Gentinis refleksas

Vladas Krivickas

Gali būti, kad viena iš priežasčių, kodėl lietuvių tauta išliko, nepaisant tragiškų ir nepalankių istorinių aplinkybių, yra mūsų genuose iš kartos į kartą perduodamas gentinis refleksas.

Jei nesąlyginis refleksas mokslinėje literatūroje apibūdinamas kaip ,,paveldima stereotipinė reagavimo į biologiškai reikšmingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma”, tai gentiniu refleksu, šiek tiek nerimtai, žinoma, vadinčiau lietuvių genuose užkoduotą bendrumo jausmą, visa apimantį domėjimąsi kitų savo genties narių veiksmais.

Ir nesvarbu, ar tas susidomėjimas pozityvus, ar negatyvus, ar (labai retai) vienas kitą pagiriame, ar iš peties pliekiame, svetimesnėje aplinkoje išgirdus žodį ,,lietuvis” smegenyse iškart transliuojami maždaug tokie signalai: ,,Ką gi ji(s) padarė? O kas ji(s) toks/tokia? Kad jį (ją) kur, gal ji(s) pakenkė mūsų šalies įvaizdžiui?”

Gentinis refleksas, be abejo, yra susijęs su kita ,,liga” — mažos tautos sindromu. Greičiausia pirmasis išsivystė kaip antrojo pasekmė. Kad ir kaip ten būtų, daugelis mūsų skaudžiai reaguojame į savo tautiečių nesėkmes ar šunybes, ypač už savo šalies ribų. Džiaugiamės jų pasiekimais, visuomet juos pastebėdami, tačiau ne visuomet garsiai apie tai prabildami — pripažinkime, čia suveikia vadinamasis ,,lietuviškas pavydas”. Tačiau šiaip ar taip, savo gentainius pasaulyje pastebime.

Vienas pirmųjų man nutikusių kultūrinių nesusipratimų kaip tik įvyko dėl to, kad savo genuose užkoduotą gentinį refleksą nesusimąstęs perkėliau kitai genčiai. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, geram pažįstamam amerikiečiui (tuo metu net tik mažuose miesteliuose, bet ir šalies didmiesčiuose, kad ir laikinai gyvenantys atvykėliai iš JAV buvo retenybė) užsiminiau, kad gretimame miestelyje apsigyveno kitas mokytojas iš Amerikos ir primygtinai mėginau suorganizuoti jų susitikimą. Abiejų reakcija mane itin nustebino — ,,O kodėl aš turiu pulti su juo susipažinti? Vien dėl to, kad jis amerikietis?” — stebėjosi nepanorę vienas su kitu bendrauti užsieniečiai.

Dabar tai jau nestebina. Tauta, išplitusi vos ne visame žemyne (turiu omenyje Šiaurės Ameriką), nelabai domisi kiekvienu savo gentainiu. Tai jokiu būdų nereiškia, kad amerikiečiai nepatriotiški, tačiau jų požiūris į gentinį bendrumą — visai kitoks.

Praėjusią savaitę pasaulio spaudoje, lyg tyčia, netrūko įvairiausių negatyvių pranešimų apie lietuvius. Na, kaip nesipiktinti ir nesirūpinti: Lietuvos Respublikos pilietis Jurijus Kadamovas Los Angeles teismo prisiekusiųjų kartu su bendrininkais buvo nuteistas mirties bausme už tai, kad grobė ir žudė turtingus verslininkus. Kai kurie Lietuvos dienraščiai į JAV net nusiuntė savo korespondentus, kad iš pirmų lūpų sužinotų kraupius faktus apie žiaurų tėvynainį.

Tuo tarpu JAV žiniasklaida žudiko tautybės šįkart neakcentavo. Dienraštis ,,Los Angeles Times” apsiribojo pranešimu, kad nuteistasis yra iš ,,buvusios Sovietų Sąjungos”. Vietinių Kalifornijos naujienų agentūrų pranešimuose minima tik žudiko pavardė. Šiuo atveju galima pasidžiaugti — lietuviams bent jau negresia bosnių Salt Lake City likimas, kai po Sulejmen Talovic žiauraus išpuolio, kai jis prekybos centre nušovė 5 žmones, vietinė bosnių bendruomenė sulaukė nemažai grasinimų susidoroti.

Kita žinia — pasaulio kino ekranuose pasirodė filmas ,,Hannibal Rising” pagal rašytojo Thomas Harris romaną. Šiame filme susitelkiama ties fikcine Hanibalo vaikyste, kurią jis neva praleidęs nacių okupuotoje Lietuvoje. Įvykiai, kuomet vienuolikmetis Hanibalas matė, kaip naciai nužudė ir suvalgė jo seserį, taip stipriai paveikė pastarojo psichiką, kad jis vėliau tapo monstru žudiku ir žmogėdra.

Romano autoriaus pasirinkimas Lietuvą panaudoti kaip scenografiją savo kūriniui atrodo gana atsitiktinis, panašiai kaip ir prieš kelerius metus bereikalingą skandalą Lietuvoje sukėlusio amerikiečių rašytojo Jonathan Franzen knyga ,,The Corrections”, kurioje Lietuva vaizduojama kaip atsilikusi, korumpuota, arklieną valgančių žmonių valstybė. Abiem atvejais vadovaujamasi logika: reikia kažkokios įdomios aplinkos savo kūriniui — neįdomu, jei veiksmas visuomet vyksta Amerikoje, Italijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje. Kadangi nemažai daliai užsieniečių tam tikros buvusio komunistinio bloko valstybės beveik niekuo nesiskiria (ir dar rimuojasi: Lithuania, Romania, Albania...), kodėl gi nepaėmus pirmo pasitaikiusio elemento šioje rimo grandinėje ir nesukūrus ko nors pikantiško. Su tikrais lietuviais ar Lietuva tai neturi nieko bendro.

Atlikau nedidelį bandymą. Paklausiau vienos pažįstamos vidutinio amžiaus amerikietės verslininkės, kuri yra didelė T. Harris knygų apie Hanibalą gerbėja. Klausiu — ar skaitei naują knygą? Žinoma, kad skaitė. Sakau, ar dabar žinai, kad Hanibalas buvo lietuvis? Moteriškė žiūri į mane ir nesupranta — kuo čia dėti lietuviai. Tada greitakalbe ima aiškinti: ,,Na, veiksmas vyksta Europoje, siužetas įtemptas, viskas labai sudėtinga, tai knyga apie Antrojo pasaulinio karo baisumus... O kad būtų paminėta Lietuva, tai nepastebėjau”, — šiek tiek kaltai nutęsė verslininkė, mat ji žino, kad esu lietuvis.

Puikiai galiu atskirti išmonę nuo realybės, literatūrą nuo faktų kalbos, ir vis dėl to lyg akmuo nuo širdies nukrito: čia tik aš išgyvenu dėl Lietuvos įvaizdžio, ir tikrai ne visi pasaulyje mano, kad Lietuva — žmogėdrų hanibalų kraštas.