Jaunimo centrui Čikagoje — 50 metų

Tarp svajonės ir tikrovės

Kun. Antanas Saulaitis

Savo laiku Jaunimo centras atrodydavo labai didelis kultūros, švietimo ir religijos židinys. Tikriausiai dabartinis Pasaulio lietuvių centras Lemont tūriu didesnis. O svajonė buvo didesnė už tikrovę.

Jaunimo centrą įgalino dviejų veiksnių žaismas — jėzuitų ir visuomenės. Po Antrojo pasaulinio karo norėdami pasitarnauti JAV atsiradusiems lietuviams, kol Lietuva bus laisva ir jėzuitai galės grįžti į gimnazijas ir sielovadą Tėvynėje, jie uoliai ėmėsi satyti JC. Pasiskolino lėšų iš amerikiečių jėzuitų, padėjusių gauti vyskupijos sutikimą ir ligi šių dienų palaikančių broliškus ryšius.

Pirmosios 1957 m. baigtos dalies pagrindiniai rėmėjai buvo ,,pirmoji banga” – senieji Amerikos lietuviai, jie patys ar jų tėvai, atvykę prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Maždaug 10 proc. aukų buvo gauta iš ,,antrosios bangos”. 1972 m. baigto priestato, jungiančio JC su jėzuitų koplyčia ir namais, lėšų santykis jau buvo 50 proc. – 50 proc.

Matydami, kaip lietuviška veikla klesti — jos žydėjimas buvo maždaug 1968 m. — jėzuitai su rėmėjais ir bičiuliais numatė dar didesnę sodybą.

Visų pirma, centrinis pastatas už Vyties (ir paminklo virš kavinės) buvo numatytas šešių aukštų, kad tikrai tilptų ilgiems metams visas Pasaulio lietuvių archyvas ir daugybė kitos veiklos. 1972 m. priestatą pradėjus ir tvirtus pamatus pastačius paaiškėjo, kad svajonė didesnė už išteklių tikrovę.

Visi žinojo, kiek lietuviams svarbus sportas, ypatingai krepšinis. Todėl planuota pastatyti sporto salę toje vietoje, kur iki šiandien stovi du nameliai prie 56-tosios gatvės. Net liko antro aukšto lygio prieiga, nevedanti niekur. Paaiškėjo, kad architektai ar inžinieriai taip apskaičiavo likusį plotą, jog neįmanoma būtų buvę pastatyti standartinio dydžio krepšinio aikštės pastato. Svajonę sužlugdė apskaita.

Dar kita statyba, kurios planelis guli archyve, buvo biblioteka, turėjusi stovėti dabartiniame aptvertame automobilių kiemelyje. Čia stovėjo vieno aukšto namelis ir daržas, pirktas kaip tik šiam tikslui, kai dar automobilių aikštelė nebuvo tokia svarbi. Bibliotekos pastatas, kiek prisimenu, kone stiklinėmis sienomis, lyg tai su veranda ar apėjimu, modernesnio stiliaus negu visa sodyba ligi šiol. Pastate būtų įsikūrusi visa jėzuitų biblioteka, turėjusi daugiau kaip 40,000 knygų, toliau kaupiami literatūriniai bei moksliniai lobiai. Aišku, ir įvairios pagalbinės patalpos, posėdžių kambariai, įsivaizduoju, ir interneto paslauga, nors tuo metu dar niekas apie kompiuterius ir tinklalapius nežinojo.

Visiems rūpi lietuviškų bei religinių židinių ateitis. JC švenčia savo auksinę sukaktį. Grynai pagal statistiką JC kartu su jėzuitų namais bei koplyčia turėtų išgyventi dar 32,5 metų. Jeigu suskaičiuosime Čikagos arkivyskupijoje veikusias lietuvių bažnyčias ir dabartines parapijas, sužinosime, kad paties bažnyčios pastato ir lietuvių kalbos vartojimo pamaldose trukmė yra tarp 62 ir 102 metų nuo pastatymo, tikras vidurkis — 82,5 metai. Senoviškai skaičiuojant, keturios kartos ir dar penktosios dalelytė.

Blogiausia, kad niekas kitas tais židiniais nesirūpins, jų neplėtos ir nekurs, jeigu ne mes patys, kurių asmeninis, šeimyninis, bendruomeninis ir visuomeninis gyvenimas taip susijęs su šiais židiniais, o ypač su Jaunimo centru Čikagoje.