Tėvynė, mitas ir krikščionybė Viktoro Petravičiaus grafikoje

  Ieva Šadzevičienė

Čiurlionio galerijos dovana visiems meno mylėtojams - vienintelį gegužės vakarą eksponuota Viktoro Petravičiaus (1906 - 1989) paroda, skirta 100-osioms dailininko gimimo (1906 - 1989) metinėms paminėti. V.Petravičius - vienas žymiausių Lietuvos grafikų - paliko gausų meninį lobį. Jo raižiniuose susipina krikščioniška ikonografija, tėvynės ilgesys, lietuvių liaudies mitologinė pasaulėjauta. Čia šventas Jurgis gina lietuvių liaudies pasakų Mergelę, Skausmingoji Madona verkia tėvynės laisvės, pirmapradės, archetipinės moters ir vyro figūros egzistuoja begaliniame kosmogoniškame rate. V. Petravičius nuo ankstyvesnių, kiek švelnesnių juodai baltų lino ir medžio raižinių (pvz:.  triptikas ,,Pavasaris”, 1947m.), pereina prie ekspresyvių, dažnai geometrizuotų figūrų vaizdavimo, priartėdamas prie modernizuoto liaudiško stiliaus, galiausiai varijuoja ranka paspalvintomis monotipijomis, vėliau linijos vėl tampa jautresnės, pasiekiamas subtilus dvasingumas, permatomumas. Ryškių spalvų akcentus pakeičia beveik monochromiškos, blankios spalvos, susiliejančios ir persipinačios jo kūriniuose.

Dailininkas įkvėpimo semiasi iš lietuvių liaudies drožinių, raižinių stilistikos, sujugdamas ją su tuo metu naujausiomis vakarų dailės srovių raiškos priemonėmis, kūriniai pasižymi dramatiškomis, ekspresyviomis linijomis. Juodai baltose monotipijose suskamba ryškių Joan Miro, linkstančio prie Abstrakčiojo Ekspresionizmo, spalvų sąskambiai. Galiausiai V. Petravičiaus kūrybinis braižas (šiukštu ne tematika, dvasinė prasmė) priartėja net prie postmodernistinio Jean Michel Basquiat laisvų, ekspresyvių figūrų, afrikietiškų kaukių veidais.

Tuo pačiu toks sąmoningas, ekspresionistinis, primityvistinis, šiurkštus braižas Viktoro Petravičiaus darbuose, ne chaotiškas, bet atvirkščiai kaip graudi lietuvių liaudies daina, atviras ir betarpiškas. Jis ,,išdainuoja” lietuvių tautos negandas ir sakmes, pasirenka archetipinius ir krikščioniškuosius motyvus harmoningai meninio siužeto kalbai.

Vienas mėgstamiausių jo kūriniuose Šventas Jurgis, legendinis krikščionių karžygys, kovojantis su slibinu, dažniausiai krikščionybėje simbolizuojančiu blogį. Tai ir mėgstamas lietuvių liaudies šventasis (per Jurgines pirmą kartą į laukus išgenami galvijai), gyvulių globėjas. Šv.Jurgis, karžygys, kartais V. Petravičiaus grafikoje persikšnijantis į keletą karių, kovojančių su slibinu (-ais), o šalia ir pasakų Mergelė, kurią reikia apginti. Archetipinė Mergelė - Lietuva, raudanti po blogojo slibino priespauda, iš kurios išsivaduoti reikalingas stebuklas.

Grafikas nejučia vis grįžta prie Nukryžiuotojo temos (pvz:. ,,Be pavadinimo”,1967m.). Jo Nukryžiuotasis nesuasmenintu veidu - tai tik linijų ir formų bei spalvų kalba, nepaprastai jausmingai bylojanti apie virsmo metu užtemstančią saulę, visgi apglėbta žalios vilties spalvos kokonu. Čia suskamba ir rausvos, gelsvos, mėlynos, violetinės akcentai, kaip visų žmogiškųjų išgyvenimų spektras. Abstrakti Nukryžiuotojo figūra įgauna keleriopą simbolinę prasmę: tai ir okupacijos nukankinta Lietuva, ir asmeniškas kiekvieno žmogaus gyvenimo lūžis, danguje šviečianti vilties saulės.

 ,,Mano gimtoji šalis (Lietuva)”, apie 1983m. - grafikos darbų ciklas, prislopintomis melsva, gelsvai žalsva, rausvai violetine spalvomis pereinantis į monochromiją. Ištirpstančiuose lietuvių istorinės architektūros fasadų fonuose rikiuojasi Naujojo Testamento scenos, paliestos lietuvių laiudies braižo: šalia Skausmingosios Madonos rymo Rūpintojėlis, viršuje trimituojantis Angelų pulkas ir Teisiantis Dievas Tėvas, apačioje (žemėje), atstovaujami jojančios karžygių (Šv.Jurgių) kariuomenės, po kojomis trypiančios blogio slibinus. Tarp tamsesnių, prislopintų spalvų išnyra Nukryžiuotasis, kurio iš Lietuvos praeities nebyliai šaukiasi mitologiniai karalaičiai ir archetipinės figūros.

 Achetipinė moters ir vyro priešingumo, o tuo pačiu ir vienybės idėja atsiskleidžia V. Petravičiaus ,,Erotinės serijos”, ,,Nėščios moters” ir kituose cikluose. Pirmapradė vyro - moters nuogo kūno tema iškelia kosmogoninio mito idėją: geometrizuoti kūnai neša savyje priešcivilizacinį nekaltumą, nukelia į laikus tarp gėrio ir blogio. Schematizuotos formos, ekspresyvi dinamiška linija ir raižiniuose ir monotipijose kupini vaikiško nekaltumo. Dažnai iš tamsaus fono išnyra šviesi figūra, arba bent jau jos kontūrai (pvz:. ,,Nėščia moteris”, 1970 m.). Pakitęs moters kūnas fiksuojamas su tuo pačiu, pirmapradžiu, atviru ir betarpišku nekaltumu.

Ekspresyvi Viktoro Petravičiaus grafika kuria įtaigią meninę raišką, juodai baltose kompozicijose suskamba spalva, vėliau išblėstanti veik perregimoje kūrinių erdvėje. Istorinės aplinkybės ir liaudies mitai susipina jo darbuose: krikščioniškosios kultūros ir tikėjimo simboliai nuolat atsikartodami susijungia su archetipiniais lietuvių kultūros personažais. V. Petravičius savo kūryboje sujungęs modernių XX a. dailės krypčių įtaką, labiausiai krypsta į ekspresionistinę, dramatiškų linijų, figūrų ir šviesokaitos raišką, tačiau jo siužetai kupini lietuvių liaudies krikščioniškųjų simbolių, ekspresyvia stilistika perteikia ne vien jo paties, bet ir visos, tuo laiku pavergtos, tautos šauksmą.