Jankaus romanų skaitytojams

Kęstutis Keblys

Jei būtų dar  gyvas, Jurgis Jankus šį rugpjūtį būtų šventęs 100 metų jubiliejų. Ta proga spalio pradžioje  Išeivijos studijų institutas Kaune surengė kuklų simpoziumą prisiminti Jankausprozininko kūrybą.Tame pakalbėjime teko ir man dalyvauti. Šnekėjau apie du jo romanus, o dabar ta šneka noriu pasidalinti su ,,Draugo” skaitytojais.

Jurgis Jankus yra parašęs šešis romanus. Du jų (Egzaminai ir Be krantų) pasirodė dar pirmosios nepriklausomybės metu. Kiti du romanai , kuriuos čia prisiminsiu, buvo išleisti jau Amerikoje. Po jų, ilgai tylėjęs, Jankus parašė Anapus rytojaus, o gyvenimo gale užbaigė Vokietijoj pradėtą romaną Pušis

Čia aptariami romanai, Paklydę paukščiai ir Namas geroj gatvėj, buvo skaitytojų, o ne literatūros kritikų knygos. Jie įdomūs, juose ryškiai figūruoja nusikaltimai,  o tiems negandams išaiškinti, naudojami, galima sakyti, detektyviniai elementai. Kritikai įtartinai žiūrėdavo į veikalus, kurie buvo parašyti gyvai ir domino skaitytojus šmaikščia intriga, greitai bėgančiu veiksmu. Jie dažnai priskirdavo tokius veikalus populiariajai literatūrai, o tai reiškė, kad  jie automatiškai atsidurdavo už grožinės literatūros ribų. Tad gal reiktų dar kartą grįžti prie anų dviejų Jankaus romanų ir  pažiūrėti, ar jie teisingai laikomi rimta literatūra.

Pikantiški paukščiai

Paklydę paukščiai buvo išleisti 1952 metais Amerikoje. Tada jau buvo prabėgę 23 metai nuo išeivijos kultūrinio judėjimo persikėlimo iš Vokietijos į Jungtines. Sulapojo tada ir lietuviška proza. Kartu su Jankaus Paukščiais tais metais buvo išleisti dar aštuoni romanai. Niekas anuomet nevedė statistikos, tad tiksliai negalima pasakyti, kaip rikiavosi Jankus, palyginus su kitais tų metų romanistais. Žiniasklaidos dėmesį tuo metu gal daugiau patraukė Jurgio Gliaudos romanas Namai ant smėlio, nes jis laimėjo pirmojo ,,Draugo” romano konkurso premiją. ,,Bestselerių”  niekas tada neskaičiavo, bet, pažvelgus į kitus tų metų romanų pavadinimus ir autorius, drįsčiau spėti, kad Jankaus Paukščių buvo išpirkta daugiausia. Vieni prisiminė prieškarinius Jankaus romanus, kiti ( jaunesni) prisiminė dar Vokietijoj godžiai skaitytą aną jo pusromanį Naktis ant morų.Tad nenuostabu, kad naujasis Jankaus romanas greitai dingdavo nuo knygų prekystalių.

Paklydę paukščiai nenuvylė skaitytojų, kurie ieškojo  smagaus  ir įdomaus pasiskaitymo.Čia jiems Jankus liko toks pat intriguojantis, sklandus ir skaitytojo nemigdantis pasakotojas,  kaip ir ankstesnėje savo prozoje.

Romane vienas rašytojas  atvyksta pailsėti į paupio kurortą  ir pasakoja savo ten patirtus nuotykius. Sutinka jis eilę gražių, paslaptingų ir viliojančių moterų. Yra ten ir  jų vyrų, meilužių ar sužadėtinių . Rašytojas-pasakotojas stebi tų atostogautojų intrigas, ir pats į jas truputį įsivelia. Sudėtingi tų paklydusių paukščių  tarpusavio santykiai. Praeities nuodėmės, meilė, aistra, pavydas ir kerštas susipina į sudėtingą mazgą, kuriam išnarplioti prireikia  net kriminalinės policijos su šūviais ir visu kitu. Žodžiu, turime romaną su  visom smagaus paskaitymo apraiškom.

