Humanistas Vytautas Kubilius ir jo epocha

Lapkričio 23 d. sukanka 80 metų nuo literatūros mokslininko, visuomenės veikėjo prof. Vytauto Kubiliaus (1926–2003) gimimo. Lapkričio 23–24 d. Lietuvių literatūros institutas rengia mokslinę konferenciją ir prisiminimų vakarą paminėti šiai datai. Netrukus pasirodys V. Kubiliaus dienoraštis, kurį spaudai parengė, dabar taip pat jau mirusi, jo žmona hab. dr. Janina Žėkaitė, ir prisiminimų apie jį knyga. Minėdamas šį talentingą mokslininką, Draugas kreipėsi į žymų lituanistą ir V. Kubiliaus bendramintį prof. Vytautą Ambrazą (neseniai baigusį didelę knygą Lietuvių kalbos istorinė sintaksė), prašydamas pasidalinti savo prisiminimais apie jį.   

 – Kokiomis aplinkybėmis teko pažinti Vytautą Kubilių?

– Mes susitikome Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kuris tuo metu jau nebesivadino taip – tik Kauno universitetu. Aš įstojau į antrą kursą dėl to, kad į pirmąjį kursą 1947 m. nebuvo priėmimo. Antrajame kurse radau Vytautą Kubilių. Jisai tuomet jau vadovavo universiteto literatūros būreliui. Kalbino ir mane rašyti referatą apie Antano Vaičiulaičio humanizmą. Matot, jis pradėjo nuo humanizmo ir ta kryptimi ėjo toliau. To referato aš neparašiau, kadangi įvykiai pakrypo visai kita linkme – visi, kurie buvo pradėję domėtis literatūros formos dalykais, buvo sukritikuoti, tarp jų – ir aš, o labiausiai Vytautas Kubilius. Buvome kaltinami visokiausiomis ideologinėmis blogybėmis, nes nebuvome nei komjaunuoliai, nei dalyvavome visuomeninėje veikloje. Atstovavom, tuometine frazeologija kalbant, ,,buržuaziniam humanizmui, beidėjiškumui”.

Reikalai pakrypo taip, kad 1948 m. pavasarį mes buvome pašalinti iš universiteto: pirmiausia Vytautas Kubilius, o po to Kazys Grigas, poetė Jūratė Petrauskaitė ir aš. Vytautas Visockas, geras Kubiliaus draugas, spėjo išeiti akademinių atostogų, o Kęstutis Genys, vėliau tapęs žinomu aktorium ir poetu, išbildėjo į Maskvą, į aktorinio meno institutą, taigi nuo ,,valymo” taip pat išsisuko. Motyvai įvairūs. Aš buvau kaltinamas ,,mokslinio proceso dezorganizacija”, o iš tiesų – netikusiomis pažiūromis. Kaltinimų formulės V. Kubiliui neprisimenu, bet turėjo būti kažkas panašaus.

Paskui mūsų su Vytautu keliai išsiskyrė – V. Kubiliui po metų pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, o aš, kurį laiką neetatiniu vertėju iš prancūzų, vokiečių kalbų dirbęs leidykloje, įstojau į neakivaizdinį skyrių Pedagoginiame institute Vilniuje, kadangi neakivaizdininkų biografijų ne taip ,,kratė”. Vėliau perėjau į stacionarinį skyrių ir 1952 m. institutą baigiau. Su Vytautu vėl susitikome Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Jis jau buvo aspirantas, o aš buvau dar mokslinis bendradarbis. Vėliau ir aš baigiau aspirantūrą. Tik jis nuėjo į literatūrą, o aš pasukau kalbos sritin.

 – Tai tas įvykis Kauno universitete turėjo įtakos Jūsų specialybės pasirinkimui?

– Taip, turėjo įtakos. Man buvo aišku, kad literatūros kelias reikalauja tokių kompromisų, kurie man atrodė visai neįmanomi. Institute su Vytautu dirbome kartu ilgą laiką, bet skirtingose srityse: jis literatūros skyriuje, aš – kalbos. Jo persekiojimų istorija tęsėsi: nebuvo patvirtinta jo disertacija, buvo užsipultas dėl straipsnio Nemuno žurnale ,,Talento mįslės” ir kt. Pabendraudavom. Aš mėgdavau su draugais pakeliauti po kalnus, tai į vieną tokią ekskursiją – į Fedčenkos ledyną Pamyro kalnuose, Tadžikijoje – pakviečiau ir Vytautą, kuriam tai buvo pirmoji tokia kelionė – į netoli 5 km aukščio ledyną. Vytautas pasirodė labai gražiai. Apie tą kelionę aš atskirai esu parašęs greitai išeisiančiai prisiminimų knygai apie V. Kubilių.

– Jūs kartu su Vytautu Kubilium dalyvavote Sąjūdyje, kūrėte grupę Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kokios tada buvo mokslininkų nuotaikos?

– 1988 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute sukūrėme Sąjūdžio grupę, kurios iniciatorius ir vėliau pirmininkas buvo V. Kubilius, o aš – jo pavaduotojas. Nebuvo jokių sąrašų, bet didžioji instituto darbuotojų dalis pritarė Sąjūdžio idėjoms, net kai kurie Komunistų partijos nariai. Partijos narių pas mus buvo labai mažai, ir jeigu bent kiek padoresnį žmogų vadovybei pavykdavo prikalbinti stoti į partiją, mes džiaugdavomės, kadangi žinojome, jog mažiau bus puolimo prieš institutą. Sąjūdžio susirinkimuose dalyvaudavo apypilnė salė, o iš viso institute dirbo apie šimtą žmonių. Sąjūdininkai dalyvavo Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo seimo rinkimuose kaip agitatoriai, rinkdavo parašus, patys dalyvavo renginiuose ir stengėsi įtraukti kitus. Supratom, kad viskas gali baigtis blogai, kad galim būti apšaukti provokatoriais, kad dėl mūsų veiklos daug žmonių gali būti ,,susodinti” ir išvežti. Tokie buvo ir Vytauto Kubiliaus žodžiai: atėjo laikas, reikia mūsų aktyvumo, bet, kuo visa tai baigsis, neaišku.

– Ar tuo metu dar buvo spaudžiami lietuvių literatūros ir kalbos mokslininkai?

– Tuo metu, kada prasidėjo Sąjūdis, jau ryškaus spaudimo nebuvo. Tiesa, prieš Vasario 16-ąją buvo atsiųstas Istorijos instituto paskaitininkas, kad jokiu būdu niekas nedalyvautų Vasario 16-osios šventime. O po dviejų mėnesių jis tuo klausimu parašė straipsnį jau daug ,,minkštesnį”. Dėl to mums buvo labai linksma: kad per tokį trumpą laiką pasikeitė Vasario 16-osios interpretacija.

Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė

Visą pokalbį su prof. Vytautu Ambrazu skaitykite 227-ajame ,,Draugo” numeryje. Prenumeruokite ir skaitykite ,,Draugą”!