Lietuviškasis Jelcino dėmuo

 Dalia Cidzikaitė

Nepraėjus nė valandai po to, kai viso pasaulio žiniasklaida pranešė žinią apie pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino mirtį, sulaukiau elektroninio laiško iš amerikiečio draugo, kuriame be kitų dalykų buvau paklausta, o kaip, mano nuomone, mes, lietuviai, atsiliepsime apie dabar jau mirusį Rusijos politiką? Žinoma, apie kiekvieną žmogų, ilgesnį ar trumpesnį laiką buvusį visuomenės dėmesio centre, susitelkia istorijų, stereotipų (ypač apie tokius svarbius asmenis, kaip Jelcinas), etikečių (iš kurių pati populiariausia — rusiškos meškos ar tiesiog meškos etiketė), įvaizdžių (jų absoliuti dauguma klaidina, nes pats žodis ,,įvaizdis” leidžia suprasti, kam ir kokiems tikslams jis tarnauja) bei anekdotų spiečius. Ne išimtis buvo ir Jelcinas.

Mano atmintyje žinios apie Jelciną, ne tik kaip politiką, bet ir asmenį, yra gerokai išblukusios. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dėl to turėčiau kaltinti beprotiškai bėgantį laiką. Taip toli nuo šios dienos yra nutolę 1989ieji, 1990ieji ar 1991ieji metai. Metai, kai Jelcinas kopė politikos laiptais. Ir net 1999ieji — laikas, kai jis, jau tuometinis Rusijos prezidentas, viešai per televiziją paskelbė atsistatydinąs iš pareigų bei pasitraukiąs iš politikos. Tiesa, padarė tai ne be rusiško sentimentalumo. Beveik kaip dabartinio JAV prezidento G. W. Bush kadaise pagarsėjusi frazė, ištarta po jo susitikimo su Jelcino įpėdiniu Vladimiru Putinu, taip ir tuomet per visą žiniasklaidą nuvilnijo Jelcino ištarti žodžiai: ,,Noriu paprašyti jūsų (Rusijos žmonių) atleidimo. Už tai, jog daug svajonių, kuriomis dalijomės, niekada taip ir neišsipildė”.

Antra, tuo metu, kai Jelcinas kilo į politinės šlovės viršūnę, Lietuvoje vyko mirties ir gyvybės kova dėl būsimos — dabar tai jau žinome — nepriklausomybės atkūrimo. Todėl Jelcinu Lietuvoje buvo domimasi tik tiek, kiek jis palankiai ar, atvirkščiai, nepalankiai žiūrėjo į Lietuvą ir jos siekius tapti laisva. Todėl maloniai nustebino balandžio 24 d. ,,The New York Times” nuomonių skiltyje išspausdintas buvusio JAV ambasadoriaus tuometinėje Sovietų Sąjungoje Jack F. Matlock Jr. (jo kadencija truko ketverius metus nuo 1987 iki 1991 metų) straipsnis apie Jelciną. Skirtingai nuo kitų paskutinėmis dienomis spaudą užplūdusių nekrologų, aukšto JAV pareigūno straipsnyje į Jelciną pažiūrima iš kur kas intymesnio atstumo. O kai žmogus sako: ir aš ten buvau, alų, midų gėriau... — nori nenori įdėmiau įsiskaitai.

Straipsnis ,,Boris Jeltsin, the Early Years” (,,Borisas Jelcinas, ankstyvieji metai”) bando sugriauti ar bent jau apgriauti įsitvirtinusius stereotipus apie buvusį Rusijos prezidentą. Keletas jų, priskiriamų vėlyvajam Jelcino valdymo laikotarpiui, straipsnio autoriaus įsitikinimu ir neslepiamu apgailestavimu, išstūmė ankstyvuosius teigiamus tuometinio Rusijos lyderio bruožus. ,,Girtas kvailys?” — vienu nemaloniausių stereotipų apie Jelciną Matlock provokuoja ne tiek save, kiek skaitytoją. Bet ties tuo ilgai neužsibūna ir tuoj pat atsako: ,,Ne tada, kai jis (Jelcinas) bendravo su JAV ambasadoriumi (Matlock)”.

Aukštas JAV valdžios atstovas, prisimindamas Jelcino, kaip politiko, pradžią, bando sugrąžinti buvusiam Rusijos prezidentui žmogišką veidą. Tiesa, ne be rusų kultūrai būdingų stereotipiškai liaudies herojams bei tikriems revoliucionieriams priskiriamų bruožų. Pavyzdžiui, sužinome, jog dar būdamas Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderiu, kartais Jelcinas į darbą važiuodavo ne jam skirtu limuzinu, o visuomeniniu Maskvos transportu. Arba kartais užsukdavo į gamyklas ar į paprastiems mirtingiesiems skirtas parduotuves, kaip teigia Matlock, pasikalbėti su tenai dirbančiais darbininkais.

Mums, lietuviams, bene svarbiausia būtų tai, jog tas ankstyvasis, straipsnio autoriaus teigimu, gerasis ir tuo metu tiek Rusijai, tiek aplinkiniams kaimynams daug žadėjęs Jelcino laikotarpis buvo susijęs ir su Lietuva, jos pastangomis po 50 okupacijos metų tapti vėl laisva. Buvęs JAV ambasadorius prisimena vis didėjančią Jelcino opoziciją Michailui Gorbačiovui bei jo įsakymą, kuriuo po kruvinų sausio 13osios įvykių Vilniuje, prie televizijos bokšto, liepta sovietinės armijos kareiviams nestabdyti įsisiūbavusių trijų Baltijos tautų judėjimų už nepriklausomybę.

Šiomis dienomis visam pasauliui atiduodant paskutinę pagarbą buvusiam Rusijos prezidentui Jelcinui, minimas ir Lietuvos vardas. Atrodo, jog skirtingai nuo kitų aukštų Rusijos pareigūnų, Jelcino pavardė bei jo, kaip politiko, veikla istorijoje yra paženklinta ir lietuviškumo ženklu. Todėl jo asmuo yra vertas mūsų dėmesio ir galbūt net tam tikros revizijos. Lietuvos politikams – Valdui Adamkui, Algirdui Brazauskui ir Vytautui Landsbergiui, svarstant, kokį valstybinį apdovanojimą už nuopelnus Lietuvai, nors ir pomirtinį, suteikti buvusiam Rusijos lyderiui, mums, eiliniams lietuviams, užtektų paklausti: o kas Jelcinas buvo ar yra man? Numanau, jog būtent to iš manęs ir tikėjosi sulaukti mano amerikietis draugas.