Klystkeliais į Europos patvorį — ar taip baigsime antrąjį laisvės 20-metį?
Valdas Samonis
LR
Seimas delsia pradėti rimtą diskusiją dėl LR Vyriausybės ataskaitos,
kuri neseniai pasirodė LR Vyriausybės tinklalapyje (www.lrvk.lt).
Gaila, nes padėtis vis dėlto yra kritiška.
Lietuvai, prieš beveik du dešimtmečius atgavus laisvę ir sukūrus rinkos ekonomikos pagrindus bei palyginti gana gerai įsijungus į pasaulio ekonomiką, vargu, ar berasime kraštui opesnę ir svarbesnę temą negu tolimesnė vystymosi strategija.
Lietuva iš totalitarinės, nekonkurencinės ir monopolinės vergijos į pasaulio valstybių būrį sugrįžo tuo metu, kai pasaulio ekonomikoje vis labiau pradėjo reikštis kitos jai tiesioginę konkurenciją sudarančios, „kylančios rinkos”, tokios kaip Indija ir Kinija.
Be to, pati konkurencijos sąvoka ir praktinis jos pritaikymas smarkiai keičiasi. Naujomis globalios žinių ekonomikos sąlygomis Lietuva jau negali ir turbūt nenori konkuruoti pigia darbo jėga. Esant tokioms sąlygoms, vis labiau aiškėja, kad reikia pamiršti seną galvojimą, jog konkurencija yra lošimas su nuline suma. Priešingai, konkurencija tampa teigiamos sumos lošimu, pvz., pavirsdama modernia „co-opetition”, t.y. „cooperation and competition” angliškai, arba sulietuvintai ,,ko-konkurencija” — kai bendradarbiavimas jungiasi su konkurencija.
Lietuva įsijungė į pasaulio valstybių ratą tuo metu, kai pasaulio ekonomikoje pradėjo pastebimai keistis pati organizacijos esmė, jos modeliai bei strateginiai pasirinkimai, nulemti nepaprastai paspartėjusių mokslo, žinių bei technologinių pasiekimų. Šios naujos sąlygos iš esmės keičia organizacinio pasirinkimo procesus, tad jų analizę reikia pratęsti naujoje organizacijų aplinkoje.
Teoriškai tie nauji modeliai turbūt kažkur įsiterptų tarp D. Ricardo lyginamosios persvaros tradicinio modelio ir M. Porterio ,,deimanto” tipo naujos konkurencijos strategijų, atremtų į naujovių diegimą ir kūrybiškumą apskritai. Praktiškai tie modeliai turbūt įtilptų tarp konkuruojančių ES šalių (bei mažesnių regionų jose) modelių, tokių kaip Airija, Didžioji Britanija arba ,,socialdemokratiškesnių” šalių: Suomijos, Danijos.
Tačiau pernelyg nesusivaržant Lietuvos naryste ES ir gal kiek biurokratiniais ES ekonominiais modeliais, reikėtų iš akių neišleisti ir tikrai kūrybiškų, novatoriškų Šiaurės Amerikos modelių. ES verslo aplinka sudėtingėja, bandant ją tobulinti, tai pasireiškia vis mažesniu (ko gero, jau artėjančiu prie nulio) tų reformų efektyvumu. Šiaurės Amerikos modeliai gal kiek paprasčiau, moderniškiau ir efektyviau įgyvendina šiame straipsnyje svarstomus strateginius pasirinkimus. Ypač, kai tikrai biurokratinė ES Lisabonos strategija jau beveik pavirto pajuokos objektu, o bendras vidutiniškas Europos atsilikimas nuo JAV diegiant naujoves yra milžiniškas — pagal The International Chamber of Commerce (Paris) atsilieka net iki 80-100 metų (sic!). Tas atsilikimas ypatingai yra didelis gamtos moksluose (life sciences) ir ryšių bei komunikacijų technologijose (information/knowledge & communication technologies). Būtent šios dvi sritys apsprendžia pažangą XXI amžiuje.
Lietuvoje diskusijos dėl organizacijų strateginio pasirinkimo beveik nevyksta, tačiau dažnai padejuojama dėl ,,geros ekonominės/valstybinės strategijos” trūkumo, t.y. adekvačios ir tikrovėje realizuojamos strategijos visos valstybės mastu nebuvimo. Lietuvoje dėl sovietinio palikimo teorija dažnai dar yra atsieta nuo praktikos (,,pop svajo, čort svajo” — popui savo, velniui savo — taip galima būtų humoristiškai tai apibrėžti) arba tas toks reikalingas teorijos ir praktikos ryšys dar yra labai gležnas.
Vis dėlto praktikoje vis kažkokia strategija yra ex post. Bet ar ta strategija nėra pernelyg veikiama biurokratinių, detalių ir sudėtingų ES reikalavimų? Lietuvai tikrai reikia integruotis į ES, nors, tą reikia turėti omenyje, iki 2050 metų ES gyvens mažiau negu 5 proc. visų pasaulio gyventojų. Taigi ar nereikia dar kūrybiškesnio ir modernesnio įsijungimo į globalią žinių ekonomiką? Čia trūkumų ypač daug, rimtesnių laimėjimų niekaip neįžiūriu nei aš, nei kiti analitikai iš Vakarų.
O ar tie ES „reikalavimai“ nėra senų komunistinių politinių jėgų Lietuvoje išnaudojami kaip priedanga ,,savosios biurokratijos-nomenklatūros” penėjimui ir atnaujinimui visos visuomenės sąskaita? (Apie tokius pavojus rašiau jau 1992 metais Australijos ir Vokietijos moksliniuose žurnaluose.) Juk jau stovime prieš naują 2007–2013 m. „galimybių“ etapą. Net jeigu aš ir klystu dėl nomenklatūros, o valdžia pasamdė pačius geriausius biurokratus, ES integracijos ir organizacinių pasirinkimų įdiegėjus Lietuvoje, vis dėlto patvari konkuruojanti ekonomika nėra tik koks nors ,,optimalios” strategijos valstybės mastu rezultatas, bet veikiau pilietinės visuomenės ekonominė gyvensena, atsiremianti į gyvybingą, kūrybišką konkurencijos modelį, iš kurio semiami strateginiai pasirinkimai organizacijose.
Tą gyvenseną galima paveikti gera/bloga ekonomine/valstybine politika, strategija. Geras pavyzdys čia yra modernus (tai yra kūrybiškas, naujovių siekiantis) konkuruojantis JAV ekonomikos modelis palyginti su Europos klaidžiojančiais modeliais ar tiesiog klystkeliais, jeigu leisite nevynioti į vatą, pastebimais, pavyzdžiui, Italijoje, Vokietijoje ar ypač Prancūzijoje. Tose šalyse vyrauja neperspektyvus „sugeriantis/įtraukiantis“ (absorption) strateginių pasirinkimų modelis. Trumpai drūtai, jis reiškia, kad organizacijos, iš esmės nesugebančios kurti ir diegti naujovių, laikinai gelbstisi atsitiktine verslo diversifikacija, taip nutoldamos nuo savo kertinių pranašumų ir „nutukdamos“, tapdamos per didelėmis, kad jų bankrotai būtų politiškai įmanomi („national champion“, „too big to fail“). Šviesūs Europos protai jau pradeda įžiūrėti tokio „korporatyvinio“ modelio neatitikimą šiame globalios žinių ekonomikos amžiuje. Tad Lietuva, pasinaudodama vėluojančiojo persvara (latecomer‘s advantage), turėtų peršokti tokius modelius ir jų pagrindu sukurtas organizacijų strategijas.
Tuo tarpu Šiaurės Amerika visų pirma investuoja į mokslą ir praktinį jo taikymą, dinamišką bei sugrįžtamąjį mokslo ir verslo ryšį. Šiaurės Amerikoje yra 17 iš 20 geriausių pasaulio universitetų, daugiau nei 80 proc. visų Nobelio laureatų! Tad organizacijos čia visų pirma kreipia dėmesį į inovacinį (agility) modelį, kuris pirmenybę teikia strategijoms, leidžiančioms nugalėti konkurenciją greitesniu prisitaikymu prie naujos technologinės/vadybinės aplinkos, veržlumu į technologinį ir vadybinį priekį, o ne „ramsčių“ įsigijimu „pašonėse“.
Šiuo metu tą JAV modelį blogai veikia G. Busho administracijos fiskalinė/ekonominė politika, bet JAV ekonomika (skirtingai nei Lietuvos — vis dar sovietinio paveldo apsunkinta ekonomika) gerai atsilaikys prieš bet kokius bandymus ją ,,sugadinti", nes ji vis atsinaujina savo pasirinkto modelio rėmuose. Lietuva tokio savito modelio dar neturi.
Užsienio investuotojai tai supranta ir, nežūrint laikinų problemų, toliau intensyviai investuoja Amerikoje, tuo tarpu Vakarų tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje grėsmingai mažėja! Didėja abejotinos investicijos iš Rytų (jomis remiasi senoji nomenklatūra — kiek vilką beauklėtum, jis vis vien į mišką žiūri). Statistika liudija, kad Rusijos kapitalas Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus padidėjo maždaug dešimt kartų. Garsus Rusijos reformatorius, dabar vadinamas Rusijos vyriausiuoju energetiku, A. Čiubaisas 2003 m. gruodį sakė: ,,Rusijos misija XXI amžiuje — sukurti liberalią imperiją, ekonomiškai ,pririšant‘ prie savęs visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas; turime ten pirkti viską, kas įmanoma, pirmiausiai strateginius objektus”. 2004 m. vasario 12 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Sovietų Sąjungos sugriovimą pavadino didžiausia istorijos klaida, naudinga tik elitui.
Tik modernios Vakarų investicijos gali palyginti greitu laiku pakelti vis dar žemą, po Sovietų Sąjungos paveldėtą Lietuvos ekonomikos bendrą našumą. Negaliu atsistebėti, kiek Lietuvoje dar daug susižavėjusių ne tik Rusijos „bananų“ (naftos, visa kita yra Afrikos lygio) ekonomika, bet ir trumpalaikiu „šiaudiniu“, statybomis ir kitu mažos Lietuvos rinkos vidaus vartojimu paremtu ekonominiu augimu, kuris iš realaus augimo greitai pavirsta infliacija ir stagnacija. Pasaulio ekonominėje istorijoje yra nemažai įrodymų šiai tezei paremti, pavyzdžiui, kad ir 1997–98 m. krizė Azijoje ir Rusijoje. Duok, Dieve, kad klysčiau!
Šlovė amerikietiško novatoriško modelio kūrėjams, kurių dar ir šiandien yra ,,Ivey League" unversitetuose JAV. Tokia pat didelė, o gal ir didesnė, šlovė Amerikos žmonėms, kurie nesirenka ,,vakarykštės dienos" ir „sovietinių gerų gaspadorių“ (nors tokių niekada nebuvo!) trumpalaikio psichologinio patogumo vardan, o nuolatos ir kūrybiškai spaudžia į priekį. Kanada kai kuriais atžvilgiais dar patobulino tą JAV modelį, ypač viešajame sektoriuje.
Strateginės klaidos, deja, daug kainuoja ir kainuos. Lietuvai skubiai reikia mokytis iš tokių Šiaurės Amerikos modelių, atitinkamai modeliuoti valstybės (ir bendrai viešojo sektoriaus) vaidmenį (ypač atsilikusį nuo modernių poreikių), tų modelių pagrindu pasirinktas organizacijų strategijas taikyti geografiniame-istoriniame-kultūriniame Lietuvos (ir jos regionų) kontekste. Tai reikia daryti tam, kad dabartinis ir ateities jaunimas matytų savo vietą krašte prie Nemuno, o ne tik ,,senos komunistinės nomenklatūros” siautėjimą, ir desperatiškai „nebalsuotų kojomis”, pasirinkdami gyvenimą svetur.
Gilioji visuomenės pesimizmo ir masinės emigracijos (apie 5 kartus didesnės negu prieškario 20-metyje) priežastis — ne tiek skurdžios algos Lietuvoje (jos skurdžios, bet ne Afrikos lygio), kiek faktas, kad beveik po dviejų dešimtmečių laisvės mus vis dar valdo sovietinio-komunistinio sukirpimo nomenklatūra, nugrūdusi Lietuvą iš garbingos vietos (dainuojančios revoliucijos) į klampius klystkelius ir Europos patvorį, švelniai tariant.
Tarp pokomunistinių šalių Lietuva pirma susigrąžino senąsias regresyvias struktūras į valdžią. Nomenklatūros analizei mokslinius pagrindus davė Vokietijoje dirbęs rusas sociologas-disidentas prof. M. Voslenskis. Kadangi ,,iš sovietinės praeities jie mafijinę stiprybę semia", nomenklatūra neturi žalio supratimo apie modernų pasaulį ir kaip jame vietą Lietuvai surasti. Geriausiu atveju, jie bando ,,atšildyti” ir/arba ,,pagražinti” savo seną nomenklatūrinį-komunistinį (ne)supratimą apie visuomenę, ekonomiką ir pan. Lietuvoje jau išauginta senosios sovietinės nomenklatūros atžala, be abejo, ir toliau bandys kopijuoti senų ,,tavariščių” modelius, tautai mulkinti bandydami pridėti kažkokią naują ,,gėlytę” šen bei ten.
Šiandien pasaulis — tai globalinis kaimas, jau ir globalinis skaitmeninis ir žinių kaimas (global digital and knowledge village). Globaliniame kaime labai svarbu atrodyti gerai. Kai kuriais atžvilgiais apsimoka atrodyti gerai, negu daryti gerai, kaip matome iš Estijos reformų istorijos. Taip, deja, pasaulyje yra — įvaizdis nulemia beveik viską. Lietuva tikrai turi įvaizdžio problemą, jis vis blogėja, o ne gerėja. Įsivaizduokime, kad 20 metų po Antrojo pasaulinio karo Vokietiją (ir dar anksčiau okupuotą Lenkiją) vis dar valdo naciai. Kaip tai pasaulyje atrodytų!
Jeigu tokia padėtis tęsis (išlaikytinių jau yra 25 proc. daugiau negu vaikų!), Lietuva ilgam laikui bus nustumta į Europos dilgėlėtą patvorį galutiniam merdėjimui — ilgesniam, nes „pilstuko“ ir „daktariškos“ dešros dar atsiras.
Gyvenime jokių garantijų nėra ir laikas nėra Lietuvos pusėje. Jeigu neskubėsime, paseksime prūsais ir jotvingiais.
Tertium non datur.