O jeigu mums reikėtų išrinkti?

Danutė Bindokienė

Gražu ir prasminga, kad organizacijos, institucijos, net valstybės, pagerbia nusipelniusius žmones. Kasmet renkami laureatai valstybinėms premijoms, balsuojama už labiausiai pasižymėjusius kultūrininkus, rašytojus, muzikus; žymenimis apdovanojami nusipelnę mokslininkai,  politikai. O kaip nekantriai laukiama, kuomet bus paskelbti Nobelio premijos laureatai! Kiekviena  valstybė tikisi, kad galbūt kuris nors jos pasižymėjęs ekonomistas, chemikas, fizikas, medicinos mokslų specialistas ar kitas ypatingas tautietis bus išrinktas šiam svarbiam apdovanojimui. (Beje, šiemet Nobelio premijos buvo įteiktos gruodžio 10 d., kaip paprastai — Švedijos sostinėje.)

Kartais tie parinktieji Nobelio premijų laureatai tiesiog nustebina — kaip šiais metais Nobelio taikos premija apdovanotasis Muhammad Yunus, vadinamas ,,neturtingųjų bankininku”, veiksmingai prisidėjęs prie skurdo Bangladeše sumažinimo, skolindamas pinigus norintiems užsiimti smulkiu verslu, kurių užmojais joks bankas nepasitikėjo ir atsisakė suteikti paskolą. Šio asmens veikla buvo akivaizdus įrodymas, kad vienas žmogus, be ypatingų išteklių ir svarbių mokslinių bei finansinių institucijų užnugario, gali padaryti didelį skirtumą savo aplinkai.

Amerikos lietuviai taip pat pasižymi apdovanojimų arba žymenų suteikimu. Lietuvos Vyčiai kasmet Vasario šešioliktosios proga žymenį įteikia lietuviškiems reikalams nusipelniusiam asmeniui ar institucijai. Balzeko lietuvių kultūros muziejus išrenka Metų žmogų, kuris pagerbiamas suruošto pokylio metu (šiemet Metų žmogumi išrinktas adv. Aleksandras Rimas Domanskis). Yra ir daugiau lietuviškų organizacijų, kurios kasmet skiria žymenis ar apdovanojimus. Tai graži ir prasminga veikla, nes dažniausiai žmonės, kurie daugiausia dirba lietuvybės bei lietuvių tautos labui, yra tarytum užmirštami: už savo veiklą jie dažniau kritikuojami nei pagiriami.

Bet, pasirodo, yra ir kitokios rūšies apdovanojimų, kurie juos gavusiam neteikia nei džiaugsmo, o juo labiau garbės... Vienas tokių — ,,gėdos” žymuo, teikiamas Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI), kuris kasmet sudaro ,,žmogaus gėdos lygos nominantų sąrašą”. Pasak ŽTSI, tai tokie asmenys, kurie daro gėdą Lietuvos vardui tiek savoje valstybėje, tiek užsienyje.

Kaip pranešama šio antradienio ,,Draugo” pirmajame puslapyje, 2006 metų žmogaus teisių gėdos nominacijos skirtos Viktorui Uspaskichui, vidaus reikalų ministrui Raimondui Šukiui, Seimo pirm. Viktorui Muntianui ir europarlamentarei Onai Juknevičienei. O kaip ir buvo galima tikėtis, VSD pripažinta gėdingiausia metų institucija. Minėtame pranešime nurodoma, už ką ir dėl ko kiekvienam šių ,,pasižymėjusių” suteikiama tokia ,,gėdos nominacija”. Be abejonės, daugelis Amerikos lietuvių tikrai su tuo parinkimu sutiktų, ir galbūt sąrašą net praplėstų keliais savo pasiūlymais.

Žinoma, visa tai yra tik nekenksmingas žmogaus teisių stebėjimo instituto pasišaipymas, kur kas humoristiškesnis nei ,,metų humoristu” pripažinto Kauno miesto centro policijos viršininko pavaduotojo D. Česnausko pareiškimas, kad nacistinės simbolikos ir aprangos naudojimas, jei tai daromas juoko forma, ,,nesikerta su niekuo”... Visgi geras ženklas, kad Lietuva moka pasišaipyti pati iš savęs. Tai sveiko ,,organizmo” požymis.

,,Gėdos” žymenis galėtų dalinti ir Amerika — ne vienas politikas ar verslininkas tikriausiai galėtų būti taip ,,pagerbtas”. O jeigu mums, Amerikos lietuviams, iš savo visuomenės reikėtų parinkti asmenį ar instituciją tokiai ,,gėdos nominacijai”? Ar rastume tautietį, kuris savo elgesiu daro gėdą tiek Lietuvai, tiek Amerikos lietuviams? Antra vertus... Gal geriau į šią temą nesigilinti, nes pavojinga svaidyti akmenis į širšių lizdą. Pasilikime ir toliau prie pozityvių reiškinių, pvz., Metų žmogaus  pagerbimo...