Ambasadoriaus žmona: čia viskas kitaip nei Lietuvoje

Mūsų bendradarbis Algis Zaparackas kalbasi su naujojo Lietuvos ambasadoriaus JAV Audriaus Brūzgos žmona Imsre Sabaliūnaite–Brūzgiene, kurį laiką gyvenusia Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje ir Suomijoje. Š.m. vasario 22 d. kartu su savo vyru ambasadoriumi Audrium Brūzga, dukra Simona ir sūnumi Laurynu atvyko į Washington, DC, kur teks gyventi trejus metus, nes yra tokia ambasadoriaus pareigų trukmė.

Kadangi Imsrės Brūzgienės tėvai, prof. Leonas ir Ona Sabaliūnai, gyvena Ann Arbor, Michigan, čia ir buvo pasikalbėta.

—Koks įspūdis, sugrįžus į Ameriką po ilgesnio laiko, praleisto užsieniuose?

—Jausmas, aišku, nuostabus. Mus džiugino tas pasiūlymas atvykti į Washington. Daug kas mano, kad tai grįžimas į namus. Galiu atvirai pasakyti, kad gyventi Amerikos sostinėje, tai nepažįstamas gyvenimas šeimai, bet vis tiek džiaugiamės. Atliksime visas užduotis ir tikiuosi, kad šeima netrukus apsipras. Dabar mūsų šeimos rūpestis — susirasti gyvenvietę.

—Koks Jūsų įspūdis iš pirmojo susitikimo su JAV prezidento George W. Bush?

—Iš tikrųjų galvojau, kad rankos labai drebės, kol pasieksime Baltuosius rūmus. Bet Baltųjų rūmų pareigūnai yra labai malonūs žmonės. Visi pasakojo, kad prezidentas yra ,,paprastas žmogus”, labai mėgsta paprastai bendrauti, nebus jokių kalbų apie politiką. Jis padeda žmonėm gerai jaustis.

Tą dieną, t.y. vasario 27-ąją, savo kredencialinius raštus JAV prezidentui įteikė 12 ambasadorių. Mes buvome paskutiniai. Tikėjomės, kad prezidentas bus pavargęs, bet, mums įžengus į ,,Oval Office”, jis iš karto paspaudė Audriui ranką ir laukė, kada vyrs mane pristatys. Buvo net tokia baimė, kad Audrius pamirš mano vardą... Protokolo darbuotojai pasakojo, kad taip yra buvę, nes vienas ambasadorius taip susijaudino, kad  pamiršo savo žmonos vardą ir ji pati turėjo prisistatyti prezidentui.

Audrius prezidentui įteikė oficialius skyrimo dokumentus ir po to vyko lengvo pobūdžio pasikalbėjimas, kartu su iškilminga dokumentų įteikimo ceremonija.

—Ankstesniame mano pasikalbėjime su amb. A. Brūzga, jis užsiminė, kad prez. Bush perdavė linkėjimus Jūsų tėveliui prof. Leonui Sabaliūnui.

—Taip, prezidentas paklausė, ar mums teko kada nors gyventi Amerikoje. Aš atsakiau, kad tik 25 metus. Jis nustebęs pažiūrėjo į mane ir tuomet prasidėjo kalba apie Michigan valstiją, kad mano tėvelis dėstė Eastern Michigan universitete. Tas pokalbis vedė prie kitų temų. Išeinant iš ,,Oval Office”, kai jau buvome atsisveikinę, prez. George W. Bush priminė perduoti linkėjimus profesoriui (mano tėveliui). Prezidentas turi gerą atmintį, klauso, ką jam sakai, ir atsimena. Mums asmeniškai teko patirti, kad prezidentas domisi ir rūpinasi savo piliečiais.

—Jūsų gimtinė — Ann Arbor, MI. Buvote Detroito lietuvių telkinio narė, kur baigėte Žiburio lit. mkyklą, dalyvavote ateitininkiškoje veikloje. Kokie Jūsų įspūdžiai iš jaunystės?

—Mes su sesute Medeja lankėm šeštadieninę Žiburio mokyklą, buvom ateitininkės. Vasaros metu stovyklaudavome Dainavoje, rudenį dalyvaudavome ,,Kalakursuose”. Šis mūsų dalyvavimas labai daug įtakos turėjo mūsų požiūrio į gyvenimą formavimui. Daugumas mano kartos save laikome ne amerikiečiais ar lietuviais, bet Amerikos lietuviais. Tai yra unikali tapatybė. Su ateitininkais — tai apskritai brangiausi prisiminimai. Kai kurie draugai ir draugės išlikom artimiausi iš stovyklavimo dienų, praleistų Dainavoje. Esu nepaprastai dėkinga tiems žmonėms: tėveliams, veikėjams, kunigams, ir visiems, kurie prisidėjo prie tos veiklos. Aš tik dabar, kai pati tapau mama, suvokiu, kiek laisvalaikio valandų žmonės paaukojo išlaikyti mūsų parapijas, jaunimo organizacijas. Ir šis dėkingumo jausmas yra milžiniškas. Man asmeniškai yra proga keletą metų dalyvauti ir prisidėti prie tos veiklos Washington, DC. Jau spėjome aplankyti lietuvišką mokyklą su maždaug 60 mokinių. Labai norėtume savo vaikus ten įrašyti, nors mūsų vaikai dar maži, nežinau, ar bus galimybė juos įtraukti į ateitininkų ar skautų organizacijas. Labai įvertiname tų žmonių įdėtas pastangas ir darbą, skirtą jaunimo auklėjimui.

—Kokio amžiaus yra Jūsų vaikai?

—Mūsų dukrytė Simona jau ketverių su puse, o sūnui Laurynui sueis treji metai birželio mėnesį.

—Ar tokio amžiaus vaikams daro įspūdį, kad jie yra kitame krašte?

—Sudaro. Ir iš tikrųjų veikia, ypač mūsų Simonai. Ji suvokia, kad mes dviejų mėnesių laikotarpiu gyvename trijuose kraštuose. Ne taip seniai grįžom iš Suomijos, atsisveikinome su tais namais, kurie yra mūsų vaikams gimtinė. Mėnesį pagyvenom Lietuvoje. Simona jau buvo pradėjusi lankyti darželį — nauja tvarka, nauji įspūdžiai, pastebėjo iš karto, kad čia visi lietuviškai kalba. Ją tas maloniai nustebino. O, atvykus į Ameriką pirmą dieną, kai išėjome pasivaikščioti mieste, Simona dairėsi, dairėsi ir mums pasakė: ,,Žinai, viskas čia kitaip nei Lietuvoj”. Vaikai tą pastebi, to amžiaus vaikams yra svarbiausia šeima ir ta mylima aplinka. Labai džiaugiuosi, kad seneliai, teta ir maža pusseserė arčiau gyvena, kad bus ta galimybė dažniau pasimatyti. Kita vertus, Lietuvoje palikome didelę dalį šeimos, kurie žino, kad atstumas yra didelis ir ne taip dažnai susitiksime.

—Kokios bus Jūsų, kaip LR ambasadoriaus žmonos, pareigos?

—Tos pareigos ne taip keičiasi, vykstant iš vienos šalies į kitą. Tik gal atspalviai keičiasi. Mūsų gyvenimas Suomijoje buvo kitoks. Helsinki buvo tiktai 50 diplomatinių atsotvybių, tad bendravimas buvo labai glaudus. Antrosios pusės buvo kviečiamos į beveik kiekvieną Nepriklausomybės dienos šventę. Stengėmės dalyvauti, taip pat nepraleisdavome kultūrinių renginių. Kai ta diplomatinė visuomenė nėra tokia didelė, ji yra labai matoma ir buvo progų artimai susidraugauti — tiek su suomiais, tiek su diplomatiniu ratu. Washington mieste jau teko dalyvauti keliuose renginiuose. Čia veikia organizacija, skirta antrajai diplomato pusei  ,,Washington Diplomatic, Inc”. Čia mus, naujai atvykusius, pasveikino ir supažindino su įvairiomis progomis, kur mes galime dalyvauti, susipažinti su amerikiečių kultūra ir bendrauti su užsieniečiais. Pagrindinė užduotis — ryšių palaikymas tarp Lietuvos, Amerikos ir tarptautinės bendruomenės. O kadangi JAV yra ir lietuvių organizacijų, ir aktyvi Lietuvių Bendruomenė, tai padėsiu gerinti ryšius tarp Lietuvos ir Amerikos.

—Dėkoju už pokalbį ir linkiu Jums, Jūsų šeimai bei Ambasadoriui ištvermės naujose pareigose.   

* Nuotraukoje: I. Brūzgienė su vaikais.