Karščiuojanti planeta ir pypkės

Vilius Bražėnas

Šį straipsnį paskatino parašyti įkyri, vienašališka, agitpropinė propaganda „Planetos atšilimo” klausimu.

Prieš keletą metų nuskambėjo aplinkosauginis aliarmas: tirpsta Afrikos kalno  Kilimandžaro viršūnės ledynas! Sekė „autoritetų” paaiškinimai: tai viena iš planetos „Žemė” katastrofiško atšilimo pasekmių, kurį sukėlė modernaus žmogaus veikla. Veiklos padariniai – įvairaus deginimo skleidžiami dūmai ir šiluma, transporto priemonių išmetamos dujos ir nesuskaičiuojami kiti dalykai.

Neseniai pasibaigė Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) sušaukta milžiniška konferencija mūsų planetai nuo atšilimo gelbėti. Jeigu verta tikėti, kad planetos atšilimą sukėlėme mes, žmonės, dera kiekvienam iš mūsų prisiimti dalį atsakomybės. Esu jau ne kartą prisipažinęs jaučiąs kaltę už Kilimandžaro kalno ledo tirpimą – keliolika metų rūkiau pypkę. Tad paskleidžiau dūmus ir šilumą ir negaliu įrodyti, jog visa tai nenuslinko į Afriką. Be to, valgiau duoną, dėvėjau rūbus, naudojau įrankius, gėriau vaistus. Tai ir visa kita pareikalavo daug naftos, dujų ir kitokio kuro kombainams, transportui, kaitinimui ir šaldymui. Visa tai esą sukėlė šiltnamio efektą atmosferoje. Vadinasi, dalis kaltės ir šiose srityse guli ant mano pečių. Tačiau neprisiimu kaltės už klimatologų įrodytus klimato pakitimus, kai dar nebuvo nei mano pypkės, nei kombainų, nei duonos kepyklų, nei sunkvežimių. Kas nors turi įrodyti mano ir kitų lietuvių kaltę už senus klimato pokyčius, kurių nepaprastas pasėkmes regime šiandien.

Kaip, pavyzdžiui, be lietuviškų pypkorių ir lietuviškos duonos kepyklų pagalbos ištirpo į mūsų žemes atsibastę ledynai, išrėžę Nemuno, Neries, Dubysos upių vagas? Kokiu būdu be mūsų miestų taksistų ir autobusais, automobiliais, traukiniais pas mamas šv. Kalėdas švęsti skubančių mūsų tautiečių įtakos po arabų kraštų smėlynais kadaise buvusių džiunglių ir gyvūnų likučiai pavirto į naftą? Iš smėlio naftos neišspausi.

Skaičiau mokslininkų (ne JTO parinktų) teiginius, jog viduramžiais Grenlandija (Green land – žalias kraštas) buvusi šiltesnio klimato dalimi. Ir anų laikų vikingai, ko gero, pasiraitę marškinių rankoves, būriavo šiltame šiauriniame Atlante. Tik jau ne lietuviškų pypkių dėka! Visa ekologinė isterija ima panašėti į pasaulinės valdžios utopijos fanatikų planą įvaryti žmoniją per globalinę klimato kontrolę į globalinės vergijos Gulagą.

Jau girdėjome, kad 1948 metais Hagoje Churchill sušaukto Europos kongreso viena iš rezoliucijų buvo pareiškimas, kad ES sukūrimas bus svarbus žingsnis į Pasaulinę valdžią. Negi mūsų politologams nieko nesako „varpai”, retkarčiais skambiną „Eurazijos” melodiją? Ar jiems nieko nesako „Europos prezidento” posto (lyg niekur nieko) įvedimas? Nejaugi „globalizmo” žodį tabu pavertę mūsų politologai atsibus tik tada, kai į jų išminties kabinetų duris pasibels Eurazijos GPU ar ES Gestapas?

