Dvigubų pilietybių ir
žalių kortų medžioklės
PIRMOJI BANGA • DYPUKAI • TREČIABANGIAI

Donatas Januta

2

Dypukai

        
Lietuvoje per 20 metų laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų, pradedant beveik nuo nulio, lietuviai, daugiausia ūkininkų sūnūs ir dukterys, atkūrė savo valstybę – atkūrė daug metų caro valdžios nuskurdintą, Pirmojo pasaulinio karo nuniokotą, pasaulio žemėlapiuose senai dingusią Lietuvą. Antrajam karui užėjus, visa tai prarado.

Man neteko matyti tarpkarinės Lietuvos. Kai gimiau 1941 m. birželio mėnesio pradžioje, Sniečkaus ir Paleckio Lietuva jau ne lietuviams priklausė. Mano tėvas Kazys Januta, Lietuvos ūkininko sūnus, Vytauto Didžiojo universiteto diplomuotas Lietuvos teisininkas, kad galėtų slapta mane naujagimį ir motiną aplankyti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Vilniuje, turėjo apsivilkęs baltą chalatą apsimesti mediku. Ir kai vėliau tą mėnesį vieną naktį atvyko NKVD sunkvežimis mūsų šeimą vežti Sibiran, ten, kur mano tėvo broliai, tie kiti ūkininko Petro sūnūs su šeimomis, atsidūrė, mūsų laimei rado tik tuščią mūsų butą. Mano tėvas vis tiek neišvengė suėmimo – bet tai jau buvo vėliau Vokietijoje, kai jis buvo paimtas į vokiečių prievartinių darbų dalinius.

1944 m., Raudonajai armijai vėl artėjant prie Lietuvos, mūsų šeima traukėsi per Vokietiją į Vakarus – pėsti, sunkvežimuose tarp krovinių, ūkininko arklių vežamame vežime, kartais užsilipę ant dar riedančio traukinio vagono. Nakvynė buvo arba ant grindų kokioje nors subombarduotoje traukinių stotyje, kad ir be stogo, ar kur rūsy ar palėpėje. O jeigu pasitaikydavo pas kokį ūkininką kluone ant šieno – tai tikra prabanga. Užsimerkdamas dar šiandien matau tas aukštai blizgančias žvaigždes, kurios švietė mūsų paskutinei nakvynei po Lietuvos dangum, mums pievoje atsigulus šalia subombarduotos Kybartų geležinkelio stoties.

Paskutinėm karo dienom, kai karo fronto linija keitėsi beveik kas dieną, vieną naktį buvom bombarduojami ir apšaudomi amerikiečių lėktuvų, kitą naktį jau toje pačioje vietoje į mus šaudė vokiečių artilerija – Raudonoji armija iš paskos vis lipo ant kulnų. Kai karas baigėsi, mes atsiradome rytų Vokietijos dalyje, kuri buvo okupuota JAV karių, bet Jaltoje atiduota Stalinui. Po keleto savaičių amerikiečiai kariai pradėjo trauktis, ir mes turėjome vėl skubiai bėgti dar toliau į Vakarus.

Tie lietuviai, kurie išvengė komunistų žudynių, išvengė trėmimų Sibiran, išvengė arba išliko gyvi po įvairių vokiečių suėmimų ir priverstinių tarnybų, išvengė įvairių karo lauko pavojų, ir kuriems pasisekė atsirasti Vakaruose, jie pradėjo karo pabėgėlių gyvenimą dažniausia alkani, tiktai su tais drabužiais, kuriuos dėvėjo ant savo pečių, su tuščiom kišenėm, be pastovios pastogės, svetimuose kraštuose.

Antrojo karo pabėgėliai lietuviai, vadinami ,,DP” arba ,,dypukai” (Displaced Persons – ,,išvietinti žmonės”), atsidūrė daugiausia pokarinėse stovyklose Vokietijoje. Iš pradžių jie svajojo, o kai kurie buvo tikrai įsitikinę, kad pasibaigus karui su vokiečiais, netrukus prasidės karas tarp Amerikos ir Sovietų Rusijos, ir po to galėsime vėl visi grįžti Lietuvon. Tačiau išėjo kitaip. Stalinas įsitaisė Lietuvoje ilgesniam laikui. Taip Bavarijos Augsburgo DP stovykloje trejos šeimos viename bute, šalia karo subombarduotų griuvėsių, aš pradėjau pradžios mokyklą, mano motina gimnazijoje dėstė lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, tėvas redagavo ir spausdino biuletenį ,,Dienos žinios”.
Gyvenimas DP stovyklose buvo ir neramus, ir skurdus. Iš pradžių grėsė lietuviams pavojus priverstinai būti sugrąžintiems į Sovietų užimtą Lietuvą, kur laukė Stalino Sibiras. Taip atsitiko ukrainiečiams ir kitiems Sovietų imperijos pabėgėliams. Kartais stovyklos administracijos pašaukti ginkluoti kariai apsupdavo stovyklą ir pradėdavo kratą. Peržiūrėdavo visą nuosavybę ir radę pinigų, aukso ar kokią kitą vertybę, laimingai išsaugotą bėgant karo metu, viską atimdavo. Maisto aprūpinimas buvo prastas. Daug kas dėvėjo tik tais drabužiais, kuriais pabėgo iš Lietuvos, kurie jau irgi buvo suplyšę, lopas ant lopo.