Dėl to gal nenuostabu, kad kai kurie vertintojai šį Jankaus romaną  laikė  tik pramoginiu pasiskaitymu. Paukščiuose  jie nematė jokių gilesnių idėjų, o personažai jiems atrodė lėkšti ir neliteratūriški.Bet jei ir pripažintume, kad šis Jankaus romanas buvo pramoginė literatūra, jis buvo pirmos rūšies pramoginė literatūra — puikiai pavaizduoti ir įtikinantys žmonės, logiškai pagrįsta jų elgsena, sklandus pasakojimas, sumaniai suregztos paslaptys ir jų atvėrimai. Nepaisant šių pramoginio pasiskaitymo privalumų, romane buvo aiškus dėmesys žmogui. Buvo vertintojų, kurie pastebėjo, kad veikalas remiasi ne įvykių raida, bet žmogaus vidinių nuostatų stumiamu veiksmu. O tai jau literatūrinio veikalo požymiai.

Namukas virsta namu

Kitas Jurgio Jankaus romanas, Namas geroj gatvėj, pasirodė po dvejų metų. Šį kartą Jankus skaitytojų ir vertintojų dėmesiu turėjo dalintis  su Algirdo Landsbergio Kelione, tų metų ,,Draugo” konkursą laimėjusiu romanu. Bet ir Jankaus knyga buvo tinkamai įvertinta – laimėjo tų metų Lietuvių rašytojų draugijos premiją.

Namas geroj gatvėj daugeliui skaitytojų nebuvo visiška naujiena. Dar Vokietijos lagerių laikmečiu  dalis romano (anuomet vadinto Namukas) buvo spausdinta ,,Aidų” žurnale. Jau tada ši proza sulaukė daug dėmesio, net tarp gimnazistų, kurie, ypač kai pasklido gandas, kad Namuke yra daug ,,riebių” vietų, graibstyte išgraibstydavo žurnalo numerius. Užtat, kai pasirodė viso romano versija, skaitytojų, tuo metu jau tvirčiau įsikūrusių Amerikoj, netrūko. Beje, romanas buvo pakartotinai išleistas 1991 m. Lietuvoje. Neturiu žinių, kaip jis čia buvo sutiktas ir įvertintas.

Romane Jankus vaizduoja dviejų jaunų žmonių nelaimingą gyvenimo istoriją. Pagrindinis veikėjas, nepaprastam varge užaugęs vienišas jaunuolis, ieško vidinės užuovėjos meilėje, bet kartu siekia ir ekonominės gerovės. Skurdžiai gyvendamas ir vos suvesdamas galą su galu,  jis manė, kad negali vesti savo mylimos merginos, kol neatsistos ant kojų. Jųdviejų ekonominės gerovės simboliu tampa namukas ramioje priemiesčio gatvėje. Bet nėra jokios vilties sutaupyti reikiamą sumą iš jo vargingos teismo raštininko algos ir jo mergaitės uždarbio galanterijos fabrike. Juodu santaupas išleidžia, pirkdami loterijos bilietus, tačiau ir čia laimė nenusišypso. Galop mergina bendrai gerovei aukoja save – surežisuoja išprievartavimą ir apkaltina fabrikanto sūnų. Padedama kaimyno advokato, ji bylą laimi. Priteistų pinigų užtenka ne tik namukui, bet dar lieka ir  patogiam gyvenimui.

Namas be laimės

Jaunuoliai veda, įsikuria išsvajotame namuke, bet taip lauktos laimės nepatiria. Tarp jų nusileidžia  neperžengiama siena, kuri naikina atvirumą ir griauna pasitikėjimą vienas kitu.  Merginą kankina nerimas, kad dėl jos nekaltas žmogus sėdi kalėjime, o kartu ir širdgėla, kad savo nusikaltimu ji vis tiek neatnešė laimės mylimam sutuoktiniui. Jaunuolį tuoj pradeda graužti nepasitikėjimas mergina, įtarinėjimas ir pavyduliavimas, taip, kad įgytas turtas greit pasidaro nebemalonus.

Nepaisant trumpų prošvaisčių  vedybiniam gyvenime, jie nuolat tolsta nuo vienas kito, kol pagaliau visai atsiskiria. O kai jaunuolis išsiaiškina jų nesutarimo priežastį ir ryžtasi viską užmiršęs eiti į susitaikymą, yra jau  per vėlu – žmoną randa mirusią, ko gero nusinuodijusią.

Trys pasakotojai

Kaip ir daugumoj savo romanų, taip ir šiame, Jankus veda pasakojimą pirmuoju asmeniu. Bet dėstymo struktūra čia kiek sudėtingesnė — yra ne vienas, o trys pasakotojai. Pirmasis yra pats autorius—stebėtojas. Jis papasakoja apie savo apsilankymus pas bičiulį, turtingą advokatą Mažrimą. Netrukus pasakojimo lazdelę perduoda advokatui, kuris porina autoriui apie dailų namuką kitoj gatvės pusėj ir apie jame gyvenančią gražiausią apylinkės moterį Stasę bei jos jauną vyrą. Mažrimas papasakoja visą jaunosios poros istoriją, Stasės įvykdyta šantažą, laimėtą bylą, namuko įsigijimą ir vedybinio gyvenimo kliuvinius.