Ką turėtų daryti jau dabar žmonės su žmogiška tautine sąžine? Veiklos taikinį nurodo globalizmo architektai – tauta. Tautinė sąmonė, iš šeimos ryšio gimęs tautiškumas – „nacionalizmas”, yra, šalia susipratimu pagrįsto valstybiškumo, pagrindinė kliūtis į tautas naikinančios globalinės valstybės sukūrimą. Globalistų tikslas – panaikinti tautas. ES tautų tikslas turėtų būti išgelbėti tautas.

Laimei, yra ženklų, jog ES ne mes vieni sielojamės dėl tautos išlikimo. Todėl pirmiausia ir reikia rūpintis tautos išlikimo, o ne globalistų kontroliuojamos planetos temperatūra! Žiniasklaida nutyli nepriklausomų mokslininkų nuo JTO  teiginius, jog viduramžiais, tarp 800 ir 1300 m. pr. Kr., planetos atšilimo ciklo metu planetos paviršiaus ir vandenynų temperatūros galėjusios būti gerokai aukštesnės negu dabar.

Yra manančių, kad dėl Golfo srovės sutrikimo gali atšalti Europos klimatas. Aišku, ginčytinos ir tos prielaidos, kaip ginčytina ir Nobelio laureato Al Gore, gal tik „beržo lapo ant katino uodegos užkritusi” klimatologinės katastrofos teorija. Ypač, kai šį kartą „katinui ant uodegos” užkrito ne lapas, o Nobelio taikos premija. Veik po visų Taikos ir Literatūros premijų JAV dešinieji apie apdovanotąjį sakydavo: „Nežinojau, kad jis komunistas”. Atseit, su maža išimtim – jie būdavo bent jau raudoni.

Nesakau, kad Al Gore yra komunistas, tačiau apie jo tėvo, JAV senatoriaus, ir jo paties politikos aukštybėn iškilimo finansinę laiptinę gan smulkiai esu aprašęs (bene tik ne „Laisvoje Lietuvoje”) praėjusių JAV prezidentinių rinkimų vajaus metu. Gore politiniai laiptai buvo nukloti raudonu kilimu. Jį nutiesė naftos magnatas Armond Hammer. O jo tėvas Julius Hammer buvo JAV komunistų partijos steigėjas. Nenuostabu, kad Armond nutiesė bolševikams pelningo verslo kelius į dolerių aruodus. Ne be reikalo jis girdavosi ant savo stalo turįs Lenino portretą su parašu ir įrašu: „Mano draugui Armond Hammer”. Prieš porą   dešimtmečių paviešinus ligi tol įslaptintus „Venona” žvalgybos dokumentus, paaiškėjo, kad Al Gore šeimos politinis mecenatas buvo SSRS agentas (o vadinosi kapitalistu). Sakoma, kad ir jo vardas buvęs parinktas pagal bolševikų simbolį: „Ranka ir kūjis” („Arm and hammer”).

Tad štai kaip gali susiklostyti faktai ir idėjos, atidžiau pasvarsčius mūsų planetos atšilimo ir atšalimo ciklus, globalizmą ir nacionalizmą, Nobelio premijas ir lietuviškas pypkes. O dar net neužkabinta saulės veiklos galima įtaka jos planetų klimatui. Ypač, kai pastebimas sutapimas su pokyčiais Saulėje ir Žemėje. O žmogus, išsipūtęs „lyg varlė prieš jautį”, mano savo veikla galįs sugriauti Dievo sukurtą pasaulį. Žmogus gali užteršti ežerus, upes, girias ir savo smegenis, bet ne jam pakeisti planetų ir Saulės sistemas. 

Bėkim, bėkim, dangus griūva ... ir ledynai tirpsta!

