su skundu. Laiškas rašytas netaisyklinga anglų kalba, išsiųstas iš Chicago, be atgalinio adreso, deja, jo neturiu, tik man atminty įstrigo parašas „Konserned sitizen”. Jeigu sekretorė būtų ir parodžiusi tą laišką menedžeriui, nieko man nebūtų nutikę, nes toje įmonėje buvau trečias pagal svarbą asmuo, vadovaujantis likerių gamybai ir laboratorijai ir ne aš vienas savo asmeninius darbus tarnyboje atlikinėjau. Amerikiečiai net terminą tokiems darbams turi, vadindami tai „government job”. Įmonės menedžeris redagavo savo golfo klubo biuletenį, o sekretorė spausdindavo ir išsiuntinėdavo. Buhalteris vadovavo savo gyvenvietės namų savininkų asociacijai ir tarnybos laiku ruošdavo laiškus, tvarkė draugijos finansus. Aš juos erzindavau, vadindamas jų veiklą: ,,government jobs”, o jie mane erzindavo už „liberating Lithuania”. Iš tikrųjų, net mes LB valdyboje juokaudami vadindavome save „vaduotojais”. Pasigavome tą terminą iš tuo laiku išeivijai siuntinėjamo laikraštuko „Gimtasis kraštas”, kur išeivijos organizacijų veikėjai buvo pravardžiuojami „vaduotojais”. Pamenu, kai paskambindavau Algimanto Gečio žmonai ir paklausdavau, ką jis veikia, išgirsdavau, kad „Algimantas Lietuvą vaduoja”. Tai reiškė, kad rašo laiškų pavyzdžius senatoriams ar aplinkraščius apylinkėms ar kokius suvažiavimus ruošia. Panašiai atsakydavo ir mano, ir Rimo Česonio žmonos.

Prisiminiau tą skundą, nes dabar, po 35 metų, Lietuvių Bendruomenės veikėjai, ypač Tautinių šokių šventės rengimo komitetas, susidūrė su žymiai skaudesniu skundu, palietusiu visus lietuvius, ir jo žala pasiliks. Du skundikai, bet jie skirtingi. Mane skundė aiškiai vyresnio amžiaus žmogus, blogai mokantis angliškai, slėpdamas savo pavardę. O Tautinių šokių šventės rengimo komitetą skundė jaunas, gerai mokantis tiek lietuvių, tiek anglų kalbas, ne tik nesislėpdamas, bet nuduodamas, norįs mažinti įtampą tarp žydų ir lietuvių. Savąjį skundiką aš galiu ir pateisinti. Anais laikais, K. Bobeliui vadovaujant ALTui ir vėliau VLIKui, netrūko išeivijoje trinties. Dirbantieji JAV LB buvo kaltinami neva palaikantys ryšius su okupantu, net kuriama kita LB, atsidurta amerikiečių teisme. Taip, kaip K. Bobeliui, nukėlusiam savo panašią veiklą į laisvą Lietuvą atsirado jo šalininkų ten, taip jis jų turėjo ir čia, Amerikoje. Manau, kad ir mane skundęs buvo vienas iš tų galvojusių, kad atlieka patriotišką pareigą bandydamas pakenkti man darbe ir gal net norėdamas, kad aš jį prarasčiau.

Dabartinio jauno skundiko motyvai kiti. Vokietijoje jis plėtė skandalą Vasario 16-sios gimnazijoje neva norėdamas apsaugoti moksleivius nuo seksualinio priekabiavimo ir smurto grėsmės, o iš tikro siekė direktoriaus kėdės. Amerikoje, neva norėdamas sumažinti įtampą tarp žydų ir lietuvių, o iš tikro siekdamas pelningesnės vietelės žydų vadovaujamose įstaigose. Stebina šio jauno žmogaus suktumas ir demagogija, kai jis atsakinėja į vieno mūsų savaitraščio žurnalistės klausimus apie žydų ir lietuvių santykius. Paklaustas, kodėl kreipėsi į žydų organizacijas paviešindamas Tautinių šokių šventės komiteto atsisakymą kviesti žydų šokėjus, atsako: „Aš niekur nesikreipiau. Mano atsistatydinimo laiškas buvo viešas, ir apie jį pranešiau ir savo žydams kolegoms.” Ar reikia didesnio cinizmo? Sakykim, mano žmona ruošia baliuką mūsų pažįstamiems lietuviams. Prieš pat baliuką pamatau žmonos sudarytą sąrašą ir pasiūlau, kad ji pakviestų ir kaimynus amerikiečius. Ji sakosi, jau per vėlu, nes net vietos valgomajame nebus, be to, prie ko jie, juk mes šį kartą norime pasibūti su lietuviais. Aš supykstu, sakau: jei taip, tai ir aš nebūsiu baliuje. Po to nueinu pas kaimynus ir papasakoju, kad norėjau juos kviesti į balių, bet žmona atsisakė, tad ir pats nebaliavosiu...

