Dainos Čyvienės nuotr.

Motinos įvaizdis tada ir dabar

Aldona Kamantienė

Apie lietuvę motiną daug pasakoja mūsų lietuviškos liaudies dainos, poetai ir rašytojai. Rusų carų laikais matome lietuvę motiną su balta skarele, sėdinčią prie ratelio ir slaptai mokančią savo vaiką skaityti iš lietuviško elementoriaus ar maldaknygės. Ją matome liūdinčią, kai svetimieji paima jos sūnelį į kariuomenę. Ji pražiūri savo šviesias akeles grįžtančio sūnelio belaukdama.

Laikui bėgant, motinos įvaizdis šiek tiek keičiasi. Su pirmąja Lietuvos nepriklausomybe lietuvė motina vėl išleidžia savo sūnelį, nors šį kartą į laisvos Lietuvos kariuomenę, kad jis saugotų tėvynę nuo priešų, kad siektų aukštojo mokslo universitetuose. Kiti jos sūnūs ir dukros, baigę mokslus Europos universitetuose, pradeda Lietuvą kelti tautiškai, dvasiškai, kultūriškai ir ekonomiškai. Tai buvo pakštų, maceinų, šalkauskių, brazaičių, dovydaičių, prunskių ir daugelio kitų šviesuolių laikai.

Dainose apie motiną atsiliepiame šiais žodžiais: ,,Oi, motin, motinėle, močiute sengalvėle, gana pavargai, gana pailsai, kol mane užauginai.” Matome motiną, laiminančią savo vaikus, išleidžiant juos į gyvenimą: ,,Kaip obelis, mamyt, palinkus, galva baltumo jazminų, dar neseniai supai tu lingę, dabar gyvent jau išeinu.” Priešui vėl pavergus kraštą, motina ir vėl išgyvena sūnelio ar dukrelės netektį. Vieni iš jų atsiduria Sibiro taigose, kiti traukiasi į miškus partizanauti ir tėvynę ginti, o dar kiti – į Vakarus gelbėdami gyvybę. Atrodo, kad motinėlės skausmui nėra galo. Tie jos vaikai, kurie atsirado Vakaruose, prisimena motiną ir kartu tėvynę partizanų dainose, poetų eilėse, viešuose Motinos dienos minėjimuose. Nuo jaunų dienų Vokietijoje prisimenu tokius minėjimus mūsų tėvų įsteigtose lietuviškose mokyklose ir organizacijose. Tie minėjimai būdavo vieši ir visuomenės gausiai lankomi.
Kalbėtojai, poetai, rašytojai vėl grįždavo prie anų laikų motinos didvyrės, laukiančios grįžtančių vaikų. Partizanų dainos buvo itin jaunimo mėgiamos, pvz., ,,Pražydo jazminai po langu, nusviro balti jų žiedai, kam leidai, močiute, kam leidai, išeit mane vargo keliu”. Netekus tėvynės ir atsidūrus Vakaruose, didžiausia motinos pareiga buvo palaikyti savo vaikuose lietuvybę, įskiepyti juose meilę savo tėvų kraštui, su viltimi, kad greitai ,,grįšim, grįšim į tėvynę, kur Nemunėlis ir Neris”. Poetas Leonardas Žitkevičius padeda išsakyti tai, kas to laiko motinai buvo svarbiausia – lietuvybės išlaikymas: ,,Dainuok, motule, man dainužę apie tas lygumas žalias, kur bitinėliai soduos ūžia, kur sesė skina rūteles”. Ir poetė Kotryna Grigaitytė žodžiuose, skirtuose motinai, primena tai, kas tuo laiku buvo mums brangiausia: ,,Nors, Mamyte, tau suskinčiau daug puikiausiųjų žiedų, tau brangesnė ramunėlė Lietuvos laukų.”

Taigi Motina ir tėvynė buvo jungiamos neišskiriamais stipriais meilės ryšiais. Be motinos skiepijamos meilės tėvynei nebūtume išlikę ir mes. Tėvynės netekties dainos, partizanų dainos stiprino to laiko jaunimą. Šiame tėvynės netekties laikotarpyje, užaugome dvi kartos: mes, tėvų išvežti iš gimtojo krašto, ir mūsų vaikai, gimę jau svečiose šalyse.

• • •

Tačiau laikai vėl keitėsi, o su jais ir motinos įvaizdis. Dabartinė motina jau nesėdi prie ratelio, tačiau vis dar pražiūri šviesias akeles iš kažkur grįžtančio sūnelio ar dukrelės laukdama. Jos rūpestis nėra mažesnis už anų laikų motinos.

Ar šių laikų motinos nepaskandinome mūsų kasdienybėje? Tai klausimas, į kurį reiktų patiems atsakyti. Ar šių laikų motina nenusipelnė motinos aureolės mūsų literatūroje ir poezijoje? Ar iš viso Motinos diena yra švęstina? Gal daugiausia ją prisimena tik jos vaikai, savose šeimose, kaip ir šio krašto gyventojai. Manau, kad motinos pagrindiniai tikslai ir uždaviniai iš tikrųjų nepasikeitė. Ji nešioja naują gyvybę po savo širdimi, kaip ir tada. Ji džiaugiasi naujagimio pirmuoju verksmu, o vėliau jo šypsena, kaip ir tada. Ji rūpinasi jo ateitimi, kaip ir anoji motina. Ji visapusiškai save paaukoja augindama vaikelį. Dažnai padeda savo vyrui ir kasdieninę duoną uždirbti. Tai kas, kad ji turi modernias apyvokos priemones, kad jai nereikia rankomis skalbti vystyklų ir jų džiovinti lauke. Vaikui susirgus ji lygiai taip pat juo rūpinasi ir nakteles nemiega, kaip ir anoji, ano šimtmečio pradžioje ir viduryje apdainuota ,,močiutė sengalvėlė”. Pažįstu bent dešimt jaunų motinų, kurios laukiasi antro ar trečio vaikelio. Niekas jų nepavaduoja. Jos vežioja savo vaikus į mokyklėles, organizacijas, sportą. Niekas jų neklausia, ar joms patinka šis motinos vaidmuo. Niekam jos nesiskundžia, kad nenori atlikti tų pareigų, kurias jos pačios su meile prisiėmė – atnešti savo vaiką į pasaulį ir jį užauginti doru žmogumi, naudingu Dievui ir visuomenei.

Manau, kad šių laikų motina nėra mažiau gerbtina kaip anoji apdainuota ,,močiutė sengalvėlė”. Ji rūpinasi savais vaikais gal dar daugiau negu ankstyvesnė motina, nes šių laikų pasaulyje yra daug daugiau pagundų ir pavojų vaikui nuklysti, daug daugiau blogų įtakų, gal dar daugiau rūpesčių sukelia vaikai.

Gegužės mėnesį prisimename mūsų visų Motinų Motiną – Mariją. Junkimės maldoje ir už šių dienų gyvas motinas. Joms reikia mūsų maldų, mūsų moralinės paramos, mūsų dėmesio, mūsų dėkingumo, nešančioms naują gyvybę į Dievo pasaulį. Kas, jeigu ne motina, pagal Vytę Nemunėlį, parodė žmogui kelią į gyvenimą: ,,kas paleido kaip margą drugelį, mane žemės žieduos paskraidyti, kas pasaulin nežinomą kelią man parodė? – Mamytė, mamytė!’’ Taip, tai ta pati lietuvė motina