Dvigubų pilietybių ir
žalių kortų medžioklės
PIRMOJI BANGA • DYPUKAI • TREČIABANGIAI

Donatas Januta

I

Pirmoji banga

,,Kasžin ar Lietuvoje yra nors vienas kaimas, iš kur nebūtų kas išbėgęs į Ameriką. Bėgti į Ameriką tai taip paprastas daigtas, kaip vasarą lytus, arba žiemą sniegas. Vienas bėga nuo vaisko, kitas nuo kalinio; čia bėga gaspadorius, ten bernas, tai vėl kriaučius ar šiaučius ir t.t.”  1890 metais rašė Vincas Kudirka apie lietuvių emigrantų pirmąją bangą.

Platesnis ,,bėgimas į Ameriką” prasidėjo 1861 m., panaikinus Lietuvoje baudžiavą, ir po 1863 m. sukilimo. Plati lietuvių emigracija ypatingai išsivystė po 1867-1868 m. badmečio. Tarp emigrantų buvo ir politinių pabėgėlių, bet didžiumą sudarė dabar vadinami ,,ekonominiai emigrantai”: valstiečiai, jauni Lietuvos ūkininkaičiai, kaimo bernai ir mergos, bėgę nuo bendro skurdo rusų valdomoje Lietuvoje. Pasak Kazio Gineičio, ,,Lenkai stūmė lietuvius nuo žemės, žydai nuo prekybos, rusai nuo valdininkavimo …”

,,Žalia korta”– tai leidimas nuolatos apsigyventi JAV. Lietuvių emigrantų pirmajai bangai tos kortos dar nereikėjo. Bet buvo kitų slenksčių, kuriuos ne visi pajėgė peržengti, kad pasiektų gyvenimą Amerikoje.
Pirmiausia reikėjo sėkmingai pereiti Lietuvos-Vokietijos rubežių, kuris buvo saugomas caro sargybinių, lietuvių vadinamų ,,žandarais”.  Tam lietuviai pasisamdydavo vedlį, dažniausia vietinį žydą prekybininką, kuris pažinojo sieną, žinojo, kur ir kada caro žandarus aplenkti arba papirkti.  Bet ir su vedlio pagalba ne visuomet žygis baigdavosi sėkmingai. Kai kurie vedliai, paėmę pinigus, nuvesdavo tiesiai į žandarų rankas.

Tarp sėkmingai peržengusių sieną buvo ir žymūs lietuvių veikėjai, visuomeninkai, kurie Amerikoje steigė lietuviškus laikraščius, lietuviškas organizacijas ir kitokiais būdais ragino tuos kaimo bernus ir mergas lavintis ir šviestis. Buvo ir kunigų, kurie, steigdami tas dabar uždaromas parapijas, bažnyčias ir mokyklas, irgi švietė Amerikoje atsiradusius lietuvius. Visi tie darbštūs ir pasišventę žmonės – pasauliečiai ir kunigai – išvykdavo į Ameriką kaip ,,nelegalūs”, nes tik pažeisdami Rusijos įstatymus galėdavo peržengti caro valdomos mūsų Lietuvos rubežių su Vokietija.  

Bet peržengus Lietuvos-Vokietijos sieną, buvo dar kiti pavojai.  Keliaujant per Vokietiją, kol bus pasiektas Hamburgas ar kitas uostas, iš kurio galima išplaukti per Atlantą, reikėjo nežinomoje šalyje nemokant kalbos pasirūpinti transportu, maistu ir nakvyne bei saugotis plėšikų ir vagių.  Plaukiant laivu pačiais pigiausiais bilietais, sugrūstiems kaip galvijams, irgi kančia ir rizika. 1912 m. jaunas kunigas Juozas Montvila iš Marijampolės, plaukdamas Amerikon, nugrimzdo į Atlanto dugną kartu su garsiuoju laivu ,,Titanic”. Patekus Amerikon, nepaisant, ką Lietuvos kaimo jaunimas manė ir svajojo, gatvės ne auksu buvo grįstos.