Skundikas aiškina, kad jis norėjęs sumažinti įtampą tarp žydų ir lietuvių. Kokia gi įtampa tarp mūsų ir žydų Amerikoje buvo ar yra? Juk jam puikiai žinoma, kad Amerikoje net švelniausias pasisakymas prieš žydus iššauks jų isterišką reakciją. Tuoj bus primintas Holocaust, prikergta antisemito etiketė. O tos etiketės bijo kiekvienas — nuo eilinio amerikiečio iki senatoriaus. Vieninteliai, nebijantys antisemito etiketės, yra Amerikos juodieji musulmonai. Ir apskritai, koks yra bendravimas, ar jis išvis egzistuoja Amerikoje tarp etninių grupių? Taip, savo laiku buvo ir trintis, ir diskriminacija, bet visa tai daugiau ar mažiau praeity. Bendravimas? Kaip, pavyzdžiui, bendrauja Amerikos vokiečiai su italais? Kaip bendrauja juodieji su meksikiečiais? Lenkai su airiais? Korėjiečiai su kinais? Apsilankome vieni kitų festivaliuose paragauti etninio maisto, pasigrožėti šokiais, dainomis.

Aišku, dalykinis lietuvių bendravimas su Amerikos žydais prasidėjo nuo atvykimo į Ameriką dienos. O man asmeniškai nuo vaikystės. Prisimenu, kai raudonarmiečiams žygiuojant Marijampolės gatvėmis, jaunos žydaitės ir žydukai mėtė jiems gėles šaukdami „ura”, o mano motina verkė ir meldė Dievo prakeikimo ir vieniems, ir kitiems. Mačiau motiną vėl verkiant, bet šį kartą ji verkė, kai Virbaly pro mūsų sodybą buvo vedami žydai sušaudymui. Tuoj mūsų namuose atsirado žydaitė kaip mano sesuo ir tuo pačiu nuolatinė baimė, kad galime būti įskųsti vokiečiams. Skundikų neatsirado. Antru kartu rusams artinantis ir mums ruošiantis bėgti į Vokietiją, žydaitę pasiėmė jos motina, besislapstanti pas kitą ūkininką. Mano tėvo sesuo Matilda Salenekienė-Gailevičiūtė iš Kauno geto per tvorą paėmė kūdikį — žydaitę ir užaugino. Ji gyvena New York.

Atvykęs Amerikon įsidarbinau iš Rytų Europos kilusio žydo įmonėje. Nors mažai mokėjo, bet leido dirbti viršvalandžius. Vėliau, kai prasitariau norįs studijuoti, prašė nemesti darbo — dirbti kiek noriu ir kada noriu. Gavęs pirmą algą ir nuėjęs į mažą maisto krautuvėlę apsipirkti grįžęs pastebėjau, kad grąžą gavau ne iš 20 dolerių, bet iš 10. Nedrįsau eiti aiškintis pas žydą krautuvininką, nes vos graibiausi angliškai. Pirmą kaklaraištį (tokį su palme, iš kurio draugai šaipėsi) ir kostiumą išrinko žydas pardavėjas. Baigęs studijas, įsidarbinau Kanados žydo didžiulėje bendrovėje. Buvau kviečiamas į žydų vaikų Bar Mitzvah apeigas, ne kartą buvau sinagogoje. Baltimore mieste žydai ruošdami muziejų kreipėsi į mane prašydami išversti jų turimus lietuviškus dokumentus į anglų kalbą. Verčiau juos be jokio užmokesčio. Žydui dantistui esu dėkingas, kad artėdamas prie aštuoniasdešimtmečio valgau su savo dantimis, o žydui gydytojui, kad laiku surado manyje atsiradusį vėžį. Tokiais patyrimais ir tokiu bendravimu su žydais gali pasidalinti ne vienas Amerikos lietuvis, tad kur ta skundiko minima trintis? Esu vadovavęs dviejų vietovių LB apylinkėms, daug metų dirbęs JAV Krašto valdyboj, net ir PLB valdyboje, ir nepatyriau jokios trinties su žydais.

Rašau šias eilutes ne pagiežos, bet liūdesio vedamas. Nedirbusieji visuomeninio darbo gal ir neįsivaizduoja, kaip sunku yra surasti rengėjus mūsų Tautinių šokių, dainų šventėms ir koks sunkus tų rengėjų darbas. Kiek susirašinėjimų, kiek skambinimų, kiek važinėjimų į posėdžius, kiek rūpesčių dėl šventės pasisekimo. Ir štai atsiranda žmogus, kuris siekdamas karjeros sąmoningai sudaro progą ne tik dirbančiųjų, bet ir visos mūsų tautos suniekinimui. Gal būtų buvę geriau, jei jo tėvai nebūtų reikalavę specialios lituanistinės programos jo mokymui, nebūtų siuntę mokytis į Vasario 16-tosios gimnaziją, tada nekartintų mūsų širdžių dviveidiški jo žodžiai: „Noriu, kad mūsų tauta gyventų pagal kilniausius idealus.”