Vilnius, 2007. Jono Kuprio nuotr.

Ar priimdami paramą vien tik skriaudžiame Lietuvą?

Algimantas S. Gečys

Vitalijos ir Jono Dunčių atviras laiškas JAV LB ir PLB vadovybėms dėl Lietuvos valstybinės paramos išeivijos poreikiams naudojimo (,,Draugas”, 2008.03.29) neliko be atgarsio. Kiek griežčiau į pakaltinimą ,,ubagavimu mūsų vardu” sureagavo PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė, švelniau – Danguolė Navickienė, JAV LB Tarybos prezidiumo pirmininkė (,,Draugas”, 2008.04.05). Kol kas paramos teikimo išeivijai klausimo nekomentuoja Lietuvos Vyriausybė ar jos valdoje veikiantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMIDas).

R. Narušienės teigimu, Lietuvos valstybės įsipareigojimą rūpintis išeivija sąlygoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnis: ,,Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje.” D. Navickienė pastebi, kad nors JAV lietuviai daug geriau gyvena negu broliai Lietuvoje, vis tiek išgyvename visuomenės pavojuje patirtį: ,,mūsų vaikai nutautėja, bendruomenės išsisklaido, pasiilgstame gimtojo žodžio ir pamiltos kultūros”. Navickienės teigimu, pats faktas, kad TMIDas prašo JAV LB Krašto valdybos patvirtinimo, kad pateiktas prašymas naudingas ir atitinkantis TMIDo misijai, tuo nepaverčia JAV LB kažkokiu skriaudėju ar kurstytoju.

Į Dunčių atvirą laišką vedamuoju straipsniu (,,Draugas”, 2008.04.12) sureagavęs dr. Romualdas Kriaučiūnas, siūlo į ,,(…) visa tai kiek plačiau ir atlaidžiau pažiūrėti. Tiek tarp pavienių žmonių, tiek ir jų telkinių visą laiką egzistuoja kokie nors ryšiai, tam tikras bendravimas. Idealus ryšys yra paremtas pagarba, meile ir partneryste.” R. Kriaučiūno teigimai atitinka kiek anksčiau ,,Pasaulio lietuvio” žurnale (2008 m. 01/457) išsakytas Lietuvos ambasadorės ypatingiems pavedimams Gintės Damušytės mintis. Straipsnyje ,,Lietuvos diplomatinių atstovybių ryšiai su lietuvių bendruomenėmis” G. Damušytė primena, kad Lietuvos Vyriausybės 2006–2008 metų programoje pažymėta, kad bus siekiama stiprinti ryšius su užsienio lietuvių bendruomenėmis, kad bus siekiama skatinti ir remti lietuviškų mokyklų steigimą, kultūros centrų steigimą užsienyje.” Pastebėjusi, kad nors ilgokai Lietuvos vadovų būta paskendus asmeniniuose ir valstybiniuose rūpesčiuose, ,,Lietuvos valstybė supranta, kad turime tam tikra prasme priešintis globalizacijos iššūkiui, bet taip pat ieškoti būdų išsaugoti lietuvybę, išlaikyti lietuvių ryšį su tėvyne, panaudoti išeiviją tautos išlikimo tikslams.”

Kažkuris žymus politikas yra pasakęs, kad ,,Valstybės neturi draugų, o turi tik interesus!”

Jei su šiuo teiginiu sutinkame, ar neprivalėtume į Lietuvos valstybės užsienio lietuviams teikiamą paramą žiūrėti ne kaip į skriaudą Lietuvoje gyvenantiems, o kaip į pasitarnavimą valstybės labui ir tam tikrą naudą Lietuvos valstybei? Kodėl TMIDo padovanotas vadovėlis JAV lituanistinę mokyklą lankančiam vaikui laikytinas Lietuvos mokesčių mokėtojo skriaudimu? Kas blogo, jei į Dainavos stovyklavietėje vykstančius lituanistinių mokyklų mokytojų kursus TMIDo paramos dėka paskaitų skaityti atvyks žymus Lietuvos pedagogas? Ar išeiviams, o gal dar ir amerikiečiams, koncertuoti iš Lietuvos bus atsiųsta menininkų grupė? Ar verta graudintis, kad TMIDo suteiktos paramos dėka 2007 metais Floridoje buvo surengta vasaros stovykla daugiausia ,,trečiabangių” vaikučiams? Argi nėra Lietuvos valstybės interesas, kad mūsų atžalos kalbėtų lietuviškai, kad lituanistinės mokyklos nebūtų ,,vargo mokyklėlėmis”, kuriose dėsto ,,laike sustoję” pedagogai? Ar nebus idealu, jei iš Lietuvos atvykę menininkai retkarčiais suburs plačiai po JAV išsibarsčiusius tautiečius, primins jiems Lietuvą ir sukels juose Tėvynės ilgesį? Gal net paskatins sugrįžti Lietuvon?