Darbai bemoksliams lietuvaičiams buvo sunkūs ir pavojingi.  Daug lietuvių žuvo Pennsylvanijos anglių kasyklose, daug sužeistų Chicagos skerdyklose. 1910 m. Chicagoje streikuojančių siuvėjų proteste lietuviai siuvėjai Pranas Nagreckis ir Kazys Lažinskas krito policininkų nušauti. Jau beveik šimtą metų jie guli greta vienas kito Šv. Kazimiero kapinėse. Piktadarių Amerikoje irgi netrūko – vietinių ir atvykusių.  Daugelio lietuvių apraudotas darbštus ir energingas panevėžietis kunigas Juozas Žebris, 1915 m. plėšikų žiauriai nužudytas savo klebonijoje, Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje, New Britain, Connecticut.  Kažin, ar kas raudojo už kitus du lietuvius – Petrą Kiaulėną ir Bernardą Montvidą, po to, kai jie buvo pagauti, nuteisti ir valdžios pakarti už tą žmogžudystę.  

Pirmosios bangos lietuviai buvo bemoksliai ir beraščiai. Sakoma, kad pusė jų skaityti visiškai nemokėjo, o kita pusė mokėjo skaityti tik iš maldaknygių. Tai  irgi mažai naudos davė, nes tos maldaknygės dažnai buvo lenkų kalba parašytos. Mano giminaitė, Marta Ževickytė-Janutienė, atvyko Amerikon dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, būdama tik 14 metų kaimo mergina.  Kai mes ją, jau senyvą moterį, sutikome atvykę į Chicago po Antrojo pasaulinio karo, ji nei lietuviškai, nei angliškai gerai nemokėjo. Jos kalba buvo žargonas – lietuviškų, angliškų ir dar nuo caro laikų senoviškų rusiškų žodžių ir sakinių mišinys.

Iš pradžių tie pirmosios bangos emigratai net nesuprato, kad jie lietuviai. Užsirašydavo esą lenkais ir rusais. Stojo į lenkų organizacijas. Bendros lietuviškos veiklos patirties neturėjo. Kai kūrėsi viena iš pirmutinių grynai lietuviškų pašalpos organizacijų – Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA), vieni juokėsi, kad ,,tiktai vyras su pačia gali susivienyti”, kiti patarė verčiau išpažinties atlikti, o ne į kokį ten ,,cirką” važiuoti.  

 1910 m. Chicagos moterų draugija "Apšvieta" narės, surengusios
pirmą Amerikos lietuvių moterų rankdarbių parodą Fellowship House patalpose, Chicagoje. 

Sunkiai sekėsi pirmosios bangos lietuvius apšviesti. Pagrindinė tų laikų švietimo priemonė buvo lietuviški laikraščiai. Laikraščius lietuviams buvo sunku įduoti ir dėl lietuvių neraštingumo, ir todėl, kad iš vienos pusės socialistai agitavo neimti į rankas ,,buržujiškos” ir ,,davatkų” spaudos, o iš antros pusės, kunigai kurstė, o kai kurie iš sakyklos tiesiog draudė, neskaityti ,,bedieviškų” laikraščių. Tačiau ne vienas lietuvis ne tik žinias sekė, bet ir skaityti išmoko tų laikraščių dėka. Caro Rusijos spaudos draudimo metu Amerikos lietuvių laikraščiai pasiekdavo ir Lietuvą: 1902 m. Kauno gubernijoje ,,Vienybė Lietuvninkų” turėjo 93 skaitytojus, o ,,Lietuva” — 65.  

Šiandien kai kas skundžiasi, kad trečiabangiai mažai skaito.  Anais laikais laikraščių platintojai skųsdavosi tokiais atsiliepimais iš lietuvių: ,,Bijomasi laikraščių skaityti, sako iš kelio išvesią” (Pittsburgh, Pa., 1903); ,,Skaitymas mums duonos neduos, jeigu mes vistiek nedirbsim” (Portland, Me., 1908); ,,Nuo laikraščių skaitymo galva skaudanti, ir akis pagadinti galima” (Elizabeth, N.J., 1908).

Bet galop, ta pirmoji banga daug pasiekė. Jie ugdė ir rėmė lietuvišką veiklą Amerikoje ir Lietuvoje, sukūrė lietuviškas organizacijas, įsteigė ir išlaikė daug laikraščių, spausdino knygas, pastatė bažnyčias, įsteigė mokyklas.  Paskui antrosios bangos ,,dypukai” atvykę jau viską čia rado ir pasirinko, kas jiems naudinga, atmetė kas jiems nepatiko, ir dažnai net ačiū nepasakė tiems pirmtakams, kurie visą gyvenimą dirbdami sunkius fizinius darbus savo prakaitu ir vargu tai sukūrė.  

