Žvilgsnis į Gruziją
Ses. Ona Mikailaitė
Birželio mėnesį Amerikoje gastroliuoja Gruzijos nacionalinis baletas. Gruzija, kaip ir Lietuva bei kitos posovietinės šalys, gyvena 17tus nepriklausomos valstybės metus. Vargsta sunkiomis pastangomis bandydama išsivaduoti iš sovietų sistemos giliau įspaustų žaizdų, iš naujo atrasti ir atpažinti savo tapatybės šaknis — įgyvendinti laisvės bei geresnio gyvenimo svajones bei sunkiai pasiekiamą demokratinę santvarką. Tuo Gruzija mums gali būti įdomi, nes jos, kaip ir Lietuvos, kelias erškėčiuotas.
Gruzijoje gyvena 4,7 milijonai gyventojų. Daugiau kaip pusė jų gyvena skurde, darbų trūkumas ir žemi atlyginimai gruzinus verčia bėgti iš savo krašto svetur, nuo 1991 m. daugmaž milijonas jų pasitraukė į užsienį. Gruzijos valstybinio gyvenimo istorija dar skaudesnė nei Lietuvos. Po pirmojo pasaulinio karo Gruzija išsikovojo nepriklausomybę nuo Rusijos, bet ja pasidžiaugė vos trejus metus, kol Rusija vėl šio krašto nepasiglemžė. Prie sovietų Gruzija praturtėjo, išvystė stiprias sporto ir meno programas, o sovietijai žlugus, čia įsivyravo korupcija, ekonominis ir politinis chaosas, civiliniai konfliktai ir vietinių mafijų siautėjimas.
Korupcijoje nugrimzdo prezidento Eduardo Ševarnadze režimas, o 2003 m. pabaigoje įvyko „rožių revoliucija”, kur prezidentinius rinkimus su 96 proc. balsų dauguma laimėjo jaunas teisininkas, gimęs šalies sostinėje Tbilisyje, Michail Saakašvili. Savo pažiūromis bei išsilavinimu jis yra Vakarų žmogus — studijavo Žmogaus teisių institute Prancūzijoje, George Washington ir Columbia universitetuose JAV. Perimdamas valdžią 2004 m. sausio mėn., jis tvirtai pažadėjo jį išrinkusiems tautiečiams išrauti korupciją, žlugdančią valdžios įstaigas, išdildyti Stalino represijų įmintus pėdsakus bei saugoti savo šalies teritorinę neliečiamybę, gelbėti piliečius nuo skurdo, pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Jis taip pat viešai parodė gerbiąs savo krašto gilias religines tradicijas, 2006 m. lapkričio 23 d., valstybinės Šv. Jurgio šventės šv. Jurgio bažnyčioje Gruzijos ortodoksų bažnyčios patriarchui pavedęs pakrikštyti savo sūnų.
Gruzinė istorikė Marika Lovdkipanidze, dėstanti istorijos mokslus Tbilisio valstybiniame universitete, gerai suvokia šiuolaikinės Gruzijos bėdas, sakydama: „Vyksta Rusijos ir Amerikos varžybos dėl lemiamos įtakos Gruzijoje.” Prez. Sakašvili, lankydamasis JAV, pasakė, jo „Gruzija negali tapti dviejų galingų valstybių kovos lauku...” Deja, faktai rodo, jog taip vyksta. JAV Gruzijai jau dešimtį metų kasmet skiria 1,5 milijardų dolerių paramą — tai daugiau nei bet kuriam kitam kraštui, išskyrus Izraelį ir Iraką. Tuo tarpu Rusija Gruzijoje laiko dvi karines bazes, o trys krašto provincijos valdomos Rusijai palankių vadų.
Gruzijos politinė padėtis neabejotinai sunki, neaiški ir jos, kaip nepriklausomo krašto, ateitis. Tačiau politinių šešėlių prietemoje vis ryškiau ima švisti religinio atgimimo spinduliai. Kaukazo tyrimų centro surengtoje apklausoje 80 proc. gruzinų pareiškė, jog jie pasitiki Gruzijos ortodoksų bažnyčia, nors tik 22 proc. pareiškė pasitikėjimą savo prezidentu.
Gruzijos krikščioniškos šaknys siekia labai giliai — gruzinai priėmė krikštą IV a. pradžioje, drauge su armėnais laikomi pačiomis seniausiomis krikščioniškomis tautomis Europoje. Nenuostabu, jog dauguma gruzinų savo religijos neskiria nuo tautinės tapatybės. Net po daugiau nei 70 metų nusitęsusio (dar ilgiau nei Lietuvoje) komunistinio religijos persekiojimo dauguma gruzinų neišsižadėjo savo tikėjimo. Žlugus sovietų režimui, Gruzijos ortodoksų bažnyčia atgavo laisvę ir dabar išgyvena atgimimą, tvirtina tėvas Giorgi Getiašvili, vienos svarbios Tbilisio bažnyčios klebonas.
„Komunistai visaip bandė mus sugėdinti, kad išsižadėtume savo tikėjimo”, — pasakoja tuos laikus išgyvenusi Dally Šakeladze. Religinio persekiojimo metais žmonės gėdijosi viešai praktikuoti religiją: mokyklose mokytojai gąsdindavo mokinius, jog jei lankys kapines Velykų metu, kaip Gruzijoje įprasta, jie bus nufilmuoti ir parodyti per televiziją. „Tačiau tikintieji, nepaisydami stipraus išorinio spaudimo, visada pasiliko su bažnyčia”, — teigia tėvas Giorgi.
Gruzinų nepalaužiamą tikėjimą liudija įvairūs jaudinantys žmonių pasakojimai. Viduramžiais statytoje Bagrat katedroje kalnuotame Kutaisi miestelyje, istorinėje Gruzijos sostinėje, per visą komunistų valdymo laikotarpį niekuomet nenutrūko pamaldos. Katedra, išpuošta senovinėmis ikonomis, sekmadieniais būna pilnutėlė maldininkų, besimeldžiančių po atviru dangumi. Mat katedra neteko stogo, o sovietai neleido remontuoti. Dabar tikintieji ne tik nesiskundžia, kad jiems tenka melstis po atviru dangumi, bet tuo didžiuojasi, sakydami: „Laikome palaima melstis šaltyje, lietuje ir sniege. Esame pakankamai užsigrūdinę tai daryti. Būti gruzinu, reiškia būti krikščioniu.”
Vykstantis religinis atgimimas turi ir savitus sunkumus, mums, lietuviams, gerai suprantamus. Prie religinės praktikos bei senovinių tradicijų po 70ties metų prievartinio ateizmo, grįžtantys žmonės patys suvokia, jog jie išgyvena tam tikrą nostalgišką tikėjimo ilgesį, tačiau mažai ką težino apie savo religiją. „Žmonės krikštijasi ir tuokiasi bažnyčioje, bet kiek jiems tikėjimas yra svarbus jų kasdienos gyvenime, tik jie patys gali spręsti”— pripažįsta vienas dvasininkas. — „Bažnyčios lankymas, apskritai, yra žymiai pagerėjęs ir viltį kelia jaunų žmonių susidomėjimas religija.”
Vis šviesėjantis tautos religinis atgimimas teigia gruzinams vilties, išgyvenus skaudų savo tapatybės suniekinimą sovietų valdymo metais: tuomet jie džiaugėsi materialine gerove, bet kentėjo dvasinį skurdą, o dabar yra priešingai. Žlugo pasididžiavimą keliančios sporto, meno, socialinės programos, gyvavusios 70 metų, dabar tauta griebiasi savo pamatinių vertybių — naujai atranda savo istorines bei religines šaknis.