Kas uždarinėja tautines bažnyčias?
Vitalija Dunčienė
Uždaromos lietuviškos bažnyčios. Viena iš paskutiniųjų, užvėrusių duris tikintiesiems, buvo Aušros Vartų parapija, New York. Iš karto perspėsiu, kad šis mano straipsnis nėra apie AV bažnyčios uždarymą. Aš niekada nepriklausiau AV parapijai, aš toje bažnyčioje nesu net buvusi – todėl nesiimu svarstyti šio klausimo. Lietuviškų parapijų uždarymas — tai lietuvių nutautėjimo ir tikėjimo praradimo pasekmė, o ne priežastis. Šio rašinio mintys sukasi apie tas parapijas ir apie tas bažnyčias, kurios bus uždaromos rytoj ar ateinančiais metais.
Internetiniuose puslapiuose skaitome ir asmeniniuose pokalbiuose girdime pasipiktinusių lietuvių priekaištus katalikų kunigams, bažnyčios vadovybei: „Kaip jie taip gali daryti? Jie tvirkino vaikus, o sumokėti už jų nuodėmes dabar turi lietuviai savo bažnyčiomis!”; „Pasitikėti JAV, Lietuvos ir Vatikano hierarchais yra tuščias reikalas. Romos Katalikų Bažnyčios hierarchai yra visiškai nutolę nuo tikinčiųjų ir mėgsta pasirodyti teatrališkais apsirėdymais, kuriuos sukuria madų salonai”; „Kaip jie taip nesiskaito su žmonėmis? Jie su bažnyčiomis elgiasi baisiau nei komunistai: parduoda, griauna. Mūsų vaikai taip nusivylė katalikų bažnyčios vadovybe, kad atsisako eiti į bažnyčią, tuoktis bažnyčioje. Jeigu jau sutinka paprašyti Dievo palaimos savo santuokai, tai tik pas protestantus!”
Man ramybės neduoda panašios, ore skraidančios mintys. Kristus mums sako: „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų” (Matas 15:11). Dar toliau Kristus paaiškina: „O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų” (Matas 15:18).
Man atrodo, kad mes visi turime susimąstyti, ką Kristus šiais žodžiais sako ir kaip mus perspėja. Ką mes mąstome ir kokius žodžius išleidžiame iš burnos? Kur mūsų išsakytos mintys išskrenda ir kur jos nusileidžia? Kaip mūsų išsakytos mintys paveikia kitus žmones? Ar mūsų garsiai išsakyti nepagrįsti priekaištai visiems kunigams, bažnyčios vadovybei neprisideda, kad mūsų vaikai/draugai apleido Dievą, katalikų tikėjimą ir lietuviškas parapijas, nebeatsiranda pašaukimų į kunigystę?
Kodėl mums sunku suvokti, kad dauguma kunigų yra tikri Dievo ir mūsų tarnai, kurie patys labiausiai nukentėjo nuo kelių iškrypėlių „kunigų” nusikalstamos veiklos su vaikais? Kodėl mums nepatinka skaityti spaudoje, kai Lietuvoje gyvenantys lietuviai mus pavadina Lietuvos išdavikais? Jaučiame nuoskaudą ir apmaudą, girdėdami panašius žodžius. Ir kodėl apsisukę tokius pat „nuodus” sėjame savo aplinkoje, skaudindami kitus, šiuo atveju — visus kunigus apkaltindami vaikų tvirkinimu?
Neseniai Irake buvo sušaudytas jaunas katalikų kunigas ir trys diakonai, bandę jį užstoti. Ar tai ne tos pačios katalikų bažnyčios kunigas, paaukojęs gyvybę dėl Dievo ir žmonių? Ar kaip nors pasikeitė katalikų bažnyčia, kurią įkūrė pats Kristus ir paliko Šv. Petrui vadovauti, nes kai kurie kunigai padarė baisias nuodėmes?
Kristus mums aiškiai parodė, kad vienas iš 12 apaštalų buvo Judas. Taigi, didelė tikimybė, kad ir dvasiškiai panašiu santykiu – 1:12 – elgsis ne taip, kaip moko Šv. Raštas. Kodėl mes taip lengvai nusiviliame susidūrę su realybe? Kodėl vieno ar kelių kunigų nuodėmės sugeba užmušti mumyse tikėjimą/pasitikėjimą Dievu, pasitikėjimą katalikų bažnyčia? Juk visada egzistavo Judas, bet pirmieji krikščionys nepasipiktino Kristumi ar Kristaus draugais, bet sekė paskui tikruosius apaštalus, kurie vedė link Tikrojo Dievo, net tada, kai jiems už tai reikėjo paaukoti gyvybę. Kas pasikeitė šiandien, kad mes ar mūsų vaikai dėl vieno nusikaltėlio poelgio atsižadame savo Kūrėjo, žadėtosios amžinybės ir gal nesąmoningai, bet pasitarnaujame piktajam, griaunant bažnyčios autoritetą?
Man susidaro įspūdis, kad mes dažnai susipainiojame, kuo mes tikime, kuo mes pasitikime. Šventasis Raštas ragina: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Matas 6:19–21). Ar tai nėra raginimas nestatyti kažkokių didžiulių, brangių bažnyčių, prie tų pastatų neprisirišti ir niekad neužmiršti, kad tai tik plytų ar akmenų krūva? Ar šis Kristaus pamokymas neskatina mūsų savo širdyse kurti Dievo šventovės, kurios niekas nepajėgs sunaikinti tol, kol plaka mūsų širdys? Ar žmonės, ištremti 15–25 metų į Sibirą, neprarado mylimos bažnyčios ar kunigo? Neteko visko, bet su jais liko Dievas, kuris lydėjo juos į tremtį ir kurio niekas negalėjo išplėšti iš jų širdies. Jų tikėjimas niekad neužgeso, nes jis (tikėjimas) nepriklausė nuo konkretaus kunigo ar pastato likimo. Jie savo tikėjimą vežėsi į Sibirą savo širdyje ir grįžo su juo.
* * *
Amerikos bažnyčios hierarchijos elgesio su tikinčiais sulyginimas su sovietinės valdžios elgesiu yra absurdiškas. Sovietinė valdžia nedaug sugriovė bažnyčių. Jas dažniau vertė sandėliais, muziejais. Sovietiniai propagandistai žinojo, kad bažnyčia yra tik pastatas, kad daug svarbiau yra sukompromituoti, suniekinti kunigus, ir tikėjimas be kunigų (be autoriteto) sugrius savaime. Jie to ir siekė. Jie net turėjo šūkį: „Vienas blogas kunigas dirba 10 etatinių ateistų darbą”. Jeigu Lietuvoje nebuvo sunaikinti visi tikintieji ir tikėjimas, tai tik dėl to, kad Lietuvoje gyveno daug šventų kunigų, kurie savo sveikatą ir gyvybę paaukojo, kad tikėjimas nebūtų sunaikintas. Piktasis nenugalėjo Kristaus įkurtos bažnyčios Lietuvoje, nors turėjo absoliučią galią.
Gal ir yra panašumų tarp sovietinės ir amerikietiškos sistemos. Piktasis bet kurioje šalyje, bet kurioje sistemoje ir bet kurio žmogaus širdyje ieško ir ieškos sau tarnų – bandys bet kokiomis priemonėmis sunaikinti kunigų ir bažnyčios autoritetą. Netapkime nesąmoningais piktojo tarnais ir neprisidėkime prie katalikų tikėjimo pamatų griovimo!
Turbūt jums susidarė įspūdis, kad aš raginu nepastebėti kunigų blogų poelgių. Aš jokiu būdu neraginu nepastebėti ar ignoruoti kunigų ar katalikų bažnyčios vadovų blogų poelgių. Su blogiu reikia kovoti ir blogiui visada reikia priešintis. Jeigu susiduriame su netinkamu kunigo elgesiu, kalbėkime su juo, kalbėkime su bažnyčios vadovybe. Mes visi žmonės ir turime vieni kitiems padėti perspėjimu, priminimu, malda. Aš tik netikiu tokiu kovos pobūdžiu, kai kovojama liežuviu, piktumu, paskalomis, prielaidomis, apibendrintais pareiškimais.
* * *
Laikraščiuose skelbiama, kad Aušros Vartų parapija buvo gyvybinga ir gausiai lankoma. Deja, ne visos lietuviškos parapijos Amerikoje gali tuo pasigirti. Kiek aš matau ir girdžiu, lietuviškos parapijos Amerikoje labai tuštėja su kiekvienu į Amžinybę iškeliaujančiu lietuviu. Negalės bažnyčios mūsų laukti ir svetingai priimti, jeigu mes jas aplankysime tik per Velykas, Kalėdas, krikštynas ir laidotuves. Jos tikrai visos bus uždarytos. O kaip mes reaguosime, išgirdę, kad ir mūsų bažnyčia ištuštėjo tiek, kad galų gale bažnytinei valdžiai nieko daugiau neliko daryti tik – užrakinti duris?
Supyksime, nustebsime, pasibaisėsime, skųsimės nuskriaustų vaikų balsais, kreipsimės į spaudą, popiežių, teismus, Lietuvos ambasadorių, prezidentą, vyriausybę, šauksimės viso pasaulio pagalbos! Tokie sprendimai, kaip bažnyčios statyba ar jos griovimas, negimsta per vieną dieną – jos uždarymui ruošiamasi metų metais. Lietuviškų bažnyčių likimą čia, Amerikoje, sprendžiame mes — parapijiečiai. Juk bažnyčią turime lankyti kiekvieną sekmadienį, o ne tada, kai neturime ką veikti! Juk turime melstis kiekvieną dieną, turime išlaikyti savo parapiją, dalyvauti jos gyvenime, skelbti evangeliją, turime rodyti vieni kitiems krikščionišką meilę, padėti vieni kitiems, tarnauti vieni kitiems…
Ar mūsų širdyse gyvena Kristus, ar mūsų širdyse yra nors mažiausias noras išlikti lietuviais, ar mes skiriame savo tikėjimui nors mažiausią savo laiko dalį, ar mes esame pasiruošę nors mažumėlę pasiaukoti už savo tikėjimą, už savo lietuvišką parapiją? Jeigu atsakymas – ne, tada būkime sąžiningi ir neieškokim kaltų! Bent jau garbingai prisipažinkim, kad lietuviškas parapijas uždarinėjame mes patys – kiekvienas asmeniškai – kiekvieną sekmadienį. Patingėję sekmadienį nueiti į lietuvišką parapiją, pareiškiame visam pasauliui aiškiai ir akivaizdžiai — mums ta parapija nereikalinga! Mes, tikintieji, esame gyvieji akmenys, iš kurių statomos bažnyčios, kuriose gyvena Dievas. Be tikinčių žmonių bendruomenės, bažnyčia yra tik plytų krūva.
* * *
Kai mes apkaltiname kitus (bažnytinę valdžią) dėl mūsų parapijų uždarymo, vadovaujamės vergų psichologija: „O, aš nekaltas vargšelis, mane visi skriaudžia ir aš nieko padaryti negaliu — esu visiškas bejėgis, taigi, nieko ir nedarau.” Tokie pareiškimai rodo, kad mes neprisiimame jokios atsakomybės dėl esamos situacijos (ištuštėjusios mūsų bažnyčios), mes visai nematome savo net mažiausios veiklos stokos, kuri atvedė prie ištuštėjusių bažnyčių ir todėl esame tikri bejėgiai iš tos situacijos išsikapstyti, ją pakeisti. Tai ką belieka daryti bažnytinei valdžiai su ištuštėjusia bažnyčia?
Kristus aiškina: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus” (Matas 7:2427). Taip, atsirado kunigų, kurie kaip vilkai, apsirengę avių kailinėliais, skriaudė vaikus, atsirado įtarumas, nepasitenkinimas. Bažnyčia buvo uždaryta ir mūsų tikėjimas (svarbiausia — mūsų vaikų tikėjimas) „sugriuvo”. Ar tai nerodo, kad mūsų tikėjimas buvo pastatytas ne ant uolos, o ant smėlio — neturėjo jokio pagrindo atsilaikyti prieš bandymus — piktojo pinkles. Gal galime tai suvokti ir pradėti statyti iš naujo šventovę Dievui savo širdyje, kurios nepajėgs sugriauti jokios mūsų aplinkoje vykstančios audros, skandalai.
* * *
Dievas suteikė mums garbę gimti lietuviais, augti lietuviškoje katalikiškoje šeimoje! Dievas taip myli lietuvius ir Lietuvą, kad net atsiuntė Mariją, kuri pasirodė Šiluvoje ir daugelyje kitų vietų. (Apie Marijos apsireiškimus Lietuvoje galite paskaityti kun. Roberto Gedvydo Skrinsko knygoje „Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas” http://users.churchserve.com/europe/domeikava/3/m.htm). Tai nebuvo atsitiktinumas, nebuvo klaida, kad mes gimėme lietuviais — tai paties Dievo planas! Nėra atsitiktinumas ar klaida ir mūsų tautiečių pastatytos bažnyčios. Ar mes įvertiname šias Dievo dovanas ir Jo mums suteikta garbę — būti lietuviais? Vertinkime šias dovanas – neuždarinėkime patys savo tautinių katalikiškų parapijų! Nepraeikime abejingai pro tas lietuviškas bažnyčias, kurių durys šiandien dar svetingai atidarytos! Rūpinkimės savo siela, lietuviškomis mums patikėtomis bažnyčiomis ir tepadeda mums Dievas.