Romualdas Kriaučiūnas

Dr. Zenono Prūso straipsnis ,,Globalinio atšilimo kaltininkai” (,,Draugas”, 2007.12.12) paskatino mane  sugrįžti prie mano jau  sukauptos informacijos žemės rutulio atšilimo reikalu. Jau kuris laikas darbovietėje pietų metu tas klausimas vis iškyla, nors gana paviršutiniškai. Atrodo, kad mūsų  nuomonių skirtumas yra daugiau politinis, negu racionalus, moksliškai pagrįstas. Liberalių pažiūrų kolegos įsitikinę, kad esame didelės katastrofos išvakarėse ir kad tai žmonių kaltė.  Tai pozicijai gana efektingai vadovauja  globalinio atšilimo ,,dvasios vadas”, buvęs JAV viceprezidentas Al Gore, neseniai dėl to net laimėjęs Nobelio Taikos premiją.  Prie tokių pažiūrų  šliejasi ir didelė dalis liberalios pakraipos žiniasklaidos.  Dažnai naujienų laidose matome  ledynų atplaišas ar alkanų baltųjų meškų nuliūdusius veidus, nes tirpstantis ledas  riboja priėjimą prie ruonių, pagrindinio jų maisto šaltinio. 

Rašant šį rašinį kieme už lango riogso žvarbaus vėjo susuktos pusnys, nors oficialiai, dar ruduo.  Žiema prasideda gruodžio 22 d.  Lapkričio viduryje beveik per visą Ameriką, nuo vakarų iki rytų, nusiautė sniego audros, pridariusios daug žalos.  Daugiau apie šią temą  pagalvojus atmintyje iškyla daugybė įvaizdžių, kad kažkas gamtoje vyksta, ko lyg ir neturėtų vykti. Būdami Aliaskoje prie ledynų, stovėjome ant ribos, kur prieš 15 metų pasibaigdavo ledynas. Dabar tas  betirpstantis ledynas  nuo stovimos vietos yra už poros kilometrų. Lankantis Churchill, Manitoba, save laikančia pasauline baltųjų meškų sostine, grupės vedėjas susijaudinęs kalbėjo apie žemės rutulio atšilimo pasėkmes šiems plėšriems žvėrims. Aplinkui esantys pritariančiai jam lingavo. O aš sau galvojau – puiku!  Dabar gal ir tų meškų terorizuojami bei skerdžiami ruoniai turės progos gyvenimu ilgiau pasidžiaugti!

Šaltai ir įtikinančiai dr. Z. Prūsas išdėstė savo mintis. Po ranka turiu kitą įdomų šaltinį. Tai S. Fred Singer paskaita, skaityta Hillsdale kolegijoje   2007 m. birželio 30 d.  Šios paskaitos santrauka buvo išspausdinta ,,Imprimis” rugpjūčio mėn. leidinyje.  Pradžiai šiek tiek apie patį autorių.  Jis yra gamtos mokslų  profesorius emeritus University of Virginia. Daugelio studijų ir knygų autorius, įskaitant jo vėliausią knygą ,,Unstoppable Global Warming: Every 1,500 Years”. Pažiūrėkime, ką jis apie mūsų planetos atšilimą  sako.

Pirmiausia jis pripažįsta padidėjusį dėmesį planetos klimato pokyčiams. Tas dėmesys yra susijęs su prielaida, kad matomi pokyčiai yra žmonių įpročių pasekmė ir kad tie patys žmonės turi kažką daryti padėčiai pagerinti. Jo teigimu, nauji radiniai rodo, kad toks rūpestis yra  nereikalingas. Žmonių veiksmai apčiuopiamai neįtakoja planetos šilimo. Klimatas keitėsi ir keisis, kaip ir visada.  Bus atšilimų ir atšalimų, nepriklausomų nuo žmonijos elgesio ar pastangų. Jis net yra pasiruošęs teigti, kad švelnus atšilimas žmonijai būtų naudingas. 

