Kritika turi įkvėpti, o ne gniuždyti

Andrius Navickas

Pasidžiaugti tikrai yra kuo

Jau kelintą savaitę rašau Lietuvos politinio gyvenimo apžvalgas ir kiekvieną kartą tenka rašyti apie ydas, tarpstančias skirtingose gyvenimo srityse. Jas nutylėti būtų nesąžininga. Lygiai taip pat neteisinga būtų užmerkti akis prieš politikų ar valstybės tarnautojų aplaidumą ar nesąžiningumą. Kritikuoti visada atsiras ką. Tačiau, mano galva, labai svarbu, jog bet kuri kritika negniuždytų, nedidintų nevilties, bet, priešingai, įkvėptų keisti susidariusią situaciją. Neturime ignoruoti ir gerų dalykų, kurių neabejotinai yra.

Pasidžiaugti tikrai yra kuo. Pavyzdžiui, privatus sektorius Lietuvoje jau praktiškai nesiskiria nuo vakarietiško. Nemaža dalis lietuviškų įmonių sėkmingai konkuruoja kitose Europos Sąjungos valstybėse. Na, o kai kuriose srityse galime net pamokyti kitų valstybių atstovus. Nežinia kaip bus po pakankamai keistos Aukštojo mokslo reformos, apie kurią dabar populiaru Lietuvoje kalbėti, tačiau kol kas turime pakankamai didelį žmonių, baigusių aukštąjį mokslą, skaičių. Nevisa tiesa, kad guviausi protai  jau „nutekėjo” į Vakarus. Vis dar turime tikrai didelį intelektualinį potencialą, tik, deja, kol kas nesugebame deramai jį išnaudoti.

Dar vienas dalykas – jau į viešą gyvenimą įsijungia pirmoji karta, gimusi Atgimimo laikotarpiu ar jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai vaikinai ir merginos, kurių nebekankina sovietiniai kompleksai, kurie aktyvūs ir, regis, pakankamai darbštūs.

Lietuvoje labai sparčiai auga namai. Tiesiami nauji keliai, gerinama infrastruktūra. Visa tai rodo, kad žmonių pragyvenimo lygis kyla. Aišku, norėtųsi, kad visuomenė turtėtų tolygiau, kad darniau vystytųsi regionai, jog mažėtų socialinė atskirtis, jog didžiulė Europos Sąjungos fondų parama būtų įsisavinama išmintingiau ir racionaliau. Tikrai galėtų būti geriau, bet nepamirškime pasidžiaugti kiekvienu klestinčios visuomenės daigeliu, kuris išauga posovietinėje Lietuvoje. Iš tiesų, Atgimimo laikotarpiu tikėjomės, jog situacija yra kur kas geresnė ir klestėjimo sulauksime daug greičiau. Deja, sovietinė pelkė pasirodė klampesnė nei manyta. Tačiau šiandien visgi stovime ant naujo pamato.

Kartais klausiama – ar už tokią Lietuvą kovojo pokario partizanai, sovietmečio disidentai ar Baltijos kelio dalyviai?  Mano įsitikinimu, tiek mes Atgimimo laikotarpiu, tiek mūsų tėvai ar seneliai kovojo už galimybę tvarkytis patiems, galimybę kurti savo ateitį be diktato iš Rytų. Viešpats mums suteikė tokią galimybę. Įvairios deformacijos – mūsų klaidų padarinys. Tačiau klaidas galima atitaisyti. Svarbiausia, jog blaiviai vertintume situaciją ir išlaikytume ryžtą kurti teisingą ir klestinčią Tėvynę.

Apmaudu, jog mūsų išrinkti politikai dažnai pamiršta, jog tėra tautos tarnai. Tačiau tai neatleidžia mus nuo prievolės padaryti viską, kas priklauso tik nuo mūsų.

Atsiprašau už tokį ilgą ekskursą. Man atrodė svarbu kiek paaiškinti savo poziciją, nes nenoriu, jog mano apžvalgos būtų suprantamos, kaip tik mėgavimasis kritinėmis pastabomis. Rašau apie tai, dėl ko skauda širdį.

Aukštojo mokslo reforma – kalbų laikotarpis tęsiasi

Apie Aukštojo mokslo reformos Lietuvoje būtinybę kalbama jau ne pirmi metai. Pradžioje tvirtinta, kad svarbiausia padidinti finansavimą šiai sričiai. Paskui susigriebta, kad neracionalioje sistemoje papildomas finansavimas prasmegs it pelkėje. Nutarta radikaliai keisti pačią sistemą. Ko turėtume siekti, regis, aišku – kokybiškesnių studijų. Tačiau kaip išmatuoti jų kokybę? Sukurta net keliolika įvairių darbo grupių, kurios turėjo teikti savo pasiūlymus. Kaip ir reikėjo tikėtis, grupės pradėjo kivirčytis tarpusavyje. Tapo visai neaišku, jei visi pritaria reformai, tai kodėl ji nevyksta?

Neseniai teko kalbėtis su Švietimo ir mokslo ministrės patarėju Giedriumi Viliūnu. Jis tvirtina, kad reformos kontūrai iš esmės aiškūs, svarbiausia, jog kitų metų Valstybės biudžete reformai nebūtų pamiršta skirti pinigų. Deja, susidaro įspūdis, kad reformos detalės aiškios tik siauram specialistų ratui. Bent jau viešai, kol kas tepaskelbta idėja įvesti mokamą aukštąjį mokslą.

Jei mokesčio įvedimas iš tiesų išjudintų Aukštojo mokslo sistemą, tai tikrai vertėtų žengti šį nepopuliarų žingsnį. Deja, kol kas reformatoriai nesugeba aiškiai išskleisti tolesnės reformos strategijos. Todėl tikrai nenuostabu, kad pradėjo braškėti ir Nacionalinis politinių partijų susitarimas dėl Aukštojo mokslo pertvarkos. Jau atrodė, kad susitarimui nebėra kliūčių, tačiau praėjusią savaitę jis susilaukė gausios kritikos. Pavyzdžiui, valstiečiai liaudininkai apskritai pareiškė jo nepasirašysiantys. Juos galima suprasti. Ši partija nėra populiari tarp jaunų žmonių ir dabar bando juos patraukti į savo pusę. Abejones dėl susitarimo teksto išsakė taip pat liberaldemokratai, darbiečiai. Karščiausiai susitarimą gina Liberalų sąjūdis, konservatoriai ir socialdemokratai. Konservatoriai netgi apkaltino valstiečius liaudininkus esą jie kaišo pagalius į ratus visai Aukštojo mokslo reformai. Tačiau vien kaltinimais problemos neišspręsi. Net jei susitarimas ir būtų pasirašytas, abejotina, ar reforma įgautų pagreitį. Kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkas Gintaras Aleknonis, tokio pobūdžio reformos paprastai vykdomos per pirmus du metus po Seimo rinkimų, nes, kuo arčiau kiti rinkimai, tuo mažiau tikėtina, kad valdžia ryšis veiksmams, galintiems sukelti kurio nors visuomenės sluoksnio nepasitenkinimą.

Trintis valstiečių liaudininkų partijoje

Valstiečiai liaudininkai dėmesį atkreipė praėjusią savaite ne tik susitarimo dėl Aukštojo mokslo reformos kritika, bet ir trintimi šios partijos vadovybėje. Primename, kad ši partija susiformavo, susijungus R. Karbauskio ir K. Prunskienės vadovaujamoms politinėms jėgoms. Naujos partijos vadovės postas tąsyk atiteko K. Prunskienei, o R. Karbauskis tapo jos pavaduotoju ir apskritai atsitraukė nuo aktyvaus politinio gyvenimo. Atsitraukė, bet nepasitraukė ir apie tai priminė atviru laišku Valstiečių liaudininkų partijos nariams, kuriame griežtai kritikavo K. Prunskienės planus susijungti su Pilietinės demokratijos partija. Pasak R. Karbauskio, toks susijungimas atneštų tik žalos, nes esą „pilietininkai” neturi jokio ideologinio stuburo. R. Karbauskio įsitikinimu, toks susijungimas yra susijęs su K. Prunskienės ambicijomis kandidatuoti į prezidento postą nuo centristinių jėgų bloko. „Tačiau K. Prunskienės „prezidentinės” ambicijos neturi užgožti partijos interesų” – tvirtino R. Karbauskis.

K. Prunskienė jai pareikštos kritikos kol kas nekomentavo.

V. Stundys išlieka Krikščionių demokratų pirmininku

Šeštadienį tyliai, be didesnės reklamos,  įvyko Lietuvos krikščionių demokratų ataskaitinė konferencija. Svarbiausia jos žinia – pirmininku toliau išlieka Molėtų meras V. Stundys. Kita žinia – LKD nesvarsto galimybių  bičiuliautis su socialliberalais ar valstiečiais liaudininkais. Jei LKD ir sieks koalicijos per artėjančius Seimo rinkimus, tai tik su Tėvynės sąjunga. Tačiau dėl tokios koalicijos tikslingumo nuomonės partijos viduje skiriasi.

Lietuvos krikščionys demokratai neblogai pasirodė per praėjusius Savivaldos rinkimus. Deja, po jų apie šią partiją nieko nebesigirdi. Telieka viltis, kad ši konferencija taps impulsu aktyvesnei veiklai ir paneigs skeptikų prognozes, jog ilgainiui ši partija išnyks iš politinio žemėlapio.