Pagaliau, ar užsienio lietuvių žiniasklaida neverta išsaugojimo ir kuklios Lietuvos paramos? Ar tai būtų laikraštis, radijo ar televizijos programa, žiniasklaidos paskirtis nėra vien tik sausai informuoti. Žiniasklaida kultūriniais ir visuomeniniais straipsniais stiprina mūsų lietuvybę, primena tautines pareigas, buria lietuviškon šeimom ir skatina aukomis bei darbu remti Lietuvą ir bendruomenines tautinio išlikimo pastangas. Valstybei yra tiesioginė nauda, kai į Lietuvą sugrįžusiųjų vaikai neturi problemų su kalba, kai jie gali įstoti į aukštesniosios mokyklos klasę ar net į universitetą. Valstybei bus išlaidų, kai parvežtiems į Lietuvą vaikams prireikia steigti specialias mokyklas su bendrabučiais, panašiai kaip daryta iš Sibiro sugrįžusiems ir lietuviškai jau nekalbantiems tremtinių palikuonims. Sutinku, ne visi užsienin išvykę grįš į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui. Tačiau tie, kurie tautiniu požiūriu išeivijoje bus išsilaikę sąmoningais lietuviais, jie siųs vaikus į Lietuvą vasaros atostogų metu, šeimos lankysis Lietuvoje, rems ten esančius artimuosius. Iš valstybės iždo užsienio lietuviams skirta parama Lietuvai atsimokės šimteriopai. Atsimokės parama giminėms, labdara esantiems varge, turisto paliktais doleriais, už mokslą užsimokėtomis universitetinėmis studijomis, testamentiniais palikimais. Naujausiais duomenimis, jau dabar užsienio lietuvių į Lietuvą siunčiama kasmetinė parama yra pusantro karto didesnė už Lietuvai teikiamą paramą iš Europos Sąjungos fondų.

Nesitikiu, kad mano argumentai įtikins mano telkinyje gyvenančius ir šauniai lietuviškoje veikloje besireiškiančius dr. Joną ir dr. Vitaliją Dunčias. Greičiausia nepaveiksiu ir JAV LB Tarybos nario Algio Kazlausko, kuris straipsnyje ,,2007 metų Lietuvos parama JAV gyvenantiems?” (,,Draugas”, 2008.02.23) siūlė ,,atsikvėpti ir pasvarstyti, ar turime teisę sąžiningai jos (paramos – A.G.) siekti?” Nepavyks greičiausia man įtikinti su pagarba maloniai prisimenamos mano pirmosios anglų kalbos mokytojos Stasės Semėnienės, kuri straipsnyje ,,Ne Lietuvių Bendruomenės kaltė” (,,Draugas”, 2008.04.12) rašė: ,,Būtų didžiulė gėda, tiesiog nuodėmė prašyti pagalbos iš vos atsikūrusios vargingos Tėvynės. Ar tai nebūtų lygu – atimti lazdą iš pavargėlio?!” Tegul suminėtieji man atleidžia, jei iš Hillary Clinton pasiskolinsiu žodį ir jų griežtokas pažiūras paramos klausimu pavadinsiu ,,elitinėmis”.

Atsiprašau nesutinkančių, tačiau lieku prie ankstesnio savo teiginio, kad Lietuvos interesas yra tautinio išlikimo tikslu rūpintis ir remti užsienyje gyvenančius lietuvius. Argumentas, kad anksčiau paramos iš Lietuvos neprašėme, nėra įtikinantis. Pasikeitė užsienyje gyvenanti mūsų visuomenė, pasikeitė jos norai aukoti ir aukotis. Po Pirmojo pasaulinio karo laisvam gyvenimui atsistojusi nepriklausoma Lietuva rėmė užsienio lietuvius, Pietų Amerikoje statė lietuvybės centrus, nors to meto Lietuva daugiausia ne tik sėmė vandenį iš šulinių, bet ir elektros neturėjo. Ačiū Dievui, šiandieninė Lietuva jau 18 metų nepriklausoma, su vandens parkais ir Maximomis. Pribrendo laikas Lietuvos valstybei pradėti rūpintis lietuvybės stiprinimu tarp užsienio lietuvių. Jei surandama milijonai pastatyti prabangų stadioną Panevėžyje, ruošiamasi artimoje ateityje statyti stadioną Kaune, jei Lietuva Baltimorės miestui dovanoja Frank Zappa paminklo kopiją, ar išleidžiama 20 milijonų litų Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos penkių platformų mechanizmų įrangai, tai galima pasirūpinti vadovėliais užsienio lietuvių mokykloms, paremti galą su galu vos suduriančią išeivijos žiniasklaidą, per satelitą perduoti Lietuvos televizijos progra mas, kad naujai atvykusiems nereiktų žiūrėti rusiškų programų bei filmų.

Kas dėl Lietuvos mokesčių mokėtojų, Aleksas Vitkus straipsnyje ,,Užsienio lietuviai – padeda Lietuvai ar ją skriaudžia?” (,,Draugas”, 2007.08. 15) švelniai priminė, ,,kad ir pirmųjų Europos Sąjungą sukūrusių valstybių mokesčių mokėtojai turbūt irgi nelabai džiaugiasi, kad jų milijardai eurų plaukia į Lietuvą”. Europos Sąjunga buvo sukurta valstybinių interesų pagrindu. Parama į Europos Sąjungą naujai įstojusioms valstybėms teikiama sustiprinti jų ekonomiką, stengiantis sulyginti Sąjungai priklausančių valstybių gyventojų gerovę. Siekiama, kad ekonomiškai atsilikusių valstybių piliečiai srautais neplūstų į Vakarų Europos valstybes panašiai kaip meksikiečiai