Tada pasakojimą perima pagrindinis romano veikėjas. Jis vieną vakarą įsiveržia pas advokatą ir jam bei ten viešinčiam rašytojui smulkmeniškai pasakoja savo gyvenimo  istoriją nuo pat  pradžios — vargingą vaikystę šiukšliname priemiestyje, siekimą mokslo, turtingesniųjų panieką, susitikimą su Stase, jųdviejų meilę, geresnio gyvenimo svajones, vedybas, apgaulę įsigyjant namuką, nerimą įtariant, kad žmona jį apgaudinėja, pagaliau savo detektyvines pastangas surasti, kas ją suvedžioja.

Pasirodo, kad advokatas nėra vien tik žmonių stebėtojas ir įvykių atpasakotojas. Jis dalyvauja veiksme, nors jo niekšinga rolė paaiškėja tik romano gale. Į dramatinius įvykius įsivelia ir autorius— pirmasis pasakotojas, nors  jis dalyvauja tik kaip stebėtojas ir paskutinis įvykių komentatorius.

Trilypė pasakojimo struktūra padeda Jankui pasiekti aukštą įtikimumo laipsnį, išlaikyti veiksmo įtampą  ir ryškiau pavaizduoti pagrindinio veikėjo vidinės būsenos raidą. Panašiai, kaip detektyviniame romane, Jankui pavyksta  atomazgos paslaptį išlaikyti iki galo. Tuo būdu jis neleidžia skaitytojo dėmesiui atslūgti,palikdamas jį spėlioti  iki pat pabaigos. Žodžiu, Jankaus proza vėl dvelkia pramogine lektūra, pataikavimu skaitytojui.

Vis dėlto literatūra

To nepaisant, beveik niekas iš vertintojų neabejojo, kad  šis romanas yra grožinė literatūra. Nors ir čia pasišvaistyta pistoletais bei erotinėm užuominom, tačiau dėmesys žmogui romane yra kur kas svarbesnis negu išorinis veiksmas. Autoriui  pavyko praskverbti į žmogaus vidų, gabiai pavaizduoti jo emocijas ir vidinius konfliktus.

Be pavykusio žmogaus atskleidimo, Namas geroj gatvėj turi ir vedamąją mintį, tezę. Išsakyta gyvenimo tiesa čia nėra užkoduota, ją lengva išskaityti – turtu laimės nenupirksi, meilė žmogui ir meilė daiktams yra nesuderinami siekimai, o doriniai kompromisai veda į pražūtį. Tai nėra kokios nors gilios filosofijos, kokie niekur negirdėti atradimai, Bet svarbu tai, kad reikšdamas šias pažiūras, Jankus neprievartauja savo žmonių, nestumdo jų kaip šachmatų figūrų savo tiesom įrodyti.

Visas idėjinis krūvis čia tinkamai įvilktas į literatūrinį rūbą ir išryškėja tik per betarpiškai vystomą tikrovės vaizdą. Visa tai jau yra geros literatūros požymiai.

Vienas anų laikų literatūros apžvalgininkas Jankaus veikalą Namas geroj gatvėj įtraukė į dešimtuką geriausių išeivijos romanų. O kaip šis veikalas atrodytų šiandieną Lietuvoj, pastačius jį šalia Parulskio Trijų sekundžių dangaus, Ivaškevičiaus Žaliųjų, ar Ivanauskaitės ,,bestselerių”?

Bijau, kad nekaip. Prasigėrę niekšeliai, stambiakrūtės partizanės, rehabilituotos prostitutės šiandieniniam skaitytojui darys didesnį įspūdį negu  į geresnio gyvenimo kalną kopiantis jaunuolis, arba grakšti Žaliakalnio moteris, dailaus namuko sode auginanti gėles. Neabejoju, kad, jei šis romanas pasirodytų dabar ,,Vagos” knygynuose, ,,Šiaurės Atėnų” nepraustaburnis recenzentas Castor&Pollux Jurgį Jankų iškoneveiktų, sumaišytų su purvais... Liūdna, bet ką darysi, kad Jankus nenutuokė, jog  kada nors siautės postmodernizmas, ir paleido į viešumą savo žmones, žinančius, ko jie nori, nors ir nesugebančius tų norų įgyvendinti?