Filmo ,,Hanibalas: pradžia“ asociacijos su Lietuva neišlaiko kritikos

Dalia Cidzikaitė

Vasario 9 dieną kino teatruose pasirodė dar vienas, jau ketvirtas, filmas apie garsųjį, charizmatinį daktarą Hanibalą Lekterį — ,,Hannibal Rising“ (lietuviškai verčiama „Hanibalas: pradžia“). Nors pirmosios savaitės recenzijose filmas vertinamas prastai (dauguma kritikų sutinka su ,,C+“ įvertinimu), atrodo, jog, kalbant apie šį filmą, ne kartą teks suklusti, ypač lietuviams, mat knygos ,,Hanibalas“ (2001), pagal kurį pastatytas šis filmas, autoriaus Thomas Harris užgaida šio filmo pagrindinis herojus Hanibalas Lekteris gimė ir užaugo Lietuvoje. Naujame filme grįžtama į praeitį, pasakojama, kaip Hanibalas Lekteris tapo vienu baisiausių personažų visoje kino istorijoje (Amerikos kino institutas Hanibalui Lekteriui už vieno įsiminintiniausių niekšų kino ekrane sukūrimą yra paskyręs penkioliktą vietą).

Kadangi pati nei knygos, nei filmo nemačiau, čia analizuosiu iki šiol spaudoje pasirodžiusius atsiliepimus, vienaip ar kitaip paliečiančias asociacijas su Lietuva ir lietuviais.

Kalbant apie bet kokį filmą apskritai, sunku išvengti nepaminėti filme vykstančių įvykių vietos ir laiko. Filmo ,,Hanibalas: pradžia“ vieta yra Lietuva, laikas — grubiai paėmus, Antrasis pasaulinis karas. Atidesni filmą matę žiūrovai pasirodė esą kur kas kritiškesni ne tik pačiam filmui, bet ir dėl knygos, taigi ir filmo, pasirinktos vietos ir laiko.

Nors pati knyga ,,Hanibalas“ parašyta 2001 metais, dešimčiai metų praėjus nuo tada, kai Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, ir tiek pat, kai Lietuva įstojo į Jungtinių Tautų gretas, t.y., geoplitiškai iš už geležinės uždangos paslėptos ir vargiai matomos Sovietų Sąjungos respublikos Lietuva tapo lygiateise Europos valstybe, T. Harris, o vėliau ir filmo kūrėjai, jaunojo Hanibalo tėvyne pasirenka būtent Lietuvą. Vieno filmą mačiusio žiūrovo teigimu, visai nesunku išvardinti bent pora knygos autoriaus ir filmo kūrėjų padarytų klaidų, neapsižiūrėjimo ar tiesiog istorinio, kultūrinio ignoravimo, šiems veiksmo vieta pasirinkus Lietuvą.

Viena labiausiai į akį krentančių nelietuviškų detalių yra pagrindinio personažo vardas — Hanibalas. Pasak to paties žiūrovo, visoje Lietuvos istorijoje nerasime nė vieno atvejo, kad lietuviai tėvai savo sūnų būtų pavadinę Hanibalo vardu. Juk tai net ne lietuviškos kilmės vardas! Tai, įsitikinęs jis, semitiškas vardas, kurio net litvakai nebūtų parinkę savo naujagimiui. Nesunku suprasti, jog Hanibalo vardas buvo parinktas gerokai anksčiau nei buvo sugalvota Hanibalo vaikystės veiksmo vieta — Lietuva (priežastis labai paprasta, o kalbos jausmą turinčiam žmogui, netgi primityvi: vardas Hanibalas puikiai rimuojasi su žodžiu ,,kanibalas“) ir net pats didžiausias diletantas greičiausiai suabejotų dėl tokio Lietuvos ir filmo sugretinimo.