Prof. Singer neneigia, kad jau turime rimtų politinių  ir ekonominių pasekmių, kurios veda į didėjančią socialinę ir tarptautinę įtampą.  Su tam tikra ironija jis prisimena 70 m. dešimtmetyje nuvilnijusią baimę dėl planetos atvėsimo. Tuo tarpu svarbiausias klausimas susijęs su žmogaus įtaka šilimui.  Ar pastebimas šilimas yra žmonių kaltė? Paviršutiniškai gali atrodyti, kad žmonės yra kalti, nes jų įpročiai  atmosferon paleidžia vis daugiau anglies dvideginio.   Per paskutinius du šimtus metų jo kiekis atmosferoje padidėjęs 35 proc.  Tačiau tai gali būti tik įdomus sutapimas.  Reikia pažvelgti iš didesnės laiko perspektyvos.  Jo teigimu, geologiniai duomenys rodo pasikartojantį atšalimą kas 1,500 metų ir tas ciklas  pasikartoja bent kas vieną milijoną metų. 
Cituojamas autorius  nepaneigia ledynų tirpimo, bet abejoja, jog dėl to kalta žmonija. Pastebimas ryšys nereiškia priežastingumo. Jis pastebi, kad paskutiniame šimtmetyje  atmosferinė temperatūra vėso, o vandens dvideginio kiekis atmosferoje didėjo.  Jo teigimu, per paskutinius aštuonerius metus atmosferos temperatūra nekilo. Jis kritiškai įvertina ir turimus kompiuterių pagalba sukurtus klimato pokyčių modelius, kurie nesiderina su matomais faktais, bet  apie tai ne šiame straipsnyje.

Autorius aptarė natūralaus šilimo procesus, ypač saulės įtakos svyravimus. Jis prieina išvados, kad  žmogaus sukeltas vandens dvideginio padidėjimas globaliniam atšilimui yra nereikšmingas. Natūralūs ir pasikartojantys temperatūros pokyčiai yra stiprūs, reikšmingi, bet žmonės jiems įtakos  neturi. Pokyčiai yra nesustabdomi. Tai nereiškia, kad nereikia taupyti naudojamą energiją ir taip mažinti išlaidas.

Šiame reikale randame ir ironijos: švelnus atšilimas žmonijai gali būti naudingas. Galimas gyvenimo standarto pakėlimas, nes padidėtų miškininkystės ir žemės ūkio produktingumas. Šiauriniuose klimatuose gyvenantieji mažiau išleistų namams apšildyti.  Kanadiečiai turėtų geresnį derlių. Pasinaudodami Arktikos ledynų tirpimu, prekybiniai laivai  galės sutrumpinti maršrutus iš Atlano į Ramujį vandenyną. Klimato pasikeitimas iš Mongolijos galėtų sukurti naują ekonominę jėgą. Tai, aišku, yra tik įdomūs spėliojimai.  Ekonomikos prof. Robert Mendelsohn tyrinėja įvairias globalinio atšilimo galimybes. Jo spėjimu, su 2100 metais Kanada ir Rusija ypač turės  iš to naudos.  Taip pat  naudos turėtų gauti ir šiaurinė Europa bei Mongolija, ypač dėl padidėjusio derliaus. 

Žiniasklaida plačiai aprašė ką tik įvykusią konferenciją Bali, kur Jungtinių Tautų atstovai diskutavo dėl globalinio atšilimo pavojaus. Ten dalyvavęs Al Gore kritiškai pasisakė prieš JAV ir Kiniją, susilaukdamas  entuziastiškų katučių. Viename United Press reportaže  prabėgomis  išsitarta, kad patiriamas globalinis atšilimas nėra pirmasis. Ten minima  paskelbta studija, rodanti, kad per paskutinius 520 milijonų metų yra buvę penkios didelės klimatinės atmainos, privedusios prie esamos gyvūnijos sunaikinimo ar apnaikinimo.  Ši studija buvo paskelbta 2007 m. lapkričio mėn. ,,The Proceedings of the Royal Society of Britain” moksliniame  žurnale.

Taigi, pamėgdžiojant liaudies pasaką, galime visiems šaukti: ,,Bėkim, bėkim dangus griūva ... ir ledynai tirpsta!” O gal ateina laikas Nojaus arkas statyti? Paskutinį žodį palikau mielai ,,Draugo” vyr. redaktorei. Iš jos gautame e-laiške ji rašo: ,,Aš galvoju, kad atsiliepimas į Zenono Prūso pradėtą temą yra puiki mintis. Tad lauksiu straipsnio apie globalinį atšilimą.  O kaip su žmogišku atšilimu?” Geras klausimas!