DP stovyklų gyventojams daug padėjo 1944 m. JAV lietuvių įsteigtas Bendrasis Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas, vadinamas BALFas (angliškai United Lithuanian Relief Fund of America). BALFas skelbė vajus ir rinkliavas po visą Ameriką. Šelpė DP stovyklose pabėgėlius maisto ir drabužių siuntiniais. Darė žygius pas įtakingus JAV politikus, siekiant pagerinti DP stovyklų padėtį. Padėjo emigruoti į Ameriką.

1949 m. prasidėjo uždarinėjimas tų pokarinių DP stovyklų, ir reikėjo lietuviams ieškoti kitos svetimos šalies, kuri juos priglaustų. Didžiuma norėjo patekti Amerikon. Kaip šiandieną branginama ,,žalia korta”, tada buvo branginamas dokumentas, vadinamas ,,afidevitas” (angliškai ,,affidavit”).

Norint patekti Amerikon reikėjo pasirūpinti afidevitą, dokumentą iš Amerikos, kuriame kas nors prisiekiąs liudija, kad Amerikoje bus duota dypukų šeimai gyvenamas butas ir parūpintas darbas. Reiškia, kad imigrantas nebus našta, negyvens iš valdiškos pašalpos. Kas turėjo giminių Amerikoje, prašė jų malonės. Neturint giminių, kiti pagal darbo sutartis išvažinėjo darbams po visą pasaulį: į JAV ūkius karvių melžti, į Kanadą miškų kirsti, kiti į Australiją, į Braziliją, į Venezuelą – kur tik pigi darbo jėga buvo reikalinga.

Mūsų šeimai irgi teko medžioti afidevitą 1949 m. Man tada buvo septyneri. Tėvas dėjo skelbimus į ,,Draugą” ir kitus Amerikos lietuvių laikraščius, ieškodamas savo giminių. Į Ameriką buvo išvykęs jo minėtas dėdė Konstantinas Januta ir jo motinos giminaičiai Petrauskai. Jis išsiuntė skelbimus ir mes laukėm. Gal kuris iš jų atsilieps.

Pasirodė, kad Konstantinas prieš dešimt metų jau buvo miręs. Tačiau Chicagoje gyvenanti jo našlė Marta Janutienė atsiliepė ir greitai sudarė dokumentus – tą brangų afidevitą. Mes perėjome visokius politinius patikrinimus (ar nebendradarbiavote su vokiečiais?), sveikatos patikrinimus (ar nesergate užkrečiamom ligom?), pagaliau gavome leidimą vykti Amerikon. Laimingai perėję tuos visus tikrinimus ir apklausas, pagaliau ir mes gavome ,,žalias kortas”.

BALFas platino aplinkraštį visose lietuvių DP stovyklose, jame palietė ir dvigubos pilietybės klausimą: ,,Vykstantieji į Ameriką pasiruoškite ne tik žodžiu, bet ir elgesiu parodyti dėkingumą Amerikos tautai ir valstybei... Suprantama, niekas iš jūsų nereikalaus, kad liautumėtės buvę geri (Lietuvos) patriotai. Tačiau galite būti ir privalote būti ne tik geri amerikiečiai, bet ir geri lietuviai.”

1949 m. gegužės pabaigoje sėdome į buvusį Amerikos kareivinį transporto laivą plaukti per Atlantą. Gegužės 31 d. ankstyvą rytą New Yorko uoste tėvas pakėlė mane ir abu užlipome ant denio pamatyti Laisvės statulą. Apsigyvenome Chicagoje, kur išbuvome dešimt metų, pirma aštuonioliktoje kolonijoje, paskui Marquette Park. Tėvo, buvusio Lietuvos teisininko, pirmas darbas Chicagoje, kaip ir daugelio karo pabėgėlių, buvo sunkus fizinis darbas fabrike.

