Lietuvių Dailės muziejuje — menininkų desantas
Laima Apanavičienė
Žiema, šalta, po apsiaustu lenda šiaurys vėjas. Niekur nesinori eiti, tačiau kaip gali išsėdėti namuose, jei Lietuvių dailės muziejų ,,okupavo” net keturi dailininkai ir fotografas. Ir ne tik ,,okupavo” – muziejaus salių ir koridoriaus sienas nukabinėjo, grindis nuklojo darbais. Du iš jų susirinkusių žiūrovų akivaizdoje netgi piešė paveikslą.
Viskas prasidėjo prieš metus Čiurlionio galerijoje, kur du menininkai – Rolandas Kiaulevičius iš Connecticut ir Gintaras Jocius iš New Jersey – susibūrė į grupę GIRO ir kartu nutapė savo pirmąjį paveikslą.
Lemonte susirinkę žiūrovai stebėjo jau ketvirtą jų kartu kuriamą paveikslą. Prieš atvykstant į Čikagą jie lankėsi Bostone, kur žiūrovų akivaizdoje piešė kalakutus, dar prieš tai bendrą paveikslą jie piešė Neringos stovykloje, Vermont.
Apžiūrėję parodą, žiūrovai rinkosi į muziejaus galeriją. Joje akį patraukė neįprasta dekoracija – ant pakylos – muzikos instrumentai, šalia – drobe uždengta erdvė, ant jos kabantis rėmas ir šalia pastatytas molbertas su juodos spalvos drobe.
Renginį pradėjo šios parodos sumanytoja Nora Aušrienė. Vakaro pavadinimas ,,Vandens ženklai” – neatsitiktinis, pasirodo, visi parodoje dalyvaujantys menininkai gimė po vandens ženklais. Dalyvaujantys parodoje dailininkai atliko ritualą – vandens pilstymą iš vieno ąsočio į kitą. Ritualą galėjai suprasti visaip – tai ir laiko bėgimas, ir gyvenimo tėkmė, galų gale vanduo – gyvybės ir darbo šaltinis. Vandens čiurlenimas pasibaigė supylus jį į indą, pastatytą šalia dažų.
Gęsta šviesos, apšviečiamas kabantis rėmas, už jo – rankų, teptuko mostai. Įrėmintoje erdvėje atsiranda pirmosios linijos, kurios vis ryškėja. Skamba Johann S. Bach muzikos įrašas. Ji vis intensyvėja, o linijų paveiksle daugėja. Po kiek laiko žiūrovai pamato garsiosios ,,Mona Liza” bruožus.
Nora Aušrienė trumpai papasakoja apie visus parodoje dalyvaujančius dailininkus, ir į salę vėl įžengia Rolandas su Gintaru. Šį kartą jie ,,labai užaugę” – aukšti, pasidabinę frakais. Į sceną lipa muzikantai: Gintaras Milius – mušamieji, Tadas Stalmačinskas – gitara, fleita, vokalas, Robertas Vasiliauskas – sintezatorius, programavimas. Gęsta šviesos (apšvietėjas Juozas Ulevičius), performansas prasideda. Potėpis po potėpio ant juodos spalvos drobės ryškėja vandens gyvūno – žuvies formos. Muzika intensyvėja. Intensyvėja ir piešinio spalvos, storėja potėpiai, galų gale, matyt, neišlaikiusi įtampos, drobė ima suktis, dailininkai dar brūkšteli vieną kitą brūkšnį, braukia liniją, tekšteli sodrios spalvos ant drobės ir pasirašo – GIRO (Gintaras ir Rolandas – pirmieji jų vardų skiemenys). Darbas baigtas. Žiūrovai muša jiems išdalintomis lazdėmis, girdisi plojimai, šauksmai ,,Valio!” Prasideda aukcionas (jam vadovauja Mindaugas Braslauskas). Kaina, prasidėjusi 79 doleriais, kyla – 100, 200, 300 dolerių... Įtampa didėja, kaina persirita per 400 dol. Nurungusi visus aukciono dalyvius, paveikslą įsigyja Rūta.
Į salę įeina ,,mergina-stalas” – ant jos pakietinto sijono išdėliotos vaišės. Visiems linksma. Nora dar kartą pristato muzikantus, naujai sukurto paveikslo autorius ir tylų fotografą iš Lietuvos Butautą Barauską, kurio nuotraukos kabo ant muziejaus koridoriaus sienų.
Noriu pasidžiaugti ne tik pačiu renginiu, bet ir paroda. Smagu matyti, kad dailininkai nesėdi sudėję rankų. Ypač smagu po ilgos tylos pamatyti keramiko Alvido Pakarklio darbus. Reikia tikėtis, kad keramikas ir toliau džiugins meno mylėtojus savo dirbiniais.
Noriu paminėti ir dar vieną tuo pat metu atidarytą parodą, kuri nebuvo planuota. Netikėtai iš Lietuvos atvykus fotomenininkui Butautui Barauskui, muziejaus koridoriaus sienos pasipuošė jo puikiomis fotografijomis. Jose – aktoriai, politikai, menininkai, kuriuos taikli fotografo kamera užfiksavo neįtikėtinose situacijose.
Abi parodos – ,,Vandens ženklai” ir fotografijų – Lietuvių dailės muziejuje, Lemonte veiks visą mėnesį. Siūlau skaitytojams jas aplankyti – nenusivilsite.