A. Kronkaitis — apie teismų sistemą,
korupciją ir energetiką Lietuvoje

Ats. gen. mjr. Jono A. Kronkaičio kalba, pasakyta vasario 10 d.
ALTo surengtame Vasario 16-sios minėjime Maria High School, Chicago, Illinois.


Be Vasario 16-osios nebūtų buvę Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto. Tai, kas įvyko prieš 90 metų, nulėmė, kad Lietuva šiandien yra valstybė, kurios vėliava plevėsuoja virš Gedimino pilies. Tačiau įvykiai dabarinėje Lietuvoje yra nulemti praėjusiame amžiuje trukusios 50 metų okupacijos ir netgi 120 metų carinės priespaudos, prasidėjusios XIX amžiuje. Įvykiai, vedantys link Vasario 16-osios nepriklausomybės, prasidėjo 1905 metais, kai Jonas Basanavičius sušaukė atstovus iš visos Lietuvos į susirinkimą, vėliau pavadintą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Į šį susitikimą susirinko patriotai iš įvairių socialinių sluoksnių, įvairaus amžiaus, gydytojai, mokytojai, kunigai, ūkininkai, knygnešiai, tie, kurie kentė caro priespaudą. Po šio susirinkimo lietuviai pradėjo ardyti caro administracinę sistemą. Caro atsakas buvo žiaurus: žmonės buvo suiminėjami, kankinami, įkalinami.

Nors 1905 metų įvykiai neatnešė Lietuvai nepriklausomybės, jie pažadino tautinius jausmus. Pirmasis pasaulinis karas atnešė vokiečių okupaciją. Tam tikrais atžvilgiais, vokiečiai buvo dar žiauresni ir privertė lietuvius susivienyti. Ypač aktyvūs buvo intelektualai. Jie parodė daugiau vadovavimo, jie buvo patriotizmo stebuklai. Tautos kūrimas ir jo iššūkiai nepasibaigė su Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimu 1918 metais. Vokiečiai, pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą, paliko Lietuvą. Bet 1919 metų pradžioje atėjo rusų bolševikai. Lietuviai, padedami vokiečių savanorių, juos išvijo. Tačiau greit iš vokiečių suformuotų pajėgų – bermontininkų – kilo naujas pavojus. Lietuvių ir latvių pajėgos juos nugalėjo. Tuo pačiu metu lietuviai kovojo prieš lenkų įsibrovimus, netrukus po taikos sutarties pasirašymo 1920 metais lenkai užpuolė ir užgrobė Vilniaus kraštą. Maždaug 20 metų Lenkija buvo pagrindinis priešas.

* * *

Kuo sovietinė okupacija skyrėsi nuo carinės? Pirmaisiais 20 metų sovietų okupacija buvo pati žiauriausia: dešimtys tūkstančių lietuvių buvo nužudyti arba ištremti į Sibiro gulagus. Ginkluotos pajėgos buvo sunaikintos be jokios kovos. Vyrai iš kaimų, pasigriebę kokius tik rado ginklus, išėjo į miškus kovoti prieš okupantus. Nuolat išdavinėti stribų, maždaug dvidešimt tūkstančių jų žuvo. Vadovai, mokytojai, valdininkai, intelektualai ir kunigai buvo sunaikinti pirmieji. Po Stalino mirties kultūrinė priespauda ėmė slūgti. Naujieji intelektualai nebuvo taip varžomi, tie, kurie bendradarbiavo su okupantu, turėjo nemažai privilegijų, kiti išmoko, kaip neperžengti cenzūros linijos, praplėtė savo ratą ir dirbo pogrindyje. Gorbačiovo perestroika atvėrė duris pokyčiams. Tokie žmonės kaip profesorius Landsbergis, nepalenkiami patriotai – monsinjoras Svarinskas, sesuo Sadūnaitė, kunigas Grigas – įkvėpė žmones. Gimė Sąjūdis ir kol Rusija kentė nuo vidinių kovų, Landsbergis ir maža grupė jam ištikimųjų jas nutraukė ir atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Bet yra didelis bet.

