Dega kompromatų kalvė

Vytautas Visockas

Kai praėjusį savaitgalį su grupe Vilniaus zanavykų ir dzūkų važiavau į Sintautus pastovėti prie prof. Juozo Pikčilingio kapo, prieš 15 metų amžiams atsigulusio netoli poeto Prano Vaičaičio, vis žvalgiausi į pakelės degalines: kiek gi dabar tenka mokėti už litrą suskystintų dujų, kurios varo ir mano beveik dvidešimties metų senumo automobilį. O, siaube!

Gyvenime taip jau būna: vieniems nelaimė, kiti iš tos nelaimės pelnosi. Apie kokį nors solidarumą šiais laikais neverta nė kalbėti. Sudegė dalis ,,Mažeikių naftos” gamyklos, ir nei rusams, nei lenkams dėl to galvos neskauda. Greičiau atvirkščiai, iš džiaugsmo galima trinti rankas. Ar mes nesakėme, kad padarėte klaidą, kai nusprendėte ,,Mažeikių naftą” parduoti ne Rusijos bendrovei! Toks sprendimas, Lietuvoje viešėjusių Rusijos Valstybės Dūmos atstovų nuomone, strateginė ekonominė klaida, turėsianti neigiamų pasėkmių ir ateityje.

Ir tą pačią dieną ,,Mažeikių nafta” užsiliepsnojo! Daug kas įtaria, kad Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vasilijus Kuznecovas gal net žinojo, kad taip atsitiks.

Ugnies ir dūmų fakelas Mažeikiuose – ir sudrebėjo visa Lietuva, t.y. visi tie šimtai tūkstančių vargšelių, kurie važinėja senučiais, dujomis varomais automobiliais, kuriems virtuvėse stovintis dujų balionas akimirksniu pabrango beveik dvigubai. Ir jie, valgydami jau brangesnę, bet anaiptol ne skanesnę grikių košę, gali ne juokais supykti: nereikėjo erzinti Ivano. Ir naftos vamzdis nebūtų sugedęs, ir to gaisro... Juo labiau, kad Rusijos „advokatų”, tokių, kaip Seimo narys Julius Veselka, yra daug, gal net visa Seimo dauguma, tik ne visi jie taip atvirai „nemato” jokio pavojaus iš Maskvos. Čia, esą, tik verslas, ir nieko daugiau.

Prie „Mažeikių naftos” gaisro Rusija pasišildė rankas, ir visai už dyką. Manau, kad diversijos versija, jeigu ir egzistuoja, tai tik Tėvynės sąjungos (konservatorių) vado Andriaus Kubiliaus viešuose pasisakymuose. Daugiau neteko girdėti, kad kas nors iš valdžios žmonių, politikų jam pritartų. Jokios komisijos šios versijos rimtai netirs, nes, sėkmės atveju, juk iškiltų klausimas: o kas toliau? Kokį „kranelį” mes Rusijai užsuktumėm? Ką už tokį įžūlumą mums pasakytų nevieningas Briuselis? Šis palyginti nedidelis gaisras tūkstančiams vargšelių suskystintų dujų pabrangimu gali nesibaigti.

Kitais metais Gedimino Kirkilo vyriausybė žada nuo liepos 1 d. vidutiniškai 60 litų padidinti senatvės pensijas, maždaug dvigubai daugiau išmokėti tų nelemtųjų rublinių indėlių, kuriuos per daugelį metų jau bevei suėdė infliacija. Žadama ir kitokių gėrybių, tačiau džiaugtis dar anksti, pažadai, ketinimai gali ir likti tik pažadais, jeigu lenkų „PNK Orlen” irgi panorės pasišildyti prie „Mažeikių naftos” gaisro. Ką kas šiandien besakytų, aš labai rezervuotai priimu šios bendrovės vadovų patikinimus, kad gaisras nesukliudys „Mažeikių naftos” pardavimo ir įsigijimo sandorio. Kalbų girdime visokių, o tikrieji ketinimai paaiškės ne šiandien. Tikroji data, kai pinigai turėtų atsidurti Lietuvos „kišenėje”, vis tolsta, atsiranda visokių, su gaisru susijusių ir nesusijusių kliuvinių. Tai „PKN Orlen” kredituojantys bankai, tai Europos Komisija gali turėti papildomų klausimų, tai draudimo bendrovės gali pakišti koją...

Šiaip ar taip, gaisras naudingas ir lenkų bendrovei, jeigu ji, „sugedus” naftotiekio vamzdžiui Rusijoje, suabejojo šviesia „Mažeikių naftos” ateitimi. Gaisras – patogus pretekstas sandorio atsisakyti arba bent pareikalauti, kad būtų sumažinta akcijų paketo kaina. O jeigu taip atsitiktų, jeigu Lietuvos valdžia nematytų kitos išeities, sudegtų ir mūsų beveik beverčiais tapę ir rubliniai indėliai, ir pensijų padidinimai, ir visokia kitokia ateinančiais metais žadama išmalda. Arba jos gautumėm gerokai mažiau, gerokai vėliau. Juk neįmanoma, kad nenumatyta našta krisų ant kokių nors Lietuvos energijų, dujotekanų ar skirstomųjų tinklų milžiniškų pelnų! Jų pelnai jokiomis aplinkybėmis negali sumažėti, kaip ir didžiuliai tas „energijas” valdančiųjų atlyginimai.

