Krikščionims su islamu draugauti ar kariauti?

Aleksas Vitkus

Kai tik knygų rinkoje neseniai pasirodė komentatoriaus Dinesh D’Souza knyga ,,The Enemy at Home”, vėl prasidėjo diskusijos, ar islamas yra religija, kuriai daugiausia krikščioniška Amerika ar Europa turi priešintis, ar reikia bandyti surasti kokį nors būdą su ja sugyventi.

Konservatyvių pažiūrų knygos autorius bando išaiškinti, kad islamo ekstremistams ar nenuosaikiesiems tos religijos išpažinėjams Amerika tapo patogiu ir nekenčiamu teroristų taikiniu labiausiai dėl liberalios pakraipos amerikiečių, kurie nori sugriauti tradicinę Amerikos patriarchalinę, bet kartu ir labai supasaulietintą kultūrą. Islamo išpažinėjai čia įžvelgia nepagarbą jų religijai ir net feminizmo pavojų, to jie jokiu būdu nenori.

Taip apkaltinęs Amerikos kairę, sukėlusią tokią nesantaiką su islamu, D’Souza stengiasi įrodyti, kad geriausias būdas veiksmingai pasipriešinti prieš radikalųjį islamą būtų bandymas surasti bendrą kalbą su tradiciniu islamu. Jis pats mato religinį Amerikos nuosmukį ir visišką religijos išstūmimą iš politikos, tam nepritaria, tačiau neragina bet kokiam smurtui, jėgai ar kraštutinumui.

Didžiuma Amerikos konservatorių sluoksnių su D’Souza nėra linkę sutikti, nes jo tezėse jie mato per didelį norą prisitaikyti prie islamo ir tuo pačiu pakenkti mūsų krikščioniškajai tradicijai. Komentatorius Andrew Sullivan kaltina D’Souza siūlant vos ne tikrą krikščionybės islamo bendrą frontą. Tačiau yra nemažai ir tokių, kurie sutinka su mintimi, kad gal ne be reikalo tradicinio islamo maldingi pasekėjai yra susirūpinę dėl Amerikos visuomenėje vis labiau įsigalinčio religinio, moralinio ir socialinio nuosmukio.

Komentatorė Maggie Gallagher tiesiai klausia: ,,Kodėl jie mūsų nekenčia?” Ir pati tuoj atsako: ,,Būkime sąžiningi ir prisipažinkime, kad jau esame priėję prie grubaus ir nesveiko seksualizmo kultūros. Nors esame neva už moterų teises, bet sutikime, kad krikščioniškoje Amerikoje šeimos vertybės vis labiau smunka, juk norime pripažinti net tos pačios lyties santuokas.” Tame pačiame žurnale evangelistas Charles Colson perspėja, kad tokios santuokos gali paskatinti islamo išpažinėjus tokia Amerikos ,,laisve”tik bjaurėtis. O ,,Christianity Today” žurnalo redaktorius Mark Galli nesistebi, kad tradiciniai musulmonai mūsų nemėgsta ir dėl to, kad mes Amerikoje per spaudą, televiziją ir filmus tiesiog brukame į jų šeimas įvairių formų hedonizmą ir materializmą.

Dar pašaipiau apie tai pasisakė buvęs kandidatas į prezidentus Pat Buchanan: ,,Jei kalbėtume apie homoseksualizmą, tai tuo atveju konservatyvūs amerikiečiai turi daugiau bendro su pamaldžiaisiais musulmonais negu su liberaliais demokratais.” Kritikuodamas prezidentą Bush už jo siūlymą, pagal kurį musulmonai turėtų priimti modernias Amerikos visuomenės laisvės ir lygybės formas, Buchanan taip išdrožė: ,,O kodėl nesutapti su islamu ir kovoti prieš Hollywood ir Hillary?”

Radikalūs islamo fundamentalistai yra ne tik pasipiktinę amerikietiškais vaidinimais tokiais kaip ,,The Vagina Monologues”, bet ir bet kokiais grožio karalaitės ar ,,Miss America” rinkimais. Daugelyje arabų kraštų bet koks menkiausias mėginimas išlaisvinti moteris iš Korano pateisinamo jungo susilaukia griežto fundamentalistų pasipriešinimo. Nelabai jie nori pripažinti ir kitas religijas, jų pasekėjus vadindami ,,infidels” — netikėliais arba ateistais. Gaila, bet ir katalikų popiežius Benedict XVI visai neseniai (liepos 10 d.) kažkodėl nutarė sumenkinti protestantų tikėjimus, surasdamas šiek tiek teisės egzistuoti tik ortodoksų religijai. Bet tai jau kita tema, gal verta atskiro pasisakymo.

Konservatyvus dešinės rašytojas Robert Spencer savo knygoje ,,Islam Unveiled” gana įtikinamai įrodinėja, kad islamo religija yra iš principo jėgos ir smurto religija, kuri natūraliai ugdo terorizmo ideologiją. Čia jis primena, kaip greitai, ir daugiausia – kardu, Mahometo mokslas pasklido po pasaulį. Tuo tarpu D’Souza, apibendrindamas savo mintis, ironiškai sako, kad ,,turbūt nėra geresnio kelio kaip tik pulti ir kritikuoti islamo religiją, siekiant paversti tradicinius nuosaikiuosius musulmonus fundamentalistais”.

Islamo problema savaime nedings. Pasaulyje yra 1,2 milijardo musulmonų, jų vis daugėja. Jų gimstamumas gerokai pralenkia krikščionių šeimų gimstamumą. Amerikoje priskaičiuojama apie 7 milijonai musulmonų, iš kurių bent trečdalis yra taip vadinami afroamerikiečiai (juodosios rasės). Europoje musulmonų procentais yra daugiau negu Amerikoje. Tik pagalvokime apie Prancūziją, Angliją, Olandiją ir net Vokietiją. Sociologai numato, kad jau šio šimtmečio viduryje kas penktas europietis bus musulmonas ir daugelyje Europos miestų musulmonai sudarys daugumą. To paties, gal tik kiek vėliau, sulauks ir Amerika.

Vyksta aiškus islamo susidūrimas su krikščionybe, dažnai pasireiškiantis baisiais teroro veiksmais, tokiais kaip 9/11 įvykiais. Reikia ką nors daryti. Bet ką? Nedaug padės mūsų nuolatinis bandymas islamo religiją pristatyti kaip smurtaujančią, engiančią blogybę ar ideologiją. Užuot peikus ar niekinus, gal geriausia būtų kaip nors paveikti tradicinę musulmonų masę ir patraukti ją prie vakarietiškesnės laisvės sampratos.