Susipažinkime su Irano prezidentu

Aleksas Vitkus

Jau kuris laikas, kai daugelį Amerikos ir pasaulinės spaudos puslapių užpildo ambicingo branduolinio ginklavimosi Irane aprašymai ir jo, palyginti, naujo prezidento Mahmoud Ahmadinejad iššaukiantys pasisakymai. Praėjusią savaitę Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje vis dėlto jį savo storžieviškumu ir nediplomatiškumu pralenkė Venezuelos prezidentas Hugo Chavez. Palyginti su Chavez išsišokimu, net istorinis Chruščiovo grasinimas „palaidoti” Ameriką ir daužymas batu į kalbėtojo pultą buvo tik menkas „faux–pas”, ar prasilenkimas su mandagumu.

Bet čia kalbėsime apie Irano, o ne apie Venezuelos prezidentą. Gimęs 1956 m. mažame Aradan kaimelyje, neturtingoje šešių vaikų tėvo darbininko šeimoje, Mahmoud Ahmadinejad studijavo statybos inžineriją Teherano Technologijos ir mokslo universitete. Tuo metu jis įsitraukė į studentų grupę, 1979 m. nuvertusią Irano šachą Mohammad Reza Pahlavi. Valdžią tuomet perėmė iš neilgai trukusio egzilio grįžęs Ayatollah Ruhollah Khomeini (1900—1989), kuris krašte įvedė jau ne pasaulietinę, bet islamo religijos dominuojamą valdžią.

Netrukus po to įvyko ir tarptautinėje diplomatijoje neįprastas netikėtas JAV ambasados Teherane užėmimas, kuris tęsėsi daugiau kaip metus. Ar Ahmadinejad tame užėmime dalyvavo, nėra išaiškinta, bet jo oficiali biografija tvirtina, kad jis dalyvavo kare, kurį 1980 m. pradėjo Irako pasaulietinis valdovas Saddam Hussein, išsigandęs, kad ir jo krašte gali įvykti kokia nors panaši į Irano revoliucija, įvedusi islamo religinę valdžią.

Žiaurus karas tęsėsi net aštuonerius metus, bet Ahmadinejad kažkaip atrado laiko ir studijoms, nes 1986 m. jis dar įgijo magistro laipsnį. Fronte jis, matyt, nekariavo. Manoma, kad jis tarnavo mažiau pavojingoje karinėje žvalgyboje. Po karo jo politinė karjera gana greitai kilo į viršų. 1993 m. jis jau buvo įtakingos Ardabil provincijos gubernatorius. Po to vėl grįžo į universite tą, ir 1997 m. įgijo daktaro laipsnį transporto inžinerijos bei planavimo srityje. Gal ir savotiškai keista, bet spaudoje jo niekas nevadino dr. Ahmadinejad, tuo tarpu kai tokie politikai kaip Condoleezza Rice ir Henry Kissinger neretai pristatomi kaip „dr.”

Nors Khomeini mirus 1989 m. krašto teokratinę islamo valdžią perėmė kitas ayatollah (religinis garbės titulas) Seyed Ali Khamenei (g. 1939), prezidento institucija ar postas, liko ir toliau ir dėl jo kelis metus varžėsi įvairios politinės grupės. Ahmadinejad tuo tarpu įsisuko į Teherano mero vietą (2005 m.). Ten pasižymėjo gana neblogu miesto tvarkymu, transporto pagerinimu, rūpinimusi socialiniais reikalais, ir taip susidarė sau neblogą vardą tarp plačių liaudies masių.

Nedidelis tai vyras, žemo ūgio, rengiasi be pretenzijų, nedėvi tipiškų arabiškų rūbų, nesivaiko nei vakarietiškų madų. Kaip ir daugumos musulmonų, jo veidą puošia ūsai ir neilga, abu žandus iki pat ausų supanti barzda.

2005 m. birželio rinkimuose jis laimėjo prezidento vietą. Nors krašto tikruoju vyriausiuoju vadovu ir toliau liko Khamenei, prezidentui palikta pagrindinė atsakomybė už ekonomikos, kultūros ir socialinius reikalus. Užsienio politika, pagal konstituciją, priklauso Khamenei, bet Ahmadinejad,  būdamas geras, religingas islamo išpažinėjas, neturėjo jokios bėdos perimant ir tą valdymo funkciją.

Kad sustiprintų savo poziciją, jis atidavė didžiulį, 8 milijardų dol. vertės kontraktą plėsti naftos laukus Persijos įlankoje jį politiškai remiančiai Revoliucinės gvardijos grupei. Tuojau perorganizavo Teherano universiteto vadovybę, atleido visus pasaulietiško nusistatymo profesorius ir paragino studentus atsisakyti kokių nors liberalizmo apraiškų. Santykiai su užsieniu buvo suvaržyti, pradėta nuolatinė propaganda prieš Ameriką ir jos sąjungininkes, Izraelį bei Angliją.

Jaunas, dar nei 50 metų nesulaukęs, kurį ir patys iraniečiai mėgsta vadinti jo pirmuoju vardu, Mahmoud, pasiryžęs pasaulyje kaip nors gauti asmeninį pripažinimą, bando įtraukti Amerikos prezidentą Bush į asmenines, kaip lygus su lygiu, diskusijas, kurių prez. Bush nenori pradėti, siūlydamas vesti Irano bei Amerikos pasitarimus ir derybas žemesniu lygiu.

Atvykęs į JT suvažiavimą, Ahmadinejad New Yorke tuojau pradėjo kritikuoti ne tik JT, bet ir Saugumo tarybą, kaip paprastą JAV ir Anglijos klapčiuką. „Kai tik Amerika su kokia nors valstybe nesutinka, — aiškino Ahmadinejad, — ji ginčą tuojau stumia į Saugumo tarybą, taip perimdama sau patogią prokuroro, teisėjo ir budelio rolę”. Ir kai Ahmadinejad reporteriams pasakė, kad jie negali suprasti, kodėl II pasaulinio karo nugalėtojai, ypač Amerika, savo vertybes ir įsitikinimus nori primesti Iranui, ir kai dar tuojau pridūrė: „Apie tai mes su prezidentu Bush turėtume padiskutuoti”, — reporteriai pradėjo juoktis.

Kaip žinome, Irano fundamentalistai jau ne kartą žadėjo Izraelį nušluoti nuo žemės paviršiaus, ir gal todėl prezidentas Bush yra taip susirūpinęs, kad Iranas neįsigytų atominės bombos, su kuria galėtų sunaikinti šią patikimą Amerikos sąjungininkę. Todėl Amerika ir trimituoja visam pasauliui, kad viena ar kelios Irano atominės bombos yra taikai labai pavojingos ir net nemoralios, tuo tarpu, kai jos pačios arsenaluose glūdi jų net dvylika tūkstančių. „Newsweek” žurnalo komentatorius Fareed Zakaria šitaip ironizuoja: „Atrodo, kad 1968 metų sutartis, draudžianti tolimesnį atominių ginklų vystymą, sako, kad kas jau turi tokius ginklus, tegu turi, o kas dar nori tokių įsigyti, bus laikomas nusikaltėliu”. Kai atominius ginklus jau turi Amerika, Rusija, Anglija, Prancūzija, Pakistanas, Indija ir Izraelis, ne vienas iranietis norėtų sakyti: „Kodėl ne mes?”

Atvykęs į New York, Irano prezidentas Ahmadinejad tvirtino, kad Iranas atominių ginklų ambicijų neturi, ir kad jo mokslininkų branduolinės energijos darbai turi tik vieną tikslą — parūpinti kraštui daugiau nebrangios elektros energijos. „Turiu pasakyti, — toliau tęsė prezidentas, — kad mūsų krašto dvasinis vadovas (Khamenei) yra išleidęs dekretą, mums draudžiantį gaminti atominius ginklus”.

Ar galime tuo tikėti? Gal ir ne, bet jau toje pačioje JT sesijoje prezidentas Bush apie Irano žmones pradėjo kalbėti daug nuolankiau. „Amerika jus gerbia. Amerika gerbia ir jūsų kraštą. Mes žavimės jūsų turtinga istorija, gyva pulsuojančia kultūra, ir jūsų didžiuliu įnašu į pasaulio civilizaciją, — kalbėjo Bush, bet neužmiršo taip perspėti Irano vadovų: — Jūsų vadai pasirinko kelią, kuris jums užvėrė langą į laisvę, ir kuris jus ves prie betikslio kraštutinumo ir terorizmo, grasinančio atominiais ginklais”.

Nors Amerika turi problemų su Iraku, tos problemos išaugtų dar labiau, jei reikėtų bandyti Iraną „atvesti” į Vakarų stiliaus demokratiją. Iranas juk ir gyventojų skaičiumi, ir ploto atžvilgiu yra apie tris kartus didesnis už Iraką.

Taip, įdomus tai kraštas ir jo gyventojai, beveik be išimties visi musulmonai, kuriuos mums, krikščionims, suprasti yra labai sunku. Kad juos geriau suprastume, gal reikėtų kada nors pažvelgti į jų ilgą istoriją, kuri prasidėjo dar šimtmečiais prieš Kristaus gimimą. Sekdami graikų pavyzdžiu, tą kraštą per 2,000 metų vadinome Persija, kol 1935 m. vienas iš krašto šachų — karalių, įsakė kraštą vadinti jo iranišku vardu — Iranas.