Jeigu pažvelgtumėte į vardus tų, kurie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą, jūs pamatytumėte žmones, turinčius skirtingas moralines vertybes, nei tie, kurie pasirašė Vasario 16-osios aktą. Tarp jų jūs pamatytumėte buvusius kolaborantus, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmąjį sekretorių, kuris vėliau tapo Lietuvos prezidentu, – menkas pavyzdys mūsų moralinėms vertybėms. Labai greitai buvusieji komunistai sukūrė naują – Lietuvos demokratų darbo partiją. Bet turėdami komunistų pinigus, spaudą ir sovietinę valdymo struktūrą jie sugebėjo 1992 metais perimti valdžią.

Nuo pat pradžių specialieji KGB agentai skleidė paskalas, kiršino žmones, kurstė, grobė turtą, apgaudinėjo, šantažavo, išnaudojo silpniausius ir puikiai tarpo. Jie įdėjo daug pastangų, kad neatsirastų moralių ir patriotiškai nusiteikusių vadovų. Landsbergis buvo ypač šmeižiamas, kaltinamas viskuo, kas nepavyko, ypač žemės reformos žlugimu, kurį, iš tikrųjų, nulėmė buvusieji komunistai, atėję į valdžią. Landsbergis tapo atpirkimo ožiu. Nusivylę ir pikti žmonės jį dėl visko kaltino.

Komunistams esant valdžioje, bankai ir gamyklos buvo pasisavinti ar sąmoningai priversti bankrutuoti. Žmonės kentė, keikė valdžią. 1996 metais, tikėdamiesi stebuklų, išrinko konservatorius. Tačiau siekdami ištaisyti buvusios Vyriausybės klaidas konservatoriai buvo priversti imtis nepopuliarių priemonių ir nepadarė lauktų stebuklų. Ir vėl žmonės išrinko buvusius komunistus, persivadinusius kitu vardu, ir vėl toliau juos keikė.

Nepaisant to, per paskutiniuosius 18 metų daug kas buvo pasiekta. Ypač pasiekimai ryškūs didesniuose miestuose. Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare. Tačiau skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų vis didėja. Tie, kurie gyveno skurdžiausiai okupacijos metais, yra skurdžiausi ir šiandien: ūkininkai, buvę tremtiniai, kaliniai ir kolūkių darbininkai. Jų vaikai neturi lygių galimybių susikurti geresnį gyvenimą čia, todėl palieka šalį. Šiandieninėje valdžioje nėra jokio moralinio autoriteto ar pavyzdžio. Komunistai, indoktrinuoti intelektualai skaičiumi viršija patriotus ir tuos, kurie kovojo prieš okupantus. Nors yra nemažai patriotiškai nusiteikusių intelektualų, jų veikla yra manipuliuojama ir jie lieka visiškai nematomi.

Didesnė dalis spaudos yra komunistų rankose. Regioniniai laikraščiai yra valdomi įvairių valdžios ministerijų pinigais, prisidengiant viešąja informacija, o iš tikrųjų neleidžiant jiems atskleisti valdžios korupcijos. ,,Lietuvos žinios” – labai informatyvus laikraštis, kuris nepriklauso jokiai grupuotei. Tačiau verslininkai bijo jame reklamuotis, nes nenori, kad į jų duris pasibelstų valdžios siųsti inspektoriai. ,,Veidas” – aukštos kokybės, informatyvus savaitinis žurnalas, taip pat nevaldomas jokios grupuotės, bet pernelyg brangus paprastam žmogui.

* * *

Dėl laiko stokos galiu paliesti tik keletą teigiamų ir neigiamų šiandieninio Lietuvos gyvenimo aspektų. Todėl trumpai paminėsiu tik kelis dalykus: teismų sistemą, korupciją ir energetiką.

Teismai su visais jiems būdingais keistumais yra okupacinės eros palikimas. Teismo sprendimai okupacijos metu buvo politiškai motyvuoti, to yra daug ir šiandien, ypač administracinių teismų sistemoje, kur yra daug galimybių korupcijai. Net ir Konstitucinio Teismo sprendimai kartais yra politiškai motyvuoti, pavyzdžiui, prieš savivaldybių rinkimus Teismas nusprendė, kad savivaldybių rinkimų įstatymas neatitinka Konstitucijos, tačiau leido rinkimams įvykti vadovaujantis antikonstituciniu įstatymu. Interpretuojant Teismo įstatymą, tai sumažino Aukščiausiojo Teismo autoritetą, nes pastarasis yra nesuderinamas, prieštaraująs.