Tie pirmieji JAV lietuviai aiškiai ir be abejonės išsprendė tą šiandien vargingai nagrinėjamą klausimą apie dvigubą pilietybę:  ,,Mylėsime Ameriką, priimtą mūs motiną, bet labjausia mylėsime ir didesnio labo geisime dėl tikrosios motinos Lietuvos. Amerikiečiai būsime dėl to, kad Amerikos duoną valgome, o lietuviais, kad iš Lietuvos esame kilę” (,,Tėvynė”, Nr. 1, 1896 m., sausio m., Plymouth, PA).

Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Pvz., ta pati SLA organizacija, iš esmės apdraudos organizacija, kuri išmokėdavo pomirtinius pinigus laidojimui, visą laiką rūpinosi ir tautiniais bei švietimo reikalais. Šalia nario mokesčio rinkdavo ,,tautiškus centus”, iš kurių buvo remiama švietimo veikla Lietuvoje, leidžiamos knygos, duodamos moksleiviams paskolos ir stipendijos, skiriamos premijos rašytojams. Anų laikų SLA vaidmuo JAV lietuvių gyvenime yra palyginama su šiandieninės Lietuvių Bendruomenės vaidmeniu.

Tada, kaip ir šiandien, buvo ir ginčų, ir nesutarimų.  Veikė net trys atskiri susivienijimai. Šalia SLA dar buvo Susivienijimas Lietuvių Romos Katalikų Amerikoje (SLRKA) ir lietuvių komunistų susivienijimas, pasivadinęs Lietuvių Darbininkų Susivienijimu (LDA). Apdraudos reikaluose, atrodo, neturėtų būti ypatingų įvykių, bet štai 1919 m. vieno mirusio SLA nario laidojimui išmokėjimo reikalai tvarkėsi taip, kad net spaudoje buvo duotas patarimas: ,,Ar negeriau būtų numirusį narį nusiųsti Centro Valdybai ir tegul išsikepę suėda?” Buvo ir kitų lietuvių pašalpos organizacijų, pasivadinusių Lietuvių Sūnūs ir Dukterys, Gedimino Draugija, Vytauto Draugija ir panašiais vardais.

JAV lietuvių pirmoji banga daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo ir išlaikymo – finansiškai ir politiškai. Jau 1900 m., kada pasaulio žemėlapiuose Lietuvos seniai nebuvo likę, JAV lietuviai dalyvavo Paryžiaus tarptautinėje parodoje, pareikšdami, kad Lietuva dar ,,gyva” ir parodydami, kaip caro Rusija stengėsi Lietuvą sunaikinti. 1919 m. JAV lietuviai surinko daugiau nei  milijoną parašų reikalaudami, kad JAV oficialiai pripažintų Lietuvą de jure nepriklausomą valstybę, ir įteikė juos JAV prezidentui. Panašiai, 1940 m., kai sovietai užėmė Lietuvą, prezidentas Rooseveltas priėmė JAV lietuvių delegaciją su prašymu, kad JAV nepripažintų Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą. To nepripažinimo nutarimo JAV valdžia paskui laikėsi ligi pat dabartinės Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.

Buvo JAV lietuvių, kurie grįžo į Lietuvą padėti jai atsigauti nuo Pirmojo pasaulinio karo siautimo. Steponas Darius su Stasiu Girėnu, 1933 m. įvykdęs tą garsųjį skrydį per Atlantą, 1920 m. atitarnavęs JAV kariuomenėje, grįžo į Lietuvą, kur stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo kovose su lenkais dėl Vilniaus krašto.

Seniai buvo JAV lietuvių kraujas tiek užviręs, kaip lenkams Vilnių užgrobus. Chicagoje prieš lenkų smurtą buvo surengta protesto eisena, kurioje dalyvavo 12 dūdų orkestrų, apie 1,100 vyrų JAV kariuomenės uniformomis, daugybė organizacijų – iš viso apie 25,000 žmonių. Susirinkus lenkams pažiūrėti ir pradėjus jiems tyčotis iš lietuvių, lenkai buvo smarkiai sumušti.  Demonstracijos ir protestai vyko kelias savaites visose JAV lietuvių kolonijose.

