Nepriklausomybės šventės – pagarbos ir džiaugsmo išraiška

Romualdas Kriaučiūnas

Vasario 16-osios aktas buvo Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimas, įvykdytas Lietuvos Tarybos Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. Anot Zenono Ivinskio, siauresne istorine prasme šis Aktas buvo Lietuvos Tarybos pastangų grandinėje dar vokiečių okupacijos metu. Platesne prasme, Vasario 16-oji, virtusi Lietuvos valstybės ir visur pasaulyje gyvenančių lietuvių tautine švente, išreiškia visas lietuvių pastangas siekiant tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės.

Lietuvos Taryba, atsiremdama į lietuvių sąmonėje niekada nepražuvusią valstybingumo tradiciją, siekiančią karaliaus Mindaugo II laikus, galutinai išreiškė tą balsą, atrandamą Antano Strazdelio poezijoje apie ateinantį pavasarėlį. ,,Didžiojo Valančiaus veikimas ir ‘Aušros’ pasirodymas taip pat buvo žymi prošvaistė pirmyn. Dar labiau tautinės sąmonės mintis kristalizavosi pranašiškoje Maironio lyrikoje, kai Kudirkos ‘Varpo’ dūžiai ‘Kelkite, kelkite...’ vis labiau pasiekdavo lietuvio ausis.”

Kilusi 1905 m. Rusijos imperijoje revoliucija davė progą pirmą kartą viešai Didžiajame Vilniaus Seime Lietuvai pareikalauti autonomijos. Kita proga susidarė Pirmajam pasauliniam karui einant prie galo. Sudaryta Lietuvos Taryba susidūrė savo sunkumais ir nesutarė dėl taktinių ėjimų, susijusių su vokiečių okupantais. Tarybos daugumai priėmus vieną rezoliuciją, keturi kairiųjų pažiūrų nariai 1918 m. sausio 28 d. iš jos išstojo. Siekiant išvengti krizės, su išstojusiais buvo deramasi ir kairioji grupė sutiko sugrįžti. Krizės buvo išvengta vos dieną prieš visai Tarybai pasirašant Vasario 16-osios aktą.

Vasario 16-ąją Taryba susirinko priešpietiniam posėdžiui Lietuvių draugijos bute Vilniuje. Kadangi Tarybos prezidiumas buvo atsistatydinęs, šiam susitaikymo ir vienybės posėdžiui pirmininkavo Jonas Basanavičius. Ten buvo priimta kairiųjų pasiūlytoji formulė pritariant visiems 20 Tarybos nariams. Aktą pasirašė visi Tarybos nariai abėcėles tvarka. Vasario 16-osios teksto svarbiausia dalis buvo, jog Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Su tuo aktu Lietuvos sunkumai nesumažėjo, o padidėjo. Z. Ivinskio žodžiais, gelbėdamasi nuo tolimesnių Lietuvos valstybingumui pavojingų užmačių, Lietuvos Taryba, 1918 m. liepos 11 d. pasivadinusi Valstybės Taryba, išrinko savo karaliumi Urachtą, tačiau iš to nutarimo nieko nesigavo.

,,Šiandien Vasario 16-osios šventės proga paminimos ne tik ano laiko viso pasaulio lietuvių pastangos už tautos laisvę, bet nuolat keliamas ir vis aktualinamas okupuotosios Lietuvos išlaisvinimas” – taip buvo rašyta ,,Lietuvių enciklopedijos” XXXIII tome, išleistame 1965 m. Ten pat pastebėta, kad sovietinėje istoriografijoje buvo nutylima, kad lietuvių tauta daug pastangų ir aukų padėjo, kol ji pasiekė nepriklausomybę. Po 35 metų, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Aukščiausioji Taryba turėtą, bet sovietų pavogtą nepriklausomybę vėl atstatė. Atstatė žodžiu ir raštu, o už 10 mėnesių – 1991 m. sausio 13 d. – tauta tas kilnias pastangas aplaistė savo didvyrių krauju.

Šie trys įvykiai, šios trys datos – 1918.02.16, 1990.03.11 ir 1991.01.13 – yra prisimenamos ir atskirai ar kartu paminimos užsienyje gyvenančių lietuvių. Per daugybę metų Vasario 16-osios minėjimai vykdavo nusistovėjusia tvarka. Paminėjime būdavo įnešamos vėliavos, sugiedami Amerikos ir Lietuvos himnai, sukalbama invokacija. Sveikinimo žodžiui būdavo pasikviečiami mūsų reikalą suprantantys politikai. Kartais prie garbės stalo sodindavo ir kitų pavergtų tautų atstovus. Visiems atsistojus, būdavo perskaitomas Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo aktas. Po oficialiosios dalies ir pertraukos sekdavo meninė programa. Kartais tai būdavo dainos ar tautiniai šokiai, ar dar kas nors patriotiško ir lietuvišką savigarbą pakeliančio. Pertraukų metu būdavo renkamos aukos lietuviškiems reikalams. Dėl tų aukų paskirstymo buvo ir nesutarimų ar nesusipratimų. Kartais kildavo nesutarimų ir dėl minėjimų gausos, ypač gausesniuose telkiniuose, o gal tik Čikagos apylinkėse. Minėjimų lankytojų skaičius ir aukos su laiku mažėjo, bet mažai kas pasikeitė tų minėjimų rutinoje.

Atstačius nepriklausomybę ir atsivėrus imigracijos iš Lietuvos galimybėms, susilaukėme naujo kraujo, naujos energijos, naujų nuotaikų. Tai atsiliepė ir požiūriui į nusistovėjusius minėjimus. Lietuvai vėl tapus laisvai norėta, kad tas džiaugsmas būtų švenčiamas ir išgyvenamas nepriklausomybės atstatymų progomis. Kai kurių galvota, kad dabar tam labiau tinka linksmos puotos, gyvi šokiai ir skambios dainos, o ne banalūs praeities įvykių aptarimai. Čia nuomonės skiriasi, bet tame tikrai nėra tragedijos. Svarbu, kad yra norinčių šias šventes prisiminti ir prideramai jas atšvęsti. Sektinu pavyzdžiu tikrai nelaikytina Amerikoje jau paplitusi tradicija jos nepriklausomybės dieną – liepos 4-tąją – atšvęsti dalyvaujant beisbolo žaidynėse, pasistiprinant dešrelėmis, užsigeriant Coca Cola ar alučiu, o sutemus džiaugtis dangaus skliaute besproginėjančiomis įvairiaspalvėmis šviesomis. Eilinis amerikietis nelabai suvokia, ką ta diena krašto istorijoje reiškia.

Mažuose lietuviškuose telkiniuose toks paminėjimas gali įvykti privačiame bute, kur susirinkę tautiečiai prisimintų savo išgyvenimus, gal kokį tinkamą filmą kartu pažiūrėtų, gal prie ,,Švyturio” ar kavutės nauja pažintis užsimegztų. Didesniuose telkiniuose einama į sales, buriami rengimo komitetai, atvyksiantiems sudaroma įdomi ir prasminga, bet neperkrauta ar per ilga programa. Bet kokie bendruomeniniai suėjimai gali svyruoti nuo karnavalų, gegužinių, pokylių, koncertų, minėjimų iki prisimininų ir šermenų.

Šių dienų nepriklausomybės minėjimai neturėtų apsiriboti tik tų svarbių įvykių paminėjimu, bet suteikti visiems progą tuos istorinius įvykius kartu išgyventi savo šeimos, draugų, artimųjų ir dar nepažįstamų rate. Galimybes riboja rengėjų ryžtas, kūrybingumas ir pasirinktų išraiškos formų priimtinumas renginio dalyviams. Sektinas principas, kad kuo daugiau žmonių aktyviai bus įtraukti ar įsitrauks, tuo mažiau bus tokių, kurie po renginio liks kuo nors nepatenkinti. Neradus daugumai priimtinos formos, galima vienų ar kitų siūlomus formatus kas metai keisti, kad dauguma anksčiau ar vėliau pasijustų esantys išklausyti ir patenkinti.  (27)