Labai vertinu savo senelių lietuvišką kilmę

Pokalbis su Grand Rapids lietuvių Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonu kun. Dennis W. Morrow

Vakarinėje Michigan valstijos dalyje esančiame Grand Rapids mieste yra prieš 104 metus įsteigta lietuvių Šv. Petro ir Povilo parapija. Nuo 1993 metų rudens jai vadovauja energingas, darbštus, draugiškas ir nuoširdus lietuvių kilmės klebonas kunigas Dennis W. Morrow. Jis yra Grand Rapids vyskupijos kancleris ir notaras (Chief Notary), vyskupijos tribunolo vedėjas (Adjunct Judicial Vicar), vyskupijos ir parapijos archyvaras, Grand Rapids miesto policijos ir gaisrininkų kapelionas, vienas iš nedaugelio kunigų vyskupijoje galintis aukoti lotynų kalba Mišias. Moka arba supranta 10 kalbų: anglų, lietuvių, lotynų, latvių, italų, lenkų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir graikų, išmokęs ir senovės slavų kirilikos raidyną. Jis būna užimtas 24 valandas per 7 savaitės dienas. Dažnai jį matome per televiziją ar skaitome laikraščiuose apie jo rūpestį sužeistais nelaimėse žmonėmis ar nuo gaisro nukentėjusiais, nes policija ir gaisrininkai jį visuomet greitai iškviečia. Jis yra Lietuvių Bendruomenės narys, aktyviai dalyvauja LB apylinkės susirinkimuose ir renginiuose, yra Lietuvių Fondo narys ir visada parapijiečiams bei miesto gyventojams primena apie lietuvišką Šv. Petro ir Povilo parapijos istoriją.

Kai „Draugo” vyriausia redaktorė dr. Dalia Cidzikaitė paprašė manęs pasikalbėti su mūsų parapijos klebonu ir atsiuntė klausimus su juo susitarėme vienos valandos interviu. Kartu su vyru Vytautu nuvažiavome į kleboniją ir net nepajutome, kaip ten išbuvome apie keturias labai įdomias valandas. Išgirdome ir sužinojome daug dalykų apie tą nuostabų žmogų, jo gyvenimą, šeimą, plačią giminę ir patirtį. Ypač daug išgirdome apie įdomią Grand Rapids lietuvių istoriją nuo 1885 metų. Nemoku ir neįmanoma visko gerai atpasakoti, vis dėlto perduosiu dalį kun. Dennis Morrow atsakymų.

– „Draugo” skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jūsų lietuviškas šaknis.

– Mano motina Marian yra lietuvė Turskaitė, tėvas Clarence W. Morrow iš seniau Ohio valstijoje gyvenusių amerikiečių šeimų, kilusių iš anglų, airių ir škotų. Motinos tėvai, mano seneliai, buvo Juozapina Mikulėnaitė (jos šeima kilusi iš Pakalnių) ir Vladas Turskas (jo šeima buvo kilusi iš Varėnos). Močiutė Mikulėnaitė gimė 1904 m. Rygoje, su tėvais atplaukė į Ameriką 1908 m., mūsų parapijoje Grand Rapids 1922 m. ištekėjo už Vlado Tursko ir čia 1998 m. mirė. Mano močiutės giminės yra iš Mikulėnų (Pakalnių ir Veiverių apylinkių) ir Telyčėnų šeimų. Promočiutė Agota Telyčėnaitė (gimė 1876 m. Tverečiuje) 1885 m. Lietuvoje ištekėjo už Prano Mikulėno ir jie 1908 m. atvyko į Ameriką, apsigyveno Grand Rapids, dirbo baldų fabrike, 1915 m. promočiutė Agota mirė. Prosenelis P. Mikulėnas taip pat buvo ūkininkas Scottville, MI. Jis 1922 m. Detroite vedė Magdaleną Tėberis ir jie sugrįžo į Lietuvą 1938 m., kur 1947 m. tragiškai žuvo. Senelio Vlado Tursko tėvai, mano proseneliai, buvo Rožė Diksa (gimusi 1873 m. Kaune) ir Domininkas Turskas (gimęs 1873 m. Varėnoje). Jie susituokė Lietuvoje 1899 m. ir 1900 m. atplaukė į Ameriką, apsigyveno Pittston, PA, kur dirbo anglies kasyklose iki 1919 m., kol persikėlė gyventi į Grand Rapids ir čia abu proseneliai mirė (1954 ir 1959 m.). Senelis Vladas gimė 1902 m. Pittston, PA, o mirė 1966 m. Grand Rapids, MI.

Mano motina Marian gimė 1924 m. Grand Rapids lietuviškoje Turskų šeimoje, o aš gimiau 1948 m. gegužės 3 d. Su seneliais Turskais kalbėjau ir susirašinėjau lietuviškai iki pat jų mirties.
 
– Iš kur Jūsų pašaukimas būti kunigu?

– Iš tikrųjų, kai buvau vaikas, norėjau būti policininku arba ugniagesiu, nes mano tėvas ir senelis buvo ugniagesiai. Mano giminės buvo labai religingi, gyveno, praktikavo krikščionišką gyvenimą ir gerbė kunigus. Kai lankiau katalikišką pradžios mokyklą, tai Mišias ten laikydavo vienas monsinjoras, kuris buvo labai geras mokiniams ir mums buvo didelis pavyzdys. Taip 1962 m. pradėjau lankyti St. Joseph Seminary „High School” mokyklą, ruoštis kunigystei, ir studijas baigęs 1975 metais buvau įšventintas kunigu.

1968–1970 metais Baltimore Seminary studijų metu man didelį įspūdį paliko Baltimorės Šv. Alfonso lietuvių parapijos klebonas Monsinjoras Liudvikas Juozapas Mendelis. Aš galėjau kalbėti ir suprasti lietuviškai, bet man buvo sunku skaityti ir rašyti lietuviškai. Monsinjoras man davė lietuvišką Mišiolą ir patarė kasdien jį skaityti. Išmokau. Todėl ir dabar per mūsų parapijos Mišias kiekvieną sekmadienį aš sakau kai kurias maldas ir skaitau Evangeliją lietuviškai.

Metus laiko praleidau studijuodamas Romoje. Ten susipažinau su prelatu Ladu Tulaba, vyskupu Antanu Deksniu ir kitais lietuviais kunigais. 1979–1981 metais lankiau Washington, DC, tai ten bendravau su dominikonu kun. dr. Tomu Žiūraičiu, lankiau dr. Stasį Bačkį ir jo žmoną Lietuvos ambasadoje, kitus lietuvius. Iš mūsų pačių Šv. Petro ir Povilo parapijos yra kilęs gilios atminties arkivyskupas Kazimieras (Charles) Salatka, kuris buvo įšventintas vyskupu maždaug tuo laiku, kai aš pradėjau mokytis St. Joseph Seminary. Visi jie stiprino mano kunigišką pašaukimą ir lietuvišką patirtį.


Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Grand Rapids, MI įsteigta 1904 metais.

– Kokie Jūsų įspūdžiai iš kelionių į Lietuvą?

– Pirmoji kelionė su turistų grupe iš Boston į okupuotą Lietuvą įvyko 1984 metais. Keliavome iš Bostono per Frankfurtą į Varšuvą. Iš ten važiavome traukiniu į Vilnių. Aš keliavau kaip mokytojas, neturėjau kunigo drabužių, bet vežiau knygų. Vienoje knygoje buvo 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės aktas su jį pasirašiusių signatarų biografijomis. Prie sienos mūsų lagaminus tikrino ir visas mano knygas atėmė. Lietuvoje būdamas negalėjau lankyti giminių, nuotaika buvo liūdna, matėsi okupuoto krašto sunkus gyvenimas. Grįžtant atgal į Varšuvą prie sienos man atidavė anksčiau atimtas knygas, o mes išsivežėme rublius kaip suvenyrus.

Antrą kartą keliavau jau į Nepriklausomą Lietuvą 1995 metais, kai Lietuvių Bendruomenės Grand Rapids apylinkė padovanojo man tą kelionę mano kunigystės 20 metų jubiliejaus proga. Nuotaika buvo kita, ir žmonės galėjo visiems garsiai skųstis, kokia bloga dabar jų valdžia. Tai reiškė, kad jie buvo tikrai laisvi. Panašiai kaip pas mus Amerikoje. Daugiau sužinojau apie prosenelių Mikulėnų tragiškas mirtis 1947 metais Lietuvoje, daug ką pamačiau ir sužinojau apie gimines. Mačiau, kad reikalinga mūsų parama kai kuriems vargstantiems lietuviams.

Kartą per mėnesį mūsų parapijoje turime specialią rinkliavą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai paremti ir kas metai pasiunčiame surinktas aukas vyskupo Pauliaus Baltakio vadovaujamai Lietuvių Religinei šalpai Brooklyn, NY.


– Žinant Jūsų lietuvišką veiklą, įdomu būtų sužinoti, kodėl šalia kunigo pareigų jų imatės?

– Labai vertinu savo prosenelių ir senelių lietuvišką kilmę, jų gerą būdą, darbštumą ir tą dvasią, kurią jie man man paliko per jų pasakojimus ir per jų pačių gyvenimo pavyzdžius.

– Kaip gimė mintis išleisti knygą apie Grand Rapids lietuvius, kas joje yra Jums brangiausia?

– Vienas iš Grand Rapids lietuvių, būtent Edward Victor Gillis (Edis Gylys), labai kruopščiai surinko daug naudingos istorinės medžiagos apie lietuvius imigrantus šiame mieste nuo maždaug 1885 m. iki 1950 metų. Jo tėvai buvo Bartalomėjus Gylys, į Grand Rapids atvykęs 1904 metais, o motina Kotrina Stasiūnaitė, atvykusi keturiais metais vėliau. Jie susituokė Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje 1911 metais. Ši knyga parodo, kaip nauji imigrantai savo sunkiu darbu, darbštumu, atsivežta kultūra, meile šeimai ir giminei, tradicijomis ir religingumu siekė pagerinti šeimos ir vaikų gyvenimą, prisidėti prie naujo krašto, miesto gerovės ir jo augimo. Autorius savo žodyje kvietė lietuvius didžiuotis jų praeitimi, kultūra, kalba ir garbingu darbu. Buvo bandyta gauti paramos parašytai knygai išleisti iš „Draugo”, iš Lietuvių Fondo ir Lietuvių studijų ir tyrimo centro Čikagoje, bet nepavyko. Pagaliau The Grand Rapids Historical Commission sutiko išleisti „Growing Up in Old Lithuanian Town” knygą. Gaila, kad ji pasirodė 2000 m. tik po autoriaus Edward V. Gillis mirties (1999 m.). Apie išleistą knygą vėliau „Drauge” gražiai atsiliepė Petras Petrutis.

– Ką galvojate apie lietuvius Amerikoje?

– Mano močiutės ir senelio karta buvo giliai tikinti Katalikų Bažnyčia, jos mokslu ir tikėjimo tiesomis. Jiems lietuviška parapija buvo svarbi. Jų gyvenimas buvo tuo pagrįstas. Jie kartu dirbo, kartu gyveno ir kartu veikė. Kai tikėjimas sumažėja, dalis katalikiškos tautinės kultūros dingsta. Antros, trečios, ketvirtos ir kitų kartų lietuviai palikuonys atkrito nuo savo parapijų ir organizacijų, išsikėlė kitur. O naujų neatsiranda. Jei jie ir jų šeimos būtų pasilikę tikinčiais ir praktikuojančiais nariais savose parapijose, gal nebūtų sulaukę daugelio lietuvių parapijų uždarymo, dėl ko vėliau ieškoma kaltininkų kitur. Nereikėtų tada pavėluotai kovoti prieš lietuvių įsteigtų ir pastatytų, bet nelankomų ir neremiamų bažnyčių uždarymus.

– O lietuviška parapija Grand Rapids?

– Jos istorija įspūdinga. Prieš 100 metų mūsų parapijos pirmasis klebonas Wenceslaus V. Matulaitis (1904 – 1912). Buvo labai tautiškai susipratęs lietuvis ir aktyviai dalyvavęs tuometinėje lietuviškoje veikloje. Jis labai rūpestingai vedė parapijos krikšto, vestuvių ir laidotuvių knygas. Jose įrašydavo ne tik jų vardus ir pavardes, bet iš kur Lietuvoje jie buvo kilę, kas buvo jų tėvai, ir kitas žinias apie šeimas. Tai didelis istorinis turtas, kurį dabar, kai surandu laiko, perrašau į kompiuterį. Parapijai tada priklausė apie 500 lietuvių šeimų. Per praėjusį šimtmetį turėjome 10 klebonų ir 36 padėjėjus arba vikarus. Veikė daug lietuviškų organizacijų. Nuo 1907 metų veikia parapijos mokykla. Parapija ir jos mokykla užaugino 9 kunigus, vieną arkivyskupą, 7 vienuoles ir daug gerų asmenybių. Nuo 1907 iki 1928 metų turėjome vienuoles Domininkones, jas pakeitė Pranciškones vienuolės iš Pittsburgh, PA, ir pas mus buvo iki 2003 m. Antrojo pasaulinio karo metu 450 karių tarnavo JAV kariuomenėje, 15 iš jų buvo „Gold Star” herojai. Keli tūkstančiai parapijiečių palaidoti nuo 1914 metų Šv. Petro ir Povilo kapinėse. Bet tai graži praeities istorija. Dabar labai sumažėjo lietuvių ir jų organizacijų skaičius. Labai mažai krikštynų, daug mirčių, mažai lietuvių liko, naujų neatsiranda. Mums reikia energingų žmonių, kurie tęstų tėvų ir senelių darbus, Bažnyčios bei šios parapijos palikimą. Pakvietėme Užsienio lietuvių katalikų sielovados vadovą prelatą kun. Edmundą Putrimą aplankyti mūsų parapiją jam patogiu laiku, panašiai kaip anksčiau mus aplankė vyskupas Paulius Baltakis.

– Ar tenka ,,kovoti” su lietuvių kalba?

– Vis rečiau ir rečiau tenka ja kalbėti, bet stengiuosi jos neužmiršti ir kalbėti. Per sekmadienines Mišias skaitau Evangeliją ir kai kurias Mišių dalis lietuviškai. Su lietuviais parapijiečiais kalbamės lietuviškai. Nesakau pamokslų, kad nepadaryčiau klaidos, kurią padarė vienas mano pažįstamas lietuvių kilmės amerikietis kunigas, kai jis bažnyčioje per pamokslą apie mirtį kalbėjo apie „pastipusius žmones”.

– Koks Jums gražiausias lietuviškas žodis?

– Sunku atsakyti. Bet yra daug įdomių žodžių. Man žodis „šluota” skamba panašiai ką su ja darome. Arba įdomiai skamba žodis „murmėti, murma”.

Čia pokalbį turėjome užbaigti, nes klebonas kun. Dennis W. Morrow turėjo eiti vakarinėms pamaldoms į mūsų parapijos bažnyčią. Padėkojome už pokalbį ir džiaugėmės, kad turime gerą kleboną vienoje iš nedaugelio išlikusių lietuviškų bažnyčių Amerikoje. Šiais metais mūsų klebonas švenčia savo 60-ties metų prasmingo gyvenimo jubiliejų.
            
Kalbėjosi
Gražina Kamantienė  



600 metų Lietuvos krikšto jubiliejaus proga dailininko Jurgio Daugvilos sukurtas lietuviškas kryžius pastatytas Šv. Petro ir Povilo parapijos lietuvių kapinėse Grand Rapids, MI.