Apie skaitytojų įpročius

Dalia Cidzikaitė

Dar mokykloje sužinojome, o ir patys iš savo patirties žinome, jog žmogus yra įpročių — gerų ir blogų — vergas. Tačiau žmogus yra ir mąstanti bei sąmoninga būtybė, todėl skirtingai nuo kitų gyvų padarų, reikalui esant, gali vieną kitą įprotį kažkur „pamesti”, tiesiog užmiršti, išrauti ar užgniaužti — jei jis trukdo, arba pakeisti kokiu nors kitu — geresniu, paveikesniu ar labiau atitinkančiu gyvenimo situaciją. O kokie įpročiai yra reikalingi skaitančiajam spaudą, pavyzdžiui, „Draugą”?

Manau, kad galėčiau jų išvardinti nemažai: ieškoti pažįstamų ir pamėgtų skyrelių; nerte nerti į trečiadienio ,,Laiškų, nuomonių ir komentarų” skyrių; skaityti tik tam tikrus autorius ir straipsnius; apskritai neskaityti, o tik permesti akimis ir padėti jį į šalį ir taip toliau. Tačiau egzistuoja ir kiek kitokie skaitymo įpročiai, kuriuos čia ir norėčiau aparti, remdamasi ir atsiliepdama į Jūsų laiškus ir skambučius.

Man yra gerai pažįstamas tas jausmas, kai gavus pamėgtą laikraštį, jau iš anksto džiaugiesi būsimu malonumu perskaityti tau patinkančio autoriaus straipsnį ar skyrelį. Pati esu iš tų, kurie laikraštį ne nuo pradžios — pirmojo puslapio ar pagrindinio straipsnio, pradeda skaityti. Laikraštis, kaip ir pats gyvenimas, susiduria su nelengvu uždaviniu: tradicijų išlaikymu ir naujovių įdiegimu. Laikraštis yra gyvas, jis keičiasi, jis privalo keistis, todėl keičiasi tiek jo skyreliai, tiek bendradarbiai ir, beje, skaitytojai. Štai vieną dieną atsivertę ,,Draugą” įprastoje vietoje — penktame puslapyje, neradote taip vadinamos „Atkarpos”. Ji niekur nedingo, tik nusikėlė į devintąjį puslapį (tikrai ne prie užuojautų ar mirčių skelbimų). Ar nepajutote, jog pasikeitė, nors ir labai menkas, įprotis? O tuo pačiu ėmėte skaityti ir galbūt anksčiau neskaitytus puslapius? Laikraštyje visi puslapiai yra svarbūs ir vertingi.

Jau kuris laikas siūlome naujus skyrelius: ,,Nuomonė”, ,,Komentaras”, ,,Lydi šventadienis”, ,,Kaip kalbame”, skirtus ne tik antrosios, bet ir trečiosios bangos skaitytojams, pasikeitė ir vedamieji. Ar sutiksite su tokiomis naujovėmis, kaip greitai priprasite prie jų, o svarbiausia — kokiu žodžiu palydėsite, priklausys tik nuo Jūsų. Štai nemažai dėmesio jau susilaukė kalbai skirtas skyrelis ,,Kaip kalbame”, rengiamas University of Illinois at Chicago PLB lituanistikos katedros lietuvių kalbos doktorantės Aurelijos Tamošiūnaitės. Girdėjau įvairių nuomonių ne tik apie patį skyrelį, bet ir jame siūlomas temas ir net pačią autorę. Ar toks skyrelis reikalingas, ar galime ir norime apie lietuvių kalbą, jos klaidas, vartojimą kalbėti, svarstyti ir kultūringai diskutuoti, o Aurelijos teiginius priimti tik kaip pasiūlymus — parodys ateitis.

Technologijai skverbiantis pro, atrodo, mažiausią mūsų gyvenimo plyšelį, ne išimtis ir laikraštis. Pamažu vis daugiau ,,Draugo” skaitytojų ir bendradarbių įpranta su redakcija susisiekti elektroniniu paštu. Norėdami palengvinti savo ir jų darbą, ir čia mėginame įvesti savotišką įprotį. Džiaugiamės, jei kartu su elaišku atkeliavęs tekstas yra parašytas su lietuviškais ženklais ir išsaugotas Word programoje, ,,word.doc” formate. Siųsdami nuotraukas, nufotografuotas skaitmeniniu fotoaparatu arba nuskenuotas, įsitikinkite, jog jos yra didelio formato (large image), o jų rezoliucija yra ne mažesnė nei 900 pikseliai (pixels). Kitaip jos neišvys laikraščio puslapių, bus prastos kokybės ir netinkamos spausdinti. Ir paskiausia, elaiškus siųskite ,,Draugo” adresu: redakcija@draugas. org ir mano asmeniniu adresu: dalia.cidzikaite@gmail.com, mat neretai ,,Draugo” epaštas, kaip ir paprastas čikagiškis, ,,nepristato” visų laiškų. Siųsdami dviem adresais, tikrai į vieną jų nusiųsite. Jeigu nesulauksite atsakymo, jog jūsų laiškas sėkmingai mus pasiekė, nenuleiskite rankų ir arba bandykite dar kartą, arba skambinkite tiesiai į redakciją.

Kaip ir kiekvienas laikraštis, „Draugas” norėtų gyvų diskusijų su skaitytojais, sulaukti jų atsiliepimų ir, žinoma, dalyvavimo leidžiant patį laikraštį, kuris apima: pasiūlymus, patarimus, kritiką, komentarus ir, ką gali žinoti, gal net įdomaus straipsnio atsiuntimą redakcijai. Dialogas nevyks, jei „Drauge” spausdinama medžiaga nebus įdomi, neskatins ginčytis ar pritarti, neprovokuos pasiūlytos temos analizuoti toliau, neves link kitų naujų ir įdomių temų. Be to, jei užsimezgusi diskusija nuslys nuo kultūringumo bėgių ir pasuks įžeidinėjimo ir sąskaitų suvedinėjimo kryptimi, retas kuris džiaugsis tokiu ,,Draugu”.

Galvodama apie skaitytojų įpročius, suprantu, jog tai turbūt vieni iš sunkiausiai pajudinamų ir pakeičiamų įpročių, kur, vieną kartą įgijus, atrodo, nėra reikalo jų keisti. Todėl esu tikra, jog skaitytojų įpročius privalo keisti pats laikraštis: pasiūlyti kažką naujo, įdomaus ir siekti, kad nors vienas straipsnis patrauktų dėmesį ir priverstų susimąstyti. Žinoma, būdama kitoje — laikraščio redagavimo ir leidimo — pusėje, į skaitymo įpročius žiūriu iš savo bokšto, vis dėlto suprantu, jog svarbiausia, kaip amerikiečiai sako, kad dienos gale, perskaičius savaitę, o neretai ir ilgiau pavėlavusį ,,Draugą”, nepradingtų Jūsų, skaitytojai, pagrindinis įprotis — noras skaityti.