Dar gyvendami DP stovyklose lietuviai suprato, kad reikės užsidirbti duoną svetimuose kraštuose ir kad ne visos Lietuvoje įgytos profesijos bus pritaikomos svetur. Tada lietuviai inžinieriai ir technikai steigė amatų mokyklas, kuriose buvę Lietuvos teisininkai, ekonomistai, mokytojai, kaininkai ir kiti išmoko automobilių mechaniko, radijo techniko, elektriko, siuvėjo ir panašių amatų. Mano tėvas daugiau nei metus važinėjo traukiniu į Muncheną, kur lankė spaustuvininko kursus. Tačiau Amerikoje gauti darbą spaustuvėje reikėjo priklausyti spaustuvės darbininkų profesinei sąjungai (,,printer’s union”). O į tą sąjungą patekti atvykėliui buvo beveik neįmanoma. Chicagoje jis vakarais lankė braižymo kursus, kol įgijo dar vieną – braižytojo – profesiją.

Gyvendami Chicagoje lankėme lietuviškus koncertus, minėjimus, vaidinimus – Lietuvių Auditorijoje, Sokolų salėje ir kitur. Tėvai priklausė ir rėmė įvairias lietuvių organizacijas. Mane užrašė į skautus, kur vėliau tapau Skautu Vyčiu ir įsijungiau į Skautus akademikus. Vasarą vyko lietuvių ,,piknikai”, man – skautų stovyklos, su kaimynais ir draugais atostogavome Beverly Shores, Indiana lietuvių vasarvietėse. Po Stalino mirties tėvas pradėjo siuntinius siųsti savo broliams Sibire, mano motina savo seserims Suvalkijos kaime.

Visur Chicagoje susirinkdavo būriai lietuvių. Žmonės, buvę nuvargę karo pabėgėliai, dabar atrodė linksmi ir energingi, pačiame gyvenimo stiprume ir žydėjime. Išeivijos politinė veikla, skirta Lietuvos laisvinimo reikalams, buvo labai aktyvi. Per tą laiką mūsų šeima, kaip ir daug kas, pakeitėm savo žalias kortas į JAV pilietybę. Buvo galvojama, kad tai bus ir Lietuvos naudai – būdami JAV piliečiai turėsime daugiau įtakos Amerikos valdžiai, pristatydami Lietuvos reikalus.

Kol Lietuva buvo sovietų okupuota, raštai, žygiai, protestai ir peticijos Lietuvos reikalais buvo pristatomi ir vietiniams JAV valdinininkams, ir į Washingtoną, ir į Jungtines Tautas. Lietuvių pašalpinė organizacija BALFas pinigais, maistu ir drabužiais toliau šelpė tuos lietuvius, kurie dar skurdo visame pasaulyje.

Aš pradėjau lankyti University of Illinois, kurio Chicagos skyrius tada buvo įsitaisęs Navy Pier. 1959 m. mūsų šeima persikėlė iš Chicagos į Californiją. Tėvas ir motina išgyveno veiklioje lietuvių kolonijoje Los Angeles. Atvykęs mokslams į University of California, Berkeley, San Francisco apylinkę, užsibuvau čia daugiau nei 40 metų.

50 metų po to, kai mes su savo ,,afidevitais” ir ,,žaliom kortom” atvykome į Ameriką, 1999 m. mirė mano motina – Petronėlė Orintaitė-Janutienė. Pagal jos norą vežėme ją laidoti į jos gimtinę Kudirkos Naumiesty. Dabar jinai guli gražiame Suvalkijos kalnelyje, tik keleto žingsnių nuotolyje nuo Vinco Kudirkos amžino poilsio. 2006 m. mirė mano tėvas Kazys Januta. Praeitą birželį palaidojome jį po Žemaitijos debesėtu dangum, Ylakių kapinėse, ten pat, kur guli jo motina Kazimiera Petrauskaitė-Janutienė ir jo tėvas, tas minėtas mano senelis, Lietuvos ūkininkas Petras Januta, arti bažnyčios, kurioje mano tėvas buvo krikštytas ir kur jis tarnavo prie Mišių taip labai seniai.

Mano tėvas ir motina, jie abu, kaip ir daug jų kartos lietuvių, buvo Lietuvos ūkininkų vaikai, užaugę ganydami gyvulius Lietuvos pievose, mokslus išėję sunkiomis sąlygomis, gyvenime patyrę dar sunkesnes sąlygas. Jie priklausė tai nuostabiai lietuvių kartai, kuri po Pirmojo pasaulinio karo sunkiai ir sąžiningai gyveno, dirbo, mokslus išėjo ir Lietuvą atkūrė, paskui per Staliną ir Hitlerį viską prarado, išgyveno didesnę dalį savo gyvenimo kaip lietuviai emigrantai svetimoje šalyje. Taip baigėsi mano lietuvių emigrantų šeimos vienas gyvenimo ratas. Bet metai rieda toliau.

1. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Pirma bangiai. 

3. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Trečiabangiai.

4. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Pabaiga

1949 m. buvęs Lietuvos savanoris kūrėjas, vėliau kariuomenės generolas ir ministras pirmininkas Jonas Černius, kaip ir daug karo pabėgėlių DP, atvykęs į Ameriką turėjo dirbti paprasto darbininko darbą fabrike, kad duoną užsidirbtų.