Kitokios kalbos ilgesys

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net


1993 m. pasirodė B. Railos knyga „Kitokios Lietuvos ilgesys”, aš, perskaitęs š. m. vasario 19 d. „Drauge” gen. J. Kronkaičio kalbą, pasakytą Vasario 16-sios minėjime, Čikagoje, ir pajutau kitokios kalbos ilgesį. Kai prieš 35 metus dirbau JAV LB Krašto valdyboje, tiek aš, tiek kiti valdybos nariai: Aušra Zerr-Mačiulaitytė, Rimas Česonis, Algimantas Gečys, Balys Raugas – Vasario 16-sios proga būdavome kviečiami kalbėti įvairiuose lietuvių telkiniuose. Tarp savęs tardavomės, ką susirinkusiems pasakyti. Ir ką gi galėjome pasakyti? Sovietinė imperija stiprėjo, JAV Valstybės departamente pūtė mums nepalankūs vėjai, bet nepraradome vilties. Kai Valstybės departamento žemėlapiuose pranyko pastaba, kad JAV nepripažįsta Pabaltijo valstybių inkorporacijos, mūsų spaudimu ji vėl atsirado. Australijos vyriausybei oficialiai pripažinus Pabaltijo kraštų inkorporaciją, mūsų, PLB ir Kanados LB, protesto balsas buvo išgirstas ir naujoji Australijos vyriausybė grįžo prie nepripažinimo. Mūsų protestai ne tik privertė Maskvą paleisti įkalintą jūrininką Simą Kudirką, bet ir su visa šeima išleisti jį į Ameriką. Lietuvos auksui pasibaigus ir mūsų diplomatams pasiekus garbingą amžių, Pasiuntinybei Washington, DC grėsė pavojus, bet iš JAV vyriausybės išsikovojome leidimą S. Lozoraičiui atvykti ir perimti pasiuntinio pareigas, o lėšos mūsų diplomatų išlaikymui buvo gautos iš latvių aukso kaip paskola. Tad ir tais niūriais Lietuvai laikais surasdavome ką nors džiuginančio, kad iš minėjimo žmonės neišeitų prislėgti, nusivylę ir kad nenuleistų rankų lietuviškoje veikloje.

Kodėl aš nusivyliau gen. J. Kronkaičio kalba? Nusivyliau, nes, jei nežinočiau tikrosios padėties Lietuvoje ir tik pasikliaučiau jo kalba, tai apraudočiau visą savo gyvenimą, kad tiek sielvartavau dėl savo tėvynės, tiek pastangų ir lėšų skyriau išlikti lietuviu išeivijoje, o Lietuva viso to nebuvo verta. Skaitau jo kalbą „Drauge”: „kol Rusija kentė nuo vidinių kovų, Landsbergis ir maža grupė jam ištikimųjų (...) atkūrė Lietuvos nepriklausomybę.” Tad ko verta ta tauta, jei atsirado tik vienas žmogus su maža grupe jam ištikimųjų atkurti jos nepriklausomybę. Ačiū Dievui, taip nebuvo ir netikiu, kad pats kalbėtojas tuo tiki. Tokie žodžiai nedaro garbės nei V. Landsbergiui, o tik įžeidžia Lietuvos žmones. Panašiai yra ne tik pertempti, bet ir su tikrove prasilenkiantys kiti gen. J. Kronkaičio teiginiai, štai skaitau: „Komunistams esant valdžioje, bankai ir gamyklos buvo pasisavinti ar sąmoningai priversti bankrutuoti”. Generolui turėtų būti žinoma, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo tik sovietinių bankų padaliniai, praktiškai – kasos kontoros. 1990 m. Aukščiausios Tarybos nutarimu, Lietuva buvo pirmoji respublika, atsiskyrusi nuo sovietinių bankų, nacionalizavusi juos ir įkūrusi nepriklausomą Lietuvos banką. Taigi, juos pasisavino valstybė. 1992 m. vyriausybės nutarimu, buvo leista steigti privačius komercinius bankus ir tik vėliau tie subankrutavo. Nesuprantu, kodėl gen. J. Kronkaitis pasirinko kalbėti apie tai, kai Amerikoje bankrutuoja ar ant bankroto ribos sėdi bankai ir kitos finansinės įstaigos, praradę ne milijonus, bet milijardus. Lietuvoje privatūs bankai (ne ,,Lietuvos bankas”) bankrutavo, nes davė paskolas įmonėms, kurios bankrutavo arba buvo dirbtinai sukčių sukurtos siekiant gauti paskolas. Tuo tarpu Amerikos bankai davė paskolas namų pirkėjams, net negalintiems susimokėti paskolų procentus. Lietuvoje buvusią bankų krizę galima dar pateisinti, nes atsikūrusioje Lietuvoje nebuvo patirties ir įstatyminių saugiklių jiems kontroliuoti, bet Amerika galėjo pasimokyti iš „depresijos” laikų bankų krizės ir iš prieš porą dešimčių metų įvykusios „Savings and Loan Assoc.” fiasko, kai indėlininkų nuostoliams padengti prireikė mokesčių mokėtojų pinigų.

Skaitau toliau: „Žmonės kentė, keikė valdžią. 1996 metais, tikėdamiesi stebuklų, išrinko konservatorius”. Bet juk žmonės laukė stebuklų, nes konservatoriai tuos stebuklus prieš rinkimus siūlė. Į tuos „stebuklų” siūlymus rinkėjams buvo įsitraukęs ir tuo laiku Amerikos armijos pulkininkas J. Kronkaitis, kartu su kitais Amerikos lietuviais pulkininkais, agituodamas už konservatorius. Jei ne PLB draudimas politikuoti, būčiau ir aš agitavęs už konservatorius, bet niekada nebūčiau sutikęs piršti „stebuklų”. Tebeturiu jų plakatą „Ką siūlo Tėvynės sąjunga” su net 30 tokių stebuklų: „Žemdirbiai! Jums už darbą bus atlyginama pinigais, o ne pažadais. Pensininkai! Mūsų garbės reikalas – atstatyti Jūsų jau uždirbtas pensijas... Prekybininkai! Mes stengsimės, kad Jums reikėtų ‘gintis’ ne nuo inspektorių, bet nuo pirkėjų pertekliaus... Mokesčių mokėtojai! Mes neketiname apkarpyti biudžeto, bet mokesčius sumažinti ir suprastinti – būtinai...” ir t. t.

Prasilenkia gen. J. Kronkaitis su tiesa, teigdamas: „Tačiau siekdami ištaisyti buvusios Vyriausybės klaidas konservatoriai buvo priversti imtis nepopuliarių priemonių ir nepadarė lauktų stebuklų.” Ne LDDP klaidų taisymas konservatorių vyriausybę sužlugdė. Sužlugdė jų pačių klaidos: nekompetentingumas, du ministrai iš vienos šeimos, o trečiajam norint būti ministru dirbtinai sukurta „Europos reikalų” ministerija, dubliuojanti Užsienio reikalų ministerijos vadovaujamos koalicijos partnerio A. Saudargo darbą ir sukėlusi trintį su krikščionimis demokratais. Net dienraštis „Lietuvos aidas”, buvęs konservatorių oficiozu, buvo sužlugdytas redaktoriui atsidūrus kalėjime už išeivijos atsiųstų lėšų laikraščiui išlaikyti iššvaistymą. Augančios premjero G. Vagnoriaus ir V. Landsbergio ambicijos suskaldė partiją. Iš jos buvo išmesti partijos steigėjai ir ministrai, ir pagaliau konservatoriai atsisakė sudaryti vyriausybę. Tiesiog istorijoje negirdėtas įvykis, kad partija, Seime turinti, daugumą atsisako sudaryti vyriausybę! Juk tai ir privertė prezidentą V. Adamkų kviesti R. Paksą naują vyriausybę sudaryti.

Keisčiausi gen. J. Kronkaičio kaltinimai skirti Lietuvos teisėsaugai. Jei jo angliškai skaityta kalba yra teisingai išversta, jis painioja Lietuvos Konstitucinį teismą su Aukščiausiuoju, nes apie pastarąjį vertime rašoma: „Be įtikinamų argumentų jis atėmė pilietybę iš daugelio Lietuvos žmonių”. Nežinau, kokiems žmonėms tas teismas be įtikinamų argumentų atėmė pilietybę, bet žinau, kad Konstitucinis teismas nusprendė, kad dvigubą pilietybę įteisinantieji įstatymai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. O argumentas – Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnis: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.”

Norėdamas pabrėžti savo teiginį, kodėl žmonės nepasitiki teismais, jis pateikia pora pavyzdžių: „Petrikis, žmogus, kuriam iškelti kaltinimai dėl didžiausio bankroto Lietuvoje, deportuotas iš JAV kalėjimo, iš esmės Lietuvoje yra laisvas”. Klausiusieji jo kalbos tikrai galėjo piktintis tokia Lietuvos teisėsauga. Tačiau juk tik Lietuvos policijos prašymu jis buvo FBI surastas, suimtas, įkalintas ir grąžintas į Lietuvą. Taip, Lietuvoje jis laukia teismo laisvas. Prieš pabėgimą į Ameriką jis sėdėjo tris mėnesius kalėjime, ten gaujų buvo sumuštas, prieš teismą paleistas. Vėl gaujos mušamas už pasiskolintus ir negrąžintus pinigus ir išsipirkęs už 300,000 litų pabėgo į Ameriką. Deja, Lietuva seka kitais kraštais ir Amerika, kur dėl vadinamų „white collar crimes” nusikaltimų, įtariamieji nesodinami į kalėjimus prieš teismus ir nuteisiami labai lengvomis bausmėmis. Petrikiui senaties įstatymas negalios ir jis bus teisiamas.

Kitas gen. J. Kronkaičio pavyzdys apie moterį: „Savo darbdavio ruso ji buvo paduota į teismą ir niekas iš valdžios nepanorėjo jai padėti: nei valdžios gynėjas, nei Prezidentas, nei Ministras pirmininkas ir tik Žmogaus teisių gynimo advokato bei nevyriausybinių organizacijų dėka ji buvo apginta...” Generolas turėtų žinoti, kad visai nesvarbu ar darbdavys rusas, ar čigonas, ar žydas, ar lietuvis. Jis įsteigė įmonę, sukūrė darbo vietas, kurių tame mieste nebuvo. Viena darbininkė paskelbė, kad dalis atlyginimų ten mokami vokeliuose, po stalu. Darbdavys iškėlė jai bylą už šmeižtą. Tad argi Prezidento ar Ministro pirmininko pareiga eiti ją ginti? Ar J. Kronkaitis, gyvendamas Amerikoje, yra girdėjęs, kad Prezidentas būtų stojęs ginti darbdavio apkaltinto asmens? Ir kaip jis turėtų ginti? Įsakyti teisėjui panaikinti bylą, nes ji iškelta ruso darbdavio? Moters pareiga buvo įrodyti, kad ji teisi ir ji advokato ir kitų pagalba tai įrodė. Panašių netikslumų gen. J. Kronkaičio kalboje yra ir apie energetikos problemas Lietuvoje ir tegalime džiaugtis paskutiniu jo kalbos skyriumi apie jo vadovaujamos organizacijos „Piliečių santalkos” veiklą ir plėtrą, jei ji tokia, kaip jis ją apibūdino.

Nežinau, ar rengėjų pageidavimu jis Chicago kalbėjo angliškai, ar dėl dalyvaujančių amerikiečių svečių. Bet ar naudinga buvo šitaip iškreiptą Lietuvą pristatyti amerikiečiams? O ar išeivijos lietuvis, tiek metų tuose minėjimuose tegirdėjęs dūsavimus, nenusipelnė išgirsti ką nors gero apie Lietuvą, kad jam po minėjimo nereikėtų likti su kartėliu širdyje.