E. Lukoševičius: R. Kalantos idėjos mus jungia

Gegužės 13 d., sekmadienį, Romo Kalantos 35-erių metų žūties metinėms paminėti organizuojamas motociklininkų žygis ,,Laisvės fakelas”. Kalbiname vieną iš šio reginio organizatorių Ernestą Lukoševičių.

— Kaip gimė idėja suruošti motociklininkų žygį, skirtą Romo Kalantos 35-osioms žuvimo metinėms?

— Pati idėja gimė netikėtai. Likimas ir gyvenimo vingiai mane siejo su Kalantos auka ir jos prisiminimais. Sovietmečiu giminaitis, gyvenęs Čikagoje (aktyvus Čikagos Lietuvių Bendruomenės narys Mečys Šilkaitis, dabar gyvenantis Floridoje, jis, beje, dažnai parašo ir į jūsų dienraštį), atsiuntė R. Kalantos paminklo nuotrauką. Likimas lėmė, kad ji sėkmingai praėjo pro visas sovietinio pašto vingrybes ir sėkmingai pasiekė mane. Atvykęs į Čikagą, jau žinojau, kur yra jo paminklas ir kas jį pastatė, ir vėl likimo pirštas nulėmė, kad apsigyvenau Oak Lawn, kelių minučių atstumu nuo paminklo. Matyt, taip buvo jau lemta būti šalia jo. Dažnai aplankydavau tą vietą, prisimindavau tuos įvykius ir kažkas man vis kuždėjo, kad reikia kažkaip nepamiršti jo aukos, reikia ją įprasminti. Juk tai mūsų tautos didvyris, kuris paaukojo savo gyvybę vardan laisvos Lietuvos, sudrebindamas visą blogio imperiją ir liudydamas pasauliui Lietuvos okupaciją. Tiesiog negalėjau nurimti kažko nepadaręs, neprisidėjęs prie Romo Kalantos kovos, jo aukos įamžinimo. 

— Kodėl motociklai, o ne, sakykim, dviračiai arba kur kas kasdieniškesnė transporto priemonė – automobiliai?

— Žinote, motociklininkai visuomet maištaujantys žmonės. Kokia būtų tvarka žemėje ar danguje, jie visuomet yra šiek tiek kitokie — savotiški opozicionieriai, maištininkai prieš esamą santvarką. Manau, kad Romas irgi buvo maištininkas — laisvės maištininkas, siekęs laisvos Lietuvos. Jei jis būtų gyvas, turbūt būtų su mumis, sėstų ant motociklo ir trauktų į amerikietiškas prerijas ar prie skaisčiųjų Lietuvos ežerų.

— Kiek žmonių dalyvauja šiame projekte? Gal žinai, kiek jų dalyvaus pačiame žygyje?

— Mes kviečiame dalyvauti visus: ir mažus, ir didelius, jaunus ir vyresnius. Savaime susidarė savotiškas renginio branduolys. Kaip nekeista, ši idėja išjudino įvairių kartų lietuvius ir lietuvių kilmės žmones: visi tapome vieningi ir mus, nepaisant amžiaus ir patirtos emigracijos, jungia bendra idėja. Galėčiau keletą tokių žmonių paminėti: jaunas lietuvis, neseniai atvykęs iš Lietuvos Aivaras Grigaitis, ir jau čia gimęs Joe Kulys, Algis Regis, Čikagoje gerai žinomas baikeris Regis Rimkevičius. Galėčiau išvardinti ir daugiau tokių žmonių, bet svarbiausia tai, kad mus jungia vienas tikslas ir viena idėja — nusilenkti R. Kalantos aukai, atiduotai už tėvynės laisvę. Norą dalyvauti pareiškė ir daugiau dalyvių. Kiek jų bus, parodys laikas, tačiau svarbu galbūt ne kiekybė, o kokybė.

— Kodėl toks žygis organizuojamas būtent Kalantai pagerbti?

— Mes norėjome pagerbti jo auką. Gimė gal ir netradicinė, tačiau prasminga idėja. R. Kalantos idėjos daugeliui čia gyvenančių, seniau ir dabar atvykusių, yra artimos. Jos mus jungia, nepaisant į amžių ir emigracijos patirtį. R. Kalantos idėja ir auka mus, emigrantus, dar labiau suvienija, o motociklas — tai priemonė savotiškai liudyti ir pagerbti jo auką, atminimą.

— Ką tau pačiam ši data ir pats žmogus reiškia? Ar gali prisiminti, kada ir kaip išgirdai apie Kalantos susideginimą?

— Kalanta man — lietuviškas Prometėjas, išdalinęs laisvės fakelo ugnį į mūsų širdis. Ta ugnis ir dabar rusena daugelio lietuvių širdyse. Istoriškai žiūrint, jo auka suvaidino be galo didelį vaidmenį: ji liudijo laisvajam pasauliui, kad Lietuva, nors ir okupuota, nori būti laisva. Buvo suduotas milžiniškas smūgis sovietinei ideologinei ir okupacinei sistemai. Tai liudijo, kad naujai subrendusi jaunoji karta okupuotoje Lietuvoje nori laisvės ir šių laisvės idėjų sustabdyti nieks negalės, sovietų imperija žlugs, tai tik laiko klausimas. Apie Kalantos auką išgirdau iškart po jo susideginimo, buvau moksleivis, mačiau, kaip milicininkai daužė žmones, turėjau vyresnių draugų, kurie nukentėjo nuo režimo, buvo daug išmestų iš aukštųjų mokyklų studentų.

— Galbūt tokia akcija taps kasmetiniu Jūsų renginiu?

— Viskas priklausys nuo mūsų pačių norų, juk vienas lauke ne karys. Laukiame visų vyresnių ir jaunesnių, ypatingai lietuvių šaulių, kurie pastatė šį paminklą, visų, kuriems brangus R. Kalantos atminimas. Noriu priminti, kad Lietuvoje ši diena paskelbta pilietinio pasipriešinimo diena. Norėtųsi, kad ji būtų tinkamai pažymėta Seime, Vyriausybėje, prie R. Kalantos kapo. Deja, revoliucijas daro idealistai, o jos vaisius skina aferistai.

Kalbino Dalia Cidzikaitė