Amerikos lietuvis Petras Jurgėla (g. 1901 Jersey City, N.J.) įsteigė Lietuvoje skautų organizaciją ir pritaikė skautų įstatus bei programą Lietuvos jaunimui, pats irgi savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1922 m. Šilutėje sudarytame Martyno Jankaus Vyriausiame Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitete iš aštuonių narių du buvo JAV lietuviai, kurie paskui dalyvavo 1923 m. sausio mėn. Klaipėdos sukilime.

Lietuvoje pirmieji nepriklausomybės kūrėjai suprato ir vertino JAV lietuvių emigrantų svarbų vaidmenį Lietuvai ir pakartotinai prašėsi įvairios pagalbos. 1895-1904 m. vien per vieną lietuvių banką Chicagoje Amerikos lietuviai persiuntė į Lietuvą 4 milijonus dolerių. Šių laikų doleriais tai būtų daugiau nei 85 milijonai dol. Lietuviškų bankų Chicagoje buvo beveik tuzinas, buvo jų ir kitose kolonijose. 1911 m. Amerikoje lankėsi Tumas Vaižgantas, aplankė 55 lietuvių kolonijas ir surinko 19,000 dol. 1913 m. lankėsi dr. Basanavičius ir Rusijos dūmos atstovas Martynas Yčas, kurie surinko 23,000 dol. Visos tos sumos šių laikų doleriais būtų milijoninės.  1916 m. rašytoja Žemaitė atvyko į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo. JAV lietuviai išgavo iš prezidento Woodrow Wilson, kad 1916 m. lapkričio 1 d. būtų ,,Lietuvių diena”, per kurią po visą JAV buvo renkamos aukos nuo karo nukentėjusiems Lietuvos gyventojams pašelpti.

1916 m. lapkričio 1 d., JAV lietuvių pastangomis prezidento Woodrow Wilson paskelbta Lietuvos šelpimo diena, visoje Amerikoje JAV lietuviai rinko aukas nuo karo nukentėjusiems Lietuvos gyventojamss

1914 m. buvo įkurti trys atskiri Amerikos lietuvių fondai Lietuvos karo nukentėjusiems šelpti ir Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės reikalams: katalikų, tautininkų ir socialistų. Katalikų Tautos Fondas surinko 700,000 dol.,  šių laikų doleriais būtų 14 milijonų dol.

Ligi pat Antrojo pasaulinio karo pradžios aukų rinkėjai iš Lietuvos atvykdavo į JAV beveik be sustojimo – švietimo reikalams, mergaičių mokykloms, senelių prieglaudoms, kunigų seminarijoms, Neo-Lituania korporantams, ateitininkams ir kitiems. JAV lietuvių  širdys ir kišenės atsiverdavo dosniai visiems Lietuvos aukų rinkėjams.

Maždaug tuo laiku, 1890 m., kai Vincas Kudirka rašė apie lietuvių emigrantų pirmąją bangą, mano senelis Petras Januta, šeimos vyresnysis sūnus, paveldėjo tėvų ūkį Stripinių kaime, Ylakių valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Petras, prieš perimant šeimos ūkį, pats turėjo pirma atlikti tų laikų lietuvių savotiškos ,,dvigubos pilietybės” pareigą, nes jis, kaip ir kiti, buvo kartu ir Lietuvos lietuvis, ir caro Rusijos imperijos pilietis. Atliko Petras Januta tą pareigą ,,išeivijoje” – Gruzijos sostinėje Tbilisi,  kur jis praleido šešerius metus priverstinėje karinėje tarnyboje caro raitelių pulke.

Petro jaunesnis brolis Konstantinas, neturėdamas savo žemės ir į ūkininkystę nelabai linkęs, įsijungė į tą pirmąją emigrantų bangą ir išvyko Amerikon ,,laimės ieškoti.”  Amerikoje Konstantinas sukūrė šeimą, ėmėsi įvairaus verslo – įsigijo karčiamą (barą), vėliau maisto parduotuvę, net ir karstų gamyklą/fabrikėlį. Buvo prasigyvenęs. Tačiau  atėjus 1929 m. pasaulinei ekonominei krizei, kaip ir daug kitų verslininkų, Amerikos lietuviai irgi buvo sunkiai paveikti ir Konstantinas beveik viską prarado.  Bet prieš tai kelis kartus buvo grįžęs Lietuvon pasisvečiuoti.  