Be įtikinamų argumentų jis atėmė pilietybę iš daugelio Lietuvos žmonių. Per dvejus metus Konstitucinis Teismas nesugebėjo priimti sprendimo dėl vienos užkulisinės grupuotės ir ,,Vilniaus prekybos” bylos dėl elektros paskirstymo. Galbūt bijodamas priimti sprendimą, paremtą Konstitucija, jis perdavė bylą Europos Sąjungai ir Strasbūrui.

Teisminė valdžia susideda iš prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Nacionalinio saugumo departamento ir policijos. Prezidentas paskiria visų šių įstaigų vadovus, taip pat teisėjus. Tiesą pasakius, prezidentas yra Teisminės valdžios prižiūrėtojas.

* * *

Turbūt pasitikėjimo stoka, baimė ir korupcija griauna žmonių pasitikėjimą šalies teismų struktūra. Paminėsiu kelis pavyzdžius. Petrikis, žmogus, kuriam iškelti kaltinimai dėl didžiausio bankroto Lietuvoje, deportuotas iš JAV kalėjimo, iš esmės Lietuvoje yra laisvas. Uspaskichas, apkaltintas partijos finansiniais sukčiavimais, dviguba buhalterija – laisvas lietuvis. Pabėgęs nuo teisingumo, daugiau nei metus slėpęsis Rusijoje, dabar jis toliau vadovauja Darbo partijai, kuri turi daugiausia milijonierių Seime už visas kitas partijas. Spėju, kad abu žmonės bus išteisinti arba abi bylos bus vilkinamos tol, kol pasieks senaties terminą ir bus nutrauktos, kaip dažnai atsitinka.

Vienas Kauno prokuroras paprašė teisėjo paskirti lengvesnę bausmę nusikaltėliui, kuris norėjo pasidalinti žiniomis apie didžiausią Lietuvoje organizuotą nusikaltimą, tačiau teisėjas paskyrė jam didžiausią galimą bausmę. Prisiminkime žemės ūkio ministrės K. Prunskienės bylą, kurios svarstymas dėl kolaboravimo su KGB po dešimties metų buvo nukreiptas į žemesnį teismą, be kaltintojo, byla buvo įslaptinta, nepaliekant galimybės sprendimą apskųsti.

Norėčiau atkreipti dėmesį į bylas tų žmonių, kurie valdžios kaltinti tiesiog dėl pasirodymo, kur kaltinimai paprasčiausiai išgalvoti. Žinoma, bylos buvo nutrauktos, bet žmonės vis tiek turėjo patirti visas su teismu susijusias išlaidas. Tai labai aiškus bauginimo atvejis.

Kita vertus, vienas disidentas kovotojas, kuris jaunystėje, okupacijos metu virš Kauno Rotušės iškėlė Lietuvos vėliavą, 12 metų praleido sovietiniuose gulaguose, už bandymą pabėgti netekęs dešinės rankos, po nepriklausybės atkūrimo buvęs vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nacionalinio saugumo departamento nurodymu buvo priverstas pažeisti ginklų įstatymą. Jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas ketveriems metams, įkalintas dieną prieš Velykas, kaip tai buvo daroma okupacijos metais. Vėliau išaiškėjo, kad vienas iš teisėjų, kuris teisėjavo bylai, neturėjo įgaliojimų nagrinėti šią bylą. Yra daugiau dalykų, kurie šioje byloje atkreipia akį.

Bet norėčiau papasakoti apie moterį, Budrevičienę, kuri paviešino plačiai Lietuvoje paplitusią mokesčių slėpimo praktiką, jos atveju – Uspaskicho įmonėje. Savo darbdavio, ruso, ji buvo paduota į teismą, ir niekas iš valdžios nepanorėjo jai padėti: nei valdžios gynėjas, nei Prezidentas, nei Ministras pirmininkas, ir tik Žmogaