Poetė Julija Švabaitė-Gylienė Lietuvoje
Virginija Paplauskienė
43–ąjį kartą Lietuvoje karaliavo Poezijos pavasario šventė. Į ją, tarsi paukščiai, iš įvairių šalių, suskrido poetai. Viena iš jų – viešnia iš Jungtinių Amerikos Valstijų rašytoja, poetė Julija Švabaitė Gylienė. Atvykusi kartu su dukra Aušra Karkiene, įsiliejo į šventinių renginių upę, kuri vilnijo per visą Lietuvą. Menininkės subtilus poetinis žo-dis liejosi gimtojoje Suvalkijoje – Vilkaviškyje ir Marijampolėje, Vilniuje, Kaune - Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, kur buvo vainikuojamas šventės laureatas Vytautas Rubavičius.
Kūrybos vakaras Kaune
Tačiau skrydį su poetiniu žodžiu per Lietuvą ji pradėjo savo kūrybos vakaru Kaune. Gegužės 19 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko ką tik išėjusios iš spaustuvės poezijos knygos „Ant vėlių suolelio“ sutiktuvės. Maironio namų puošnioje svetainėje gausiai rinkosi kauniečiai ir miesto svečiai. Renginyje dalyvavo literatūrologė Gintarė Bernotienė, aktorė Daiva Škelevaitė, smuiku A. Dvoržako, Fr. Chopino, P. Čaikovskio kūrinius griežė Ilona Klusaitė. Autorė ramiu, švelniu balsu skaitė eilėraščius, pasakojo jų atsiradimo istorijas. Dailininkė Magdalena Stankūnienė, artimiausia po-etės draugė, atvykusi iš JAV, šiltai kalbėjo apie rašytoją ir jos kūrybą. Knygos sutiktuvės praėjo pakylėtoje, malonioje aplinkoje. Ne atsitiktinai autorės pirmoji poetinė šventė vyko Maironio muziejuje. Čia saugomas rašytojos archyvas, kuris tyrinėjamas, tvarkomas, eksponuojamas. Atvykusiųjų į šventę laukė staigmena - paroda, skirta kūrėjai, pavadinta eilutėmis iš jos eilėraščio „Rašau pavasarį šiltą su gėlių ir žvaigždžių milijonu…”
Poetės gyvenimo ir kūrybos apžvalga
Parodoje atspindėtas rašytojos gyvenimo ir kūrybos kelias: 1921 – 1944 m. Lietuvoje ir Prancūzijoje; 1944 - 1948 m. Vokietijoje; nuo 1949 -1960 Australijoje; nuo 1960 iki šių dienų Amerikoje. Eksponuojama medžiaga - fotonuotraukos, rankraščiai, laiškai, knygos, atskleidžia rašytojos gyvenimo, visuomeninės ir kultūrinės veiklos Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje, Amerikoje reikšmingiausius momentus.
Daugiau nei šešiasdešimt metų, menininkė gyvena svetur, puoselėja gimtąją kalbą, su ilgesiu mena tėvų žemę, Vilkaviškio krašto užburiantį gamtovaizdį, paliktų artimų žmonių meilę ir rūpestį. Nutolusių dienų atsiminimai tapo jos kūrybos pagrindu. Svečioje šalyje iš jų ji audžia ilgesingas poezijos ir prozos knygas. Kūrybos kraitelėje rikiuojasi Amerikoje, o vėliau ir Lietuvoje išleistos knygos: poezijos — „Vynuogės ir kaktusai“ (1963); „Septyni saulės patekėjimai“ (1974); „Vilties ledinė valtis“ (1981); apysaka vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romanas „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta „Draugo“ romano premija. 1991 m. poezijos rinktinė „Tu niekur neišėjai“ pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1996 metais J. Švabaitei Gylienei buvo paskirta 25 – oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 1994 m. už knygą “Žiemos erškėtis” paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. 2002 m. išeina poezijos knyga „Kur šią naktį nakvosiu?“, 2006 m. humoristinių apsakymų knygelė „Draugų laivelis“.
Parodoje eksponuojamos ne tik knygos, bet ir poetės rankraščiai, straipsnių apie meną, literatūrą fragmentai. Unikaliose nuotraukose užfiksuotos menininkės gyvenimo akimirkos. Būsimoji poetė gimė 1921 m. gegužės 21 d. Čyčkų kaime, Alvito apylinkėse, vėliau, būdama dviejų metų su tėvais persikėlė į Didžiuosius Šelvius, Vilkaviškio raj.
„Mano eilėraščių šaltinis tai ten, kur teka S. Nėries apdainuota Širvinta, iš jos išteka mažyčiai upeliai, ten, kur Šelvė, Vilkauja, Šeimena, kur mano vaiko pasąmonėje liko Alvito ežeras, kalneliai, Ripkevičiaus šilelis...“— rašo poetė. Vaikystės prisiminimuose sustingusi graži upė Vilkauja, kurioje maudėsi, gaudė žuvis, žiemą čiuožinėdavo. Ji mena alksnyną, obelis, aukštą liepą, ąžuolą, ievos medį, riešutyną. Mama, gražiabalsė Gižų parapijos choro dainininkė, įskiepijo meilę lietuviškam žodžiui sekdama pasakas, dainuodama liūdesiu persmelktas dainas. Didžiųjų Šelvių kaime netoliese gyveno ir rašytojo A.Vaičiulaičio tėvai. Julija buvo dažnas svečias tuose namuose, bendraudavo su rašytoju A.Vaičiulaičiu, kuris paskolindavo knygų iš savo turtingos bibliotekos. Aistrą knygai, rašytam žodžiui, pajuto nuo gimnazijos laikų. Mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje buvo stipri ateitininkų organizacija bei brandus literatų būrelis. K. Bradūnas vienu metu vadovavo tam būreliui ir vis skatino kurti. „Poezija ir daina mums, Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams buvo kaip duona ir druska,<...>. Literatūros vakarai klestėte klestėjo per metų metus.“ – rašo poetė. Pirmieji eilėraščiai ir gimė „Žiburio“ gimnazijoje, buvo atspausdinti „Ateities spindulių“, „Ateities“ žurnaluose. Bendradarbiavo ir slaptame ateitininkų laikraštėlyje „Naujas kelias“(pasirašinėjo slapyvarde Raselė). Vėliau, studijuodama Universitete, rašė į „Naująją Vaidilutę“, „Moterį“, „Studentų dienas“, „Naująją romuvą“. Vokietijoje bendradarbiavo „Aiduose“ ir kt.
Parodoje galima pamatyti nuotraukas, kuriose Julija su savo tėvais, artimaisiais, su „Žiburio“ gimnazijos bendramoksliais, literatų būrelio nariais. Sėkmingai baigusi gimnaziją ir gavusi Katalikų Veikimo centro stipendiją, išvyksta studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą į Paryžių. Parodoje eksponuojama studijų dokumento kopija bei įdomios originalios nuotraukos iš studentavimo dienų Paryžiuje. Vėliau, grįžusi iš Prancūzijos, studijavo Kauno, Vilniaus universitetuose. Vilniuje bičiuliavosi su M. Indriliūnu, B. Krivicku, E. Matuzevičiumi, A. Jonynu, P. Aukštikalnyte. 1944 m. „Aušros“ vartų koplyčioje sumainė aukso žiedus su Jurgiu Gyliu. Karas chaotiškai sumaišė ramaus gyvenimo planus. 1944 metais jauna šeima pasitraukė į Austriją, Vokietiją, kur susibičiuliavo su poeto H. Radausko šeima. „Jis man turėjo likiminės įtakos“— rašo poetė. H. Radauskas buvo ir mokytojas ir patarėjas, ragino kurti. 1949 m. Julija su šeima išvyko į Australiją, dirbo įvairius darbus - virvių fabrike, dėstė Melburno lietuvių sekmadieninėje mokykloje, rašė į „Tėviškės aidus“, „Mūsų pastogę“.
J. Švabaitė augino ketvertą vaikų, tad laiką teko dalinti tarp vaikų auginimo, namų ruošos darbų, o kūrybai likdavo tik trumpos poilsiui skirtos valandėlės. Australijos „kaktusų dykynė“ menininkei buvo svetima, negalėjo pritapti, vargino ne tik fizinė, bet ir dvasinė sausra. Ilgėjosi parodų, renginių, diskusijų, bendravimo su draugais rašytojais. Šeima nusprendė persikelti į Čikagą. Čia J.Švabaitė Gylienė tarsi atsigauna: dalyvauja visuomeninėje veikloje, rengia parodas, literatūros vakarus, bendradarbiauja įvairioje spaudoje, lietuvių radijuje. 30 metų dirba Čikagos Ilinojaus universiteto Odontologijos fakulteto laboratorijoj, tyrimų srity.
Eksponuojamose fotonuotraukose užfiksuotos retos akimirkos iš Vokietijos DP stovyklos Reutlingene, gyvenimo momentai iš egzotiško Australijos žemyno, iš įvairiapusės veiklos Čikagoje. Amerikoje tarsi prasiveržia J. Švabaitės Gylienės kūrybos versmės šaltinis. Rašo ir leidžia knygas. “Poezija – tai antrasis mano gyvenimas, tai tarytum terapija. Tačiau neturiu tos palaimintos dovanos, kad štai atsisėdi ir jau gimsta naujas eilėraštis. Tai sunkus, sunkus kelias, kartais išnešiotas vieną kitą eilutę mėnesius, metus, kol susirikiuoja į eilėraštį, ir tai nesijauti juo patenkintas. Kurti dažnai paskatina konfliktas su savimi, su aplinka, kartais koks užgaulus žodis, nusivylimas žmogumi, koks sakinys, žinutė iš laikraščio, Tėvynės ilgesys, vargonų giesmė, liaudies daina…”
J. Švabaitė Gylienė ne kartą yra sakiusi, kad jos poezija išpažintinė, glaudžiai susieta su gyvenimu. Pagrindinėmis temomis tampa paliktos tėvynės ilgesys, brangių žmonių praradimas, vienišumo ir pasimetimo chaotiškame pasaulyje motyvas. Poetei rūpi moters – menininkės dalia: begalinis troškimas kurti priešpastatomas pilkai slegiančiai buities kasdienybei. J. Švabaitės Gylienės poetiniai žodžiai buvo pasėti širdyje ir subrandinti ramiose Suvalkijos lygumose, iš kurių iškeliauta siekti mokslo į Kauną, vėliau į Prancūziją ir dar toliau į užjūrius. Tačiau ramus, lietuviškas žodis išsaugotas, augintas ir puoselėtas, nuolat gaivintas ir girdytas gimtinės trykštančių šaltinių prisiminimais. Tas žodis brendo, skleidėsi vaiskiais žiedais širdyje ir gulė į knygas. J. Švabaitės kūryba savita: joje atskleisti šviesūs, permatomi, subtilūs giliai tikinčios širdies jausmai. Santūri galvosena, neįmantrus stilius ir kalbos grožis, paprasti nuoširdūs žodžiai, plaukiantys iš pat širdies gelmių, užburia mus. Poetė dovanoja mums “šviesą, viltį ir nuostabią širdies saulę”.
Naujoji poezijos knyga „Ant vėlių suolelio“ tampa pagrindiniu akcentu menininkės parodoje. Šioje knygoje ji talentingai įaudžia anksčiau minėtas jautriausias širdies gijas – tėviškės ir artimųjų praradimą, draugų šviesų atminimą, gyvenimo trapumą. Lyg paukščiai baltasparniai, paleisti iš širdies paslaptingų namų į Tėviškės gimtąsias lygumas, sugrįžta poetės kūryba. Vienoje savo knygoje poetė rašė: „Neesu atlaidi sau, o vis dėlto labai laiminga, kad savąja kuklia poezija galiu sugrįžti Tėvynėn... Šie mano eilėraščiai – lyg daugelio metų išpažintis tarp netekties, šiurkščios kasdienybės tėviškės ilgesio, keturių svetimuos kraštuos užaugintų vaikų rūpesčių, džiaugsmo. Poezija man – pasaulis, į kurį galiu atsiremti kiekvieną sunkią savo gyvenimo valandą“.
Nuoširdžiai dėkojame J. Švabaitei Gylienei už puikius renginius, už padovanotą Maironio lietuvių literatūros muziejui archyvinę medžiagą.