Baisu net pagalvoti, jeigu „Mažeikių naftos” gaisras – tik viena grandis „klaidų” grandinėje, apie kurią nesaniai kalbėjo Lietuvoje viešėję Rusijos Dūmos deputatai. „Kad ir kaip būtų keista, taip jau sutapo, kad tokie Rusijos paaiškinimai čia pat buvo palydėti ir kitų „paaiškinimų”, jeigu galima tai vadinti paaiškinimais, kad „Mažeikių nafta” gali paprasčiausiai sudegti. Tokiais įvykiais nesinori spekuliuoti, bet kaip šioje situacijoje tokiais atvejais neprisiminsi šių metų pradžioje įvykių Rusijos ir Gruzijos pasienyje, kai ten sproginėjo elektros linijos ir dujų vamzdžiai”, – kalbėjo Andrius Kubilius.

Baisu net pagalvoti jau vien dėl to, kad mūsų Saugumui šiuo metu ne tas rūpi. Dega pats Valstybės Saugumo departamentas!

Gaisro židinėlių, susijusių su elekrtos srovės ir kitokiais nutekėjimais ten netrūko seniai, nuo tada, kai į saulėtąją Ispaniją, toliau nuo žmonos, pabėgo Mečys Laurinkus. Nors vienas Rusijos mafijozas ketino jį ten mirtinai užbučiuoti, naujai iškeptas diplomatas pateko į švelnesnių rankų glėbį.

Jo vietą VSD užėmė labai patriotiškai nusiteikęs rezervistas Arvydas Pocius, kuris iškart ėmė žaisti su ugnimi. Ir prisižaidė. VSD gali sudegti iki pamatų, o naujieji rūmai Pilaitės pakraštyje dar nepastatyti.

Kai liepsna apėmė visą VSD, gesinti puolė prezidentas. Konservatoriai bando išgelbėti kažkokias labai įdomias pažymas, kuriose surašytos įtakingų politikų pavardės. Socialdemokratai tas pavardes, be abejo, žino, todėl priešinasi, esą, bala nematė tų pažymų, geriau imkimės Juro Abromavičiaus bylos. Konservatoriai nesutinka. Prezidentas, ko gero, irgi žino, kas tose bylose surašyta, ir bijo dar didesnio gaisro, bijo sprogimo, kuris sudrebintų visos valstybės pamatus.

Šiame ilgai gesinamame gaisre gali sudegti ne tik rezervistas Arvydas Pocius, nes jis labai blaškosi, klumpa, bet ir konservatorių – socialdemokratų draugystė, kuri pastariesiems, tiesą sakant, jau nelabai ir reikalinga. Į Rusiją pasitraukė šiai valstybei itin daug nusipelnęs rusas Viktoras Uspaskichas, bet jo sukurta partija liko ir veikia. Sumažėjusi, bet pakankamai didelė, kad socialdemokratams tokios užtektų.

VSD gaisre gali nukentėti ir prezidentas, kuris irgi nenori, kad į konservatorių rankas patektų jiems labai rūpimos pažymos. „Prezidentas dengia tai, ką bandė ištirti Vytautas Pociūnas. Ir iškrito iš devinto aukšto. Dengia tai, ką dabar bando ištirti seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Ir dengia nepaisydamas nieko” („Ekstros” redaktorius Valdas Vasiliauskas televizijos laidoje „Sąmokslo teorija”).

O gal jokio Valstybės Saugumo departamento nė neturėjome? Kaip vienas televizijos žurnalistas sakė, buvo kontora, rinkusi informaciją keliems klanams, politinėms grupuotėms. Kitaip sakant, buvo siaurų interesų gynėjas, kompromatų kalvė, tik ne VSD. Gal tikrai – vadinkime daiktus tikraisiais vardais?

Dabar visų žvilgsniai nukreipti į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, kuris iš tos degančios „kontoros” visų pirma bando išgelbėti informaciją apie aukštų valstybės veikėjų ryšius su bendrove Dujotekana, savo ruožtu susijusia su Kremliaus valdomu Gazpromu.

,,Mes žinome, kad tos pažymos yra, žinome, kad jos susijusios su galimais aukštų pareigūnų korupciniais ryšiais arba su užsienio valstybių institucijomis, jų įtaka” (buvęs NSGK vadovas Alvydas Sadeckas). „Mus jau pasiekė signalai, kad VSD susikaupė problemų, reikia vieną kartą rimtai užsiimti. Kai rimtai pabandėme dirbti, prasidėjo negeros spekuliacijos”, – sako naujasis NSGK vadovas Algimantas Matulevičius. Dar taip nėra buvę, kad VSD vadovas šantažuotų Seimą: nenorėkite tos informacijos, nes apie jus pačius turiu daug kompromituojančios medžiagos!

Šis šantažas prasidėjo po to, kai savaitgalį Saugumo viloje Palangoje buvo pastebėti du žmonės, įtartinai panašūs į Arvydą Pocių ir Albiną Janušką (remiuosi gerai informuoto „Ekstros” redaktoriaus V. Vasiliausko informacija). O optimizmo semiuosi iš NSGK nario Sauliaus Pečeliūno pasisakymų televizijoje.

„Kiek buvo tyrimų, tiek buvo ir informacijos nutekinimų. Šiuo atveju tai pirmas tyrimas Lietuvoje, kai jokia informacija nenuteka, tyrimas atliekamas solidžiai ir rimtai. Mėginama išprovokuoti, kad kas nors iš komiteto narių pradėtų kalbėti ir taip viską sužlugdytų”.

Tačiau juk sakoma: neperšokęs griovio, nesakyk – op!