Inteligentų tauta

Vladas Krivickas

Literatūros tyrinėtojai kalba apie mitą kaip šiuolaikinės literatūros pagrindą. Tačiau mitai, plačiąja prasme, sėkmingai funkcionuoja ne tik po storu ,,modernumo” sluoksniu literatūroje, bet ir šimtuose tūkstančių kas dieną įvairiuose žiniasklaidos pavidaluose pasirodančių tariamai objektyvių, nešališkų informacijos vienetų. Mitai, kaip faktais nepagrįsti į nekvestionuojamus nuomonių luitus susiformavę nesusipratimai, paprastai maitinami ,,sugedusio telefono” principo bei asmeninių ideologijų.

Jau ne pirmus metus Jungtines Valstijas kamuoja masinės isterijos mastą baigiantis pasiekti mitas, neva šalis išgyveną didžiulę, iš esmės nepataisomą švietimo sistemos krizę. Apie tai parodyta begalė televizijos laidų, o spaudos žurnalistai nupiešė liūdnas JAV perspektyvas ateities rinkoje.

Realiatyviai tolimoje ir geopolitiškai visiškai skirtingoje valstybėje — Lietuvoje — nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tęsiama (tempiama) vadinamoji švietimo reforma. Vidurinių mokyklų mokiniai vos ne kasmet laiko kitokius baigiamuosius egzaminus. Aukštosios mokyklos lyg kaprizingi darželinukai nuolat kaitalioja reikalavimus būsimiesiems studentams. Tad ką daryti? Atsakymas, kurį nuolat vienbalsiai pateikia Lietuvos biurokratai, lengvesnis nei galima būtų tikėktis — ogi dejuoti, kad Lietuvą ištiko švietimo krizė.

Trumpam grįžkime į JAV. Šios šalies Švietimo departamentas neseniai paskelbė keliolika metų trukusio tarptautiniu mastu vykdyto projekto rezultatus. Jo metu skirtingų šalių moksleiviams buvo duodami standartizuoti testai, tikrinantys mokinių sugebėjimus matematikos, fizikos bei chemijos ir nacionalinės santvarkos išmanymą. Pagal matematikos žinias Amerikos ketvirtokai buvo dvylikti, o aštuntokai — keturiolikti.

Palyginus amerikiečių pasirodymą su kitų išsivysčiusių šalių moksleivių testų rezultatais, JAV moksleivių atsakymai buvo maždaug per vidurį. Išskirtinai nacionalinės santvarkos bei įstatymų išmanymu amerikiečiai gerokai lenkė kitas šalis, tuo paneigdami Europoje tvirtai įsišaknijusį mitą, neva daugelis amerikiečių nežino net kas jų prezidentas.

JAV aštuntokų testų rezultatai žymiai pagerėjo beveik lygiais intervalais: 1995, 1999 ir 2003 metais. Štai čia (remiuosi ,,The Washington Post” straipsniu ,,Five Myths About U.S. Kids Outclassed by the Rest of the World”) dienraštyje radau ypač intriguojančią informaciją: tik trijų viso pasaulio valstybių mokiniai tarptautiniame teste parodė didesnį progresą nei JAV; tai Honkongo, Lietuvos bei Latvijos aštuntokai.

Visų pirma, tai yra neblogas pagrindas mums, lietuviams, pasidžiaugti ateinančia išsilavinusia karta. Minėtojo straipsnio ,,The Washington Post” autorius Paul Farhi nepraleido progos pabrėžti, kad Lietuva yra ,,mažytė” ir ,,[etniškai bei rasiškai] vienalytė” valstybė, tuo galbūt nesąmoningai norėdamas sumenkinti lietuvių pasiekimą.

Kita vertus, suprantamas P. Farhi noras paneigti įkyrėjusius vietinius amerikiečių mitus, neva JAV švietimo sistema ritasi bedugnėn. Iš tiesų, puikiam lietuvių pasirodymui pasitarnavo faktas, kad šalis yra maža ir vispusiškai vienalytė. Jokia kita išsivysčiusi pasaulio šalis nesusiduria su tokia skirtingų tautybių, rasių, kultūrinių/etninių šaknų jaunimo mase, kurią kažkaip reikia ,,amerikonizuoti” ir išlavinti, kaip JAV, tad faktas, jog amerikiečiai nėra pirmoje vietoje, dar nereiškia visos sistemos krizės.

Akivaizdu, kad apie totalinę švietimo krizę nederėtų kalbėti ir Lietuvoje, jei šios ,,mažytės” šalies moksleiviai sugeba aplenkti JAV — vienintelės šiuo metu pasaulyje supervalsybės — moksleivius. Ką reikėtų daryti, kalbant apie abiejų valstybių švietimo ,,krizių” atvejus, tai įvardinti reiškinius tikraisiais vardais. Plačiau šia tema turėtų pasisakyti švietimo reikalų žinovai, tačiau kaip žmogus, kuriam teko paragauti tiek Lietuvos, tiek JAV švietimo įstaigų duonos, tvirtinu, kad kiekviena iš šių valstybių susiduria su skirtingo pobūdžio problemomis, bet ne totaline krize.

Lietuvoje silpniausia grandis yra aukštasis mokslas. Menkai po sovietmečio stagnacijos tepasikeitusios aukštosios mokyklos, kuriose studijos orientuotos į beprasmį ,,kalimą”, pagyvenę profesoriai, neretai ateinantys į paskaitas tam, kad studentams garsiai perskaitytų savo pačių prieš 20 metų išleistus vadovėlius, nuolatinis lėšų trūkumas — visa tai prisideda prie fakto, kad nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka nė tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų. (Ką jau kalbėti apie pasaulinius reitingus — nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka ir į geriausių Europos universitetų šimtuką.) Tuo tarpu vidurinėse Lietuvos mokyklose, nors ir esama įvairių problemų, situacija yra daug geresnė.

Savo ruožtu JAV atotrūkis tarp vidurinių mokyklų ir aukštojo mokslo institucijų žymi pastarųjų pranašumą. Ypač nevienodų lygių Amerikos mokyklos, kuriose dirba fantastiškai skirtingų kvalifikacijų pedagogai bei didelis kiekis ,,sunkių” vaikų, tempia JAV mokyklų sistemą žemyn. Tad Amerikos pradinės bei vidurinės mokyklos yra silpnoji supervalsybės švietimo sistemos vieta, kuriai iš tiesų reikalingas gerai parengtas reformavimo planas. Tačiau į šalies universitetus ,,sunkūs” vaikai dažniausiai nepatenka (tai, kita vertus, visuomenei užduoda galvosūkį, ką su ta už borto likusia jaunimo dalimi daryti). Universitetai, turėdami realiai veikiančias autonomijas bei didžiulius atlyginimus gaunančią administraciją, vienas su kitu konkuruoja, kuris pritrauks aukštesnio lygio dėstytojus. Visame pasaulyje JAV žinomos kaip talentingų mokslininkų ,,magnetas”. Tad šios šalies universitetai, turėdami nepriklausomybę, lėšas bei pasaulinio lygio dėstytojus, yra šviesmečiais pralenkę ne tik Lietuvos, bet ir didžiosios dalies pasaulio aukštąsias mokyklas.

Lietuvoje taip dažnai sekamas mitas apie švietimo sistemos krizę yra sudarytas iš čia anksčiau paminėtų sunkiai suderinamų elementų. Pirma: mūsų švietimo sistema yra ant žlugimo ribos. Antra: mes esam inteligentų tauta ir iki mūsų išsilavinimo ,,amerikonams” dar toli. Tačiau švietimo reformų kalviams reikėtų būti labiau specifiškiems ir pripažinti faktą: mūsų vidurinių mokyklų moksleiviai iš ,,mažytės” valstybės savo žiniomis lenkia amerikiečius, tačiau pasiekę universiteto slenkstį, yra sužlugdomi atsilikusios aukštojo mokslo sistemos. Arba, išvydę savo perspektyvas, slenksčiui atsuka nugarą ir išbėga studijuoti pas ,,neinteligentiškus amerikonus”.