I. Jusionytė seniai domisi pasienių, paribių temomis
Dalia Cidzikaitė
Su dar viena šių metų Santaros-Šviesos suvažiavimo pranešėja Brandeis University doktorante Ieva Jusionyte susisiekus, paaiškėjo, jog ji ir vasarą neatostogauja — vos prieš kelias dienas ji sugrįžo iš tarptautinio filosofijos kongreso Gvatemaloje. Nuo to mūsų pokalbis ir prasidėjo.
— Ieva, gal tada ir pradėkime nuo konferencijos Gvatemaloje. Apie ką ji? Kokiomis teisėmis Jūs joje dalyvavote?
— Algio Mickūno kvietimu dalyvavau Septintajame Tarptautiniame filosofijos kongrese, kurio temos šiemet buvo mokslas, technologija ir globalizacija. Tai kasmet Gvatemaloje sostinėje vykstantis renginys, į kurį taip pat atvyksta pranešėjų iš JAV ir Meksikos universitetų. Mano skaitytas pranešimas buvo mėginimas pažvelgti į standartizuotų ir visame pasaulyje paplitusių tariamai universalių technologijų problemą iš antropologinės perspektyvos, t.y., nors galima daug kalbėti apie tai, geras ar blogas yra suvienodintų gyvenimo sąlygų plėtimasis, verta paimti konkretų pavyzdį, kad suprastume, jog lokalumas ir globalumas nepaneigia vienas kito, o visada, dažnai dialektiškai, eina greta. Pristatymo metu rodžiau dokumentinio filmo, sukurto vienos majų bendruomenės Pietų Meksikoje, ištraukas. Nors nukentėję nuo liberalios ekonominės politikos, jie išmoko panaudoti dabar prieinamą „tuščią” techniką – vieną globalizacijos simbolių — savo tikslams, pripildydami tą formą savu turiniu ir pagaliau patys prabilę pasauliui apie savo rūpesčius. Jiems nereikia misionierių, antropologų, keliautojų, kurie pasakotų apie juos, iškraipydami tapatybes. Tad paradoksalu yra tai, jog globalus veiksnys tapo įrankiu vietinės, lokalizuotos bendruomenės kovoje už savo teises prieš griaunančias tos pačios globalizacijos formas.
— Papasakokite trumpai apie savo akademinį išsilavinimą. Kas paskatino studijuoti Brandeis University?
— Prieš pusantrų metų baigiau tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro programą Vilniaus universitete, bet jau tuomet domėjausi antropologija. Turėjau galimybę su ja susipažinti Soros fondo lėšomis įsteigtoje Atviros visuomenės kolegijoje, kuri veikė paraleliai universitetinėms socialinių ir humanitarinių mokslų studijoms. Mano vadovas buvo prof. Gintautas Mažeikis, kuris tyrimo su Šiaurės Lietuvoje plitusiu naujųjų žiemgalių judėjimu metu ir padėjo suprasti, kad tai, ko tikrai noriu, yra antropologija. Man antropologija visų pirma yra būdas pažinti pasaulį. Temos ir problemos gali kisti, bet dalyvaujantis stebėjimas ir subjektyvi tų, apie ką rašau, perspektyva yra šios disciplinos pagrindas. Tad apsigynus bakalaurinį darbą apie šiuolaikines utopijas, gavau JAV vyriausybės skiriamą Fulbright stipendiją ir magistrantūrai pasirinkau Brandeis University. Kadangi čia įkurtas gana mažas, tačiau mano interesus idealiai atitinkantis antropologijos departamentas, kuriame vyrauja draugiška atmosfera ir visiška akademinė laisvė. Tad ilgai nedvejojusi nutariau čia likti ir doktorantūros studijoms.
— Kokia Jūsų pasirinkta sritis? Kodėl būtent tuo domitės?
— Mano disertacijos tema yra smurto kultūra Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus trikampėje pasienio zonoje, tiksliau tai, kaip vietiniai žurnalistai manipuliuoja savo socialiniais tinklais. Iš vienos pusės, siekdami viešojoje erdvėje prabilti apie pralaidžias demokratinių vyriausybių sienas ir dėl to vykstančius nusikaltimus, kaip antai, narkotikų kontrabanda, prekyba žmonėmis, pinigų plovimas, iš kitos pusės, rizikuodami savo gyvybe regione, kur jų tėvai ir pusbroliai tikriausiai patys įsitraukę į nelegalią veiklą. Ar esamą situaciją jie mato kaip struktūrinio smurto išdavą, ar kaip transgresyvią individualių nusikaltėlių veiklą? Pasienių, paribių, socialinės erdvės temomis domiuosi jau seniai, galbūt dėl to, kad užaugau Lietuvoje, kuri, kaip mėgstama sakyti, taip pat yra „tarp Rytų ir Vakarų”.
— Ar Lietuvai Jūsų pasirinktame studijų lauke yra vietos? Kur ir kaip ji įsiterpia?
— Esu girdėjusi nusistebėjimų, kad pasirinkau Lietuvai visiškai neaktualią temą, bet nesutinku su tokiu vertinimu. Galbūt geografine prasme Pietų Amerika ir toli, tačiau tikrai ne taip jau skiriasi savo problemomis. Pasienio, kaip ypatingos demokratinių valstybių kuriamos ribinės zonos, kūrimo klausimai labai svarbūs ir daugeliui Rytų Europos šalių, neišskiriant Lietuvos, turinčios sienas su Rusija ir Baltarusija. Tikiu, kad ateityje su Lietuvos ir jos kaimynų sienomis dar dirbsiu, bet prieš tai labai naudinga įgauti patirties kituose regionuose.
— Apie ką bus Jūsų paskaita šiųmetinėje Santaroje-Šviesoje?
— Ketinu kalbėti apie dialogą, jo sąlygas ir ribas. Pernai magistrinį darbą rašiau iš mėginimų užmegzti dialogą tarp Boston gyvenančių turkų ir armėnų. Pagrindinis klausimas, kuris man nedavė ramybės, buvo: ar ištrūkus iš po ideologinio skėčio, kurį, kaip viešąją atmintį, įteisina kiekviena šalis, galimas argumentuotas pokalbis, ar Trečiojoje šalyje, į kurią atvyksta imigrantai iš dviejų istoriškai priešiškų kraštų, egzistuoja habermasiškoji viešoji erdvė, kur ginčą laimi argumentų stiprumas, o ne pašnekovų socialinė padėtis, tautybė, rasė ir t.t. Tiesa, tyrimas baigėsi gana liūdnai, dialogas nutrūko dėl politinių naujienų – sausį nužudytas žymus Turkijos armėnų žurnalistas Hrant Dink. Dar sykį apie dialogo problemą susimąsčiau pavasarį vykus Rusijos ir Estijos susidūrimui dėl sovietinio paminklo perkėlimo. Tuomet supratau, kad ši problema toli gražu neaplenkia ir buvusių sovietinių respublikų piliečių tarpusavio santykių ir nutariau, kad būtų įdomu šį klausimą užduoti „santariškiams”.