Konstantino našlė Marta pasakodavo apie tas linksmas keliones Žemaitijos tėviškėn. Suvažiuodavo giminės ir kaimynai iš visos apylinkės. Pilnas kiemas vežimų. Arkliai paleisti į pievas ganytis. Giminės, kaimynai ir draugai, senai nesimatę,    džiaugėsi, linksminosi, baliavojo. Dieną ir naktį. Kaimo žaidimai, šposai ir varžybos:  kieme mėtė lėkštes į orą ir į jas šautuvais šaudė, siekiant sužinoti, kas geresnis šaulys; miškan ėjo medžioklėn;  šoko ir dainavo. Kad būtų tas viskas nesibaigę.  Tačiau visuomet ateidavo laikas grįžti namo. Namo į Ameriką, į Chicagą, kur vėl laukė sunkus darbas, triūsas ir kasdieniniai rūpesčiai.

Grįžtant iš vienos tokios kelionės, žengiant vėl į Vokietijos pusę, Konstantinui  sieną pereiti pasisekė, bet jo mažametė duktė, 5 metukų Stefanija Janutaitė buvo sulaikyta žandarų, ir jai teko pasilikti Lietuvoje. Tiktai daugiau nei po metų Stefanija buvo įduota kitam giminei, vykstančiam į Ameriką, sėkmingai pervesta per sieną ir atgabenta atgal į Chicagą pas tėvus.
Konstantinas Januta, žmona Marta, duktė Stefanija ir kiti jų vaikai daug metų gyveno Chicagos lietuvių ,,aštuonioliktoje kolonijoje”, kurios centras buvo 18-ta ir Halsted gatvės. Vienu laiku tai buvo gausi lietuvių kolonija, 1900 m. susibūrusi į Dievo Apveizdos parapiją. Ten lietuviai pasistatė puikią parapijinę bažnyčią, mokyklą, kleboniją ir atskirą namą vienuolėms mokytojoms gyventi. 1910 m. aštuonioliktoje kolonijoje veikė maždaug 70 lietuviškų verslo ir profesionalių paslaugų patarnavimų,  23 atskiros lietuviškos draugijos.
Po Antrojo karo nemažai antrosios bangos dypukų irgi įsikūrė toje senoje lietuvių kolonijoje – žurnalistas Jurgis Janušaitis, vienu laiku sukūręs Marquette Parke didžiausią lietuvių maisto parduotuvę ,,Parama”, gavo pradžią 1949 m. savo giminaičio kuklioje maisto parduotuvėlėje, vadinamoje ,,grosernėje”, 18-toje  gatvėje priešais Dievo Apveizdos kleboniją, tik keletas žingsnių nuo laikraščio ,,Naujienos” redakcijos. 

Dabar  Dievo Apveizdos parapijoje kažin ar iš viso yra likęs nors vienas lietuvis. Konstantinas Januta, Marta, jų duktė Stefanija su kitais šeimos nariais jau seniai guli šalia savo giminių ir kaimynų Kazimierinėse – tose pačiose kapinėse, kurias jie ir kiti jų kartos lietuviai įsteigė.

Kitos mano giminės pasirinko amžiną guolį Chicagos Lietuvių Tautinėse Kapinėse, įsteigtose lietuvių, kurie nesutarė su tų laikų klebonais. Tautinių Kapinių 25 metų jubiliejui 1938 m. poetas Kleofas Jurgelionis parašė šias eiles:

Kaip mūsų bočiai
Žiloj Lietuvoj,
Aukštam kalnely,
Žalioj vėjelėj,
Čia guli lietuviai
Mylėję
Jieškoję šviesos ir gerovės,
Kovoję
Su preispaudu, skurdu,
Su prietarais,
Su savo klebonais.

2. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Dypukai.

3. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Trečiabangiai.

4. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Pabaiga

1929 m. laidotuvių vaizdas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Chicagoje.
Nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo.