Kas veda, kas seka, kas priešinasi, kas traukiasi iš kelio

Algimantas Zolubas

Kai einama į organizuotą didį žygį, reikalinga, kad būtų kas veda, kad būtų kas seka, o abejingieji ar nepritariantieji trauktųsi iš kelio. Tačiau retai taip būna, nes randasi ir tokie, kurie sekti nenori, kurie priešinasi ar tampa kliūtimi kelyje. Taip buvo žygyje einant į Kovo 11-osios Lietuvą.

Ieškant kelio pradžios, iš tikrųjų reikėtų atsigręžti į šešių su viršum dešimtmečių praeitį, kai Lietuva Nepriklausomybę prarado. O vedančiųjų ir sekančiųjų tenka ieškoti tarp 1941 m. Birželio sukilėlių, tarp generolo P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės karių, tarp 1944 – 1953 metų partizaninio karo dalyvių, tarp pogrindyje veikusių bei nelegalią spaudą leidusių rezistentų, tarp sovietinių kalinimo lagerių sukilėlių, tarp karo audrų bei okupacijų išblaškytų lietuvių užsienyje iki pat 1988jų metų.

Dėl pasipriešinimo žygiui nelengvas buvo tas kelias, nuo pat pradžių nužymėtas didžiulėmis aukomis ir netektimis. Tačiau Laisvės ir Nepriklausomybės siekis buvo nesužlugdomas. Istorinio likimo bendryste susieta, nemari tautos dvasia 1988 metais iš sutemų išsiveržė Lietuvos Sąjūdžiu, kuris ir vedė į Laisvę bei Nepriklausomybę.

Iš iškilių, visuomenei žinomų asmenybių susikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ryžtingai stojo į tautos vedlio postą. Visoje Lietuvoje spontaniškai kūrėsi Sąjūdžio grupės, kurios kilnių idėjų patrauktos sekė Sąjūdžio Tarybos brėžiamu keliu.

Buvusio okupanto brutalios jėgos visais būdais – iki ginkluotų išpuolių – stengėsi sustabdyti Sąjūdžio pirmuosius žingsnius, judėjimą griauti iš vidaus, grąžinti tautą į okupanto „globą”. Tačiau per „perestroiką” atpalaiduotas užgniaužtas žodis jau pasiekė tolimiausius šalies kampelius, išsiveržė per geležinės uždangos properšas. Kol žodis tapo kūnu, jis patyrė daug niekinimo iš tų, kurie priešinosi Laisvės žygiui, kurie vedami spyriojosi ir tų kurie liko šalikelėje.

1990 m. kovo 11-ąją dieną Žodis, reiškiantis Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, tapo kūnu.

Sukakus 17 metų nuo to Žodžio įsikūnijimo, iš Seimo tribūnos pirmasis Kovo 11-osios Lietuvos vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį į Lietuvos kitokią priklausomybę. Ne priklausomybę kokiai svetimai valstybei, o priklausomybę iš praeities senoms ir dabarties naujoms ligoms. „Dabar mūsų užduotis – išsikovoti nepriklausomą visuomenę, tai yra, išlaisvintą nuo senų ir liguistų priklausomybių. Pirmiausiai liaukimės bent rusiškai keiktis, nors gyvenimas ir mokytų, kad kitaip tavęs nesupranta. Vis dar! Čia pat ir alkoholizmas ir kitų socialinių ligų virtinė”, – sakė profesorius.

Lietuvos nelaimė ta, kad ne visa tauta sekė Sąjūdžiu, o todėl nesunkiai vedlio vietą užėmė buvę komunistai. Nors vedami į Nepriklausomybę jie pradžioje priešinosi arba spyriojosi, tačiau pajutę, kad gali išlaikyti savo buvusias privilegijas ir gyvenimą pertekliuje, naudodamiesi išlavintomis komunistinės demagogijos priemonėmis, demokratiškai, mulkinamos liaudies dėka atėjo į jau atgautos Laisvės kelią, į valdžią, rašė pareiškimus į NATO, į ES.

Tokiu pat būdu buvo kurpiami kiti, minėtajai komunistinei šutvei giminingi politinių verteivų dariniai, kurie patekę į valdžias jungiasi prie „vedlių”, nes ten „gera”. Vaduoti liaudį nuo žalingų priklausomybių vedliams net į galvą neateina, nes tik nepritekliuje gyvenanti, patriotiškai bei pilietiškai neugdoma liaudis lengvai pasiduoda populistiniam manipuliavimui, padeda išsilaikyti valdžioje.

Daugiau nei pusę dabartinės lietuvių tautos sudaro abejingieji arba apsileidėliai. Jei pastarieji pasitraukė iš kelio, netrukdė žengti į Nepriklausomybę anuomet, galima juos suprasti; nesusivokė kas darosi, daugelį ištiko šokas, kad pančiai tarsi savaime nukrito. Tačiau, Lietuvai einant Laisvės keliu, abejingumas prilygsta priešinimuisi tautos ir jos valstybės raidai. Būtent abejingieji užleidžia vietą aktyvesniems, žalingas priklausomybes turintiesiems ateiti į valdžias, parazituoti skurstančiųjų sąskaita.

Pastarieji savivaldybių rinkimai akivaizdžiai parodė, kad apsileidėlių, nesirūpinančių savivalda (savo kiemu) dėka į vietos valdžią atėjo su savo interesais populistai, kurie dar didelę dalį rinkėjų sugebėjo prisivilioti asmeniniais laiškais, nemokamais koncertais, rankų paspaudimais ar skambiu, tik mulkiams reikšmingu šūkiu: „Tvarka ir teisingumas!” Apmaudu, kad aplaidumą skatino iki šiol laikytas padoriu, tačiau, matyt galutinai konstruktyvias idėjas išėmęs, judėjimas „Kitas pasirinkimas”. Jis atvirai agitavo gadinti rinkimų biuletenius, nedalyvauti rinkimuose.

Kaip gydytis nuo žalingos visuomenės priklausomybės, tarsi atsiliepdamas į V. Landsbergio žodį Seime, per šv. Mišių pamokslą Kovo 11-osios proga Vilniaus Arkikatedroje kalbėjo kardinolas Juozas Audrys Bačkis. Kardinolas kreipėsi į tėvus ir mokytojus, prašydamas juos žodžiu ir savo pavyzdžiu jaunimui rodyti tikrąsias vertybes, vesti dorovės keliu.

Formaliai Lietuva yra atgavusi Laisvę, Nepriklausomybę, demokratinį valstybės valdymą. Tačiau didelė dalis visuomenės tebeklaidžioja raudoname rūke, jos akis dengia slogios praeities valktis, todėl neskiria amžintųjų bei bendražmogiškųjų vertybių nuo netikrų, yra pasidavusi nesaikingo vartojimo, hedonistinių poreikių tenkinimo bei kitoms žalingoms priklausomybėms, tebėra, nors ir ne marksistinio, tačiau materializmo nelaisvėje. Demokratinis valstybės valdymas tebėra tik tokio valdymo regimybė, nes iš tikrųjų dėl korupcijos, pilkųjų bei juodųjų valdžios rinkimų technologijų į valstybės valdymą ateina žmonės ne idealų, o siaurų interesų vedami, todėl ir geidžiama demokratija pasireiškia jos ydomis ir grimasomis, į vedlius patenka ne geriausieji, o visuomenės padugnių atstovai, jos atplaišos.

Tauta turi kilti į naują, tikro atgimimo žygį, į amžinosiomis ir bendražmogiškosiomis vertybėmis grįstą gyvenseną. Į tą žygį turi vesti dvasios aristokratija, mokykla, Bažnyčia. Siekdama išsivaduoti nuo žalingų priklausomybių, tik jomis turi sekti šeima, bendruomenė, visa visuomenė. Kas trikdo žygį, kas kenkia kilniems siekimas, privalo trauktis arba būti šalinami iš šio kelio. Čia dera su džiaugsmu pažymėti, kad į žygį keliančius balsus, nusiteikimo ir telkimosi jam ženklus jau galime stebėti.

Iš tikrųjų tik tokiu būdu atgausime tikrą Laisvę, tikrą Nepriklausomybę, geidžiamą be ydų ir grimasų demokratiją, sulauksime tikrų valstybės vadovų, kurių brėžiamu valstybės keliu su pasitikėjimu galėsime eiti drauge.