Anot lietuviškos filmo recenzijos, vienu metu buvo garsiai kalbama, kad dalis filmavimo darbų bus atliekama Lietuvoje, tačiau paskutinę minutę buvo nuspręsta pasirinkti Čekijos kino studijos paslaugas. Toks filmo kūrėjų žingsnis nebuvo nepastebėtas kai kurių kritikų. Vienas, matyt, detales mėgstantis ir net skrupulingas kritikas pastebėjo, jog filme Lekterio pilis, kurioje gyveno Hanibalas su tėvais, yra iš skaldyto akmens, Lietuvoje gi buvo naudojamas neapdirbtas akmuo ir plytos. Žinoma, tai detalė, smulkmena, kur kas mažesnė, nei, pavyzdžiui, rusų kalbos ar tik rusiško akcento nemokšiškas imitavimas kai kuriuose amerikiečių filmuose, vis dėlto, tokie filmo prasilenkimai su tikrove pasako apie filmo kūrėjų požiūrį į tiesą, šiuo atveju — lietuviškumo, jei tokį pasirinkai, išlaikymą — filme. Todėl, atrodo, vienintele lietuviška sąsaja ,,Hanibalas: pradžia“ telieka lietuvių aktorės Ingeborgos Dapkūnaitės epizodinis vaidmuo — ji filme atlieka iš Italijos kilusios aristokratės, Hanibalo motinos Simoneta vaidmenį.

Dar daugiau painiavos kyla dėl filmo laiko. Kaip jau minėjau anksčiau, filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais. Pačiai nemačius filmo, sunku pasakyti, kaip kruopščiai filmo kūrėjai atkūrė tą metą, tačiau ir vėl sprendžiant iš pasirodžiusių atsiliepimų apie filmą, atrodo, kad režisieriui ne istorinė tiesa buvo svarbiausia.

Ypač daug spėlionių palieka žiūrovų bandymas suprasti, kas nužudo ir suvalgo Hanibalo seserį Mišą. Vieni teigia, jog tai padarė rusų kareiviai, kiti — jog tai buvo lietuviai (beje, sprendžiant iš personažų vardų ir pavardžių kratinio filme: Enrikas Dortlich, Petras Kolnas, Zigmas Milko, Bronys Grentz, būtent tai turbūt ir norėjo pasakyti filmo kūrėjai), treti įsitikinę, jog tai — nacių darbas. Vieninteliai lietuviai nedvejodami įvardina ne tik konkretų pirmosios filmo dalies veiksmo vietą — 1941 m. birželį, kai naciai surengė invaziją į Sovietų Sąjungos teritoriją ir per kelias dienas okupavo visas Baltijos šalis, bet ir žiauraus susidorojimo su vienu iš Lekterių šeimos narių kaltininkus. Lietuvių teigimu, tai padarė naciai drauge su jiems tarnaujančiais parsidavėliais lietuviais (dėl jau anksčiau parodyto filmų kūrėjų istorinio ir kitokio neskrupuliškumo, abejoju, ar paralelė su žydų žudymu Lietuvoje čia tiktų). Tad bandymas išsiaiškinti, kada ir kaip, filmo kūrėjus negailestingai įklampina į Lietuvos istorijos pinkles.

Ir pabaigai. Vienas kino kritikas, aptardamas filmą ,,Hanibalas: pradžia“, klausia: ar būtina visada žinoti, iš kur ir kaip viskas atsirado? Nors atsakymo į šį savo retorinį klausimą rezencijos autorius ir nepateikia, nesunku suprasti, kurį iš dviejų — ,,taip“ ar ,,ne“ — jis pasirinko. Ar reikėjo knygos ,,Hanibalas“ autoriui ir filmo ,,Hanibalas: pradžia“ kūrėjams filmo vieta pasirinkti Lietuvą? Sprendžiant iš aplinkinių reakcijos ir kritikos — ne.

O lietuvių dar laukia ilgi aiškinimai ir pasiaiškinimai, kas naujame filme apie Hanibalą Lekterį, kurio dalis veiksmo vyksta tariamoje Lietuvoje, yra tikra ir sugalvota, užgaunančio, o galbūt net juoką keliančio.