Lietuvos iš toli nepažinsi

Antanas Paužuolis


Jeronimas  Tamkutonis  savo  straipsniu ,,Lietuva  iš  arčiau”  (pradėta spausdinti ,,Drauge” 2008 m. vasario 8 d.) labai pasitarnavo ,,Draugo” dienraščio skaitytojams. Tik pabuvojus ilgesnį laiką Lietuvoje, nesėdint namuose, bet bendraujant su ten gyvenančiais tautiečiais, skaitant jų spaudą ir žiūrint televiziją bei klausantis radijo, galima susidaryti tikresnį vaizdą apie gyvenimą Lietuvoje, ką ir padarė žurnalistas, knygos ,,Mūsų protas ir Lietuvos  istorijos lūžiai” autorius Jeronimas Tamkutonis.

Iš  jo ilgų ir išsamių aprašymų galima susidaryti vaizdą, kad Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, gyvena skirtingai galvojantys ir besielgiantys žmonės. Vieni  tik  atkišę rankas prašo išmaldos ir niekada niekuo nėra patenkinti.  Jie  galvoja, kad visi  juos išnaudoja ir verčia juos savo ,,vergais”. Šitie žmonės tiki komunizmo pažadais ir jiems užėmus kraštą, gauna  darbus  darbštiesiems  terorizuoti. Atlikę užduotį, jie atleidžiami, nes ir komunistai nemėgsta tinginių. Dauguma šios rūšies  žmonių yra  girtuokliai, be  noro  siekti geresnio gyvenimo.

Antrą grupę sudaro žmonės, kurie savo jėgomis siekia pagerinti savo ir vaikų  gyvenimą sunkiai dirbdami. Jie nelaukia iš kitų paramos, bet  savo  prakaitu  veržiasi  į  priekį. Apie  juos rašo ir J. Tamkutonis. Dauguma  iš jų užsiima verslu arba eina ūkininkauti. Šių pasiryžėlių  gyvenimas  nėra lengvas.

Į  trečiają grupę įeina laimės ieškotojai.  Jie  vyksta  į  svetimas  šalis,  nebijodami sunkumų, kaip senieji pionieriai, kurie  atrado  Ameriką  ir  kitas šalis. Jie tikisi atrasti ,,aukso  kalnus” ir naujojoje vietoje susikurti  daug  geresnį  gyvenimą, negu  Tėvynės  laukuose. Pagal J. Tamkutonį, šitokių laimės  ieškotojų iš  Lietuvos  išvyko apie 400,000. Dauguma jų jauni ir pilni jėgų žmonės, turį amatinių sugebėjimų, tinkančių išeivijos  kraštuose. Jiems sekasi geriausiai. Asmenys, išvykę be kalbos  ir neturėdami amatinio pasirengimo, sunkiai  verčiasi, bet yra  pasiryžę nenuleisti  rankų  ir  vežtis  į  geresnį  gyvenimą. Kiekvienas  žmogus  yra  savo laimės  kalvis. Jaunų ir pajėgių  žmonių  išvykimas iš Lietuvos nėra pageidautinas, nes į jų vietas atvežami  svetimtaučiai.

Ketvirtąją  grupę  sudaro  įvairūs  gudragalviai, moką pasinaudoti  kitų  žmonių  neapsukrumu  arba  patiklumu. Dauguma jų yra žmonės, priklausę ankstyvesnėms valdžioms ir  buvę  kokie  nors  valdytojai. Griuvus  ankstesnei valdžiai, nesant tvirtų  įstatymų, jie mokėjo pasinaudoti turimomis gėrybėmis. Šitos rūšies žmonės, turėdami daug pažinčių su į  juos  panašiais  asmenimis, sudarė  partijas ir remiami sąžiningų, bet nepatyrusių balsuotojų, patikėjusių jų gražiais  pažadais, rinko juos į valstybines vietas, Seimus ar miestų tarybas. Tai šių dienų Lietuvos milijonieriai, didelių turtų valdytojai ir visokie  valdininkai, turį šiltas vietas miestų ir miestelių valdyme. J. Tamkutonis rašo, kad Lietuvoje  ,,dygsta  pilaitės”, prie ežerų įrengiami  kurortai, bet ir  po 18 metų neatiduodamos buvusiems savininkams priklausančios žemės, kadangi  jas  yra  užėmę  įvairūs kombinatoriai, senieji nomenklatūrininkai ir be kyšių ir pažinčių niekas nejuda iš vietos. Tik dėl valdininkų nejautrumo daugelis, nustoję vilties, išvyksta į užsienį. J. Tamkutonio detalaus gyvenimo aprašymo dabartinėje Lietuvoje dėka darosi aišku, kodėl mūsų tautiečiai būriais  apleidžia savo Tėvynę.

Raginu ,,Draugo” dienraščio skaitytojus atkreipti dėmesį į J. Tamkutonio straipsnius, nors kartais jie atrodo ir per ilgi. Autorius pasako daug teisybės. Kad Lietuvoje kyšininkaujama, valdininkai nekreipia dėmesio į prašančius pagalbos – didžiausios blogybės. Kol seimūnai, valdžios tarnautojai ir aukštieji valstybės valdininkai nesupras, kad visas jėgas reikia skirti piliečių aptarnavimui, reikės laukti, kol senieji nomenklatūrininkai išmirs ir į jų vietą ateis jaunoji karta, gal daugiausia išsimokslinusi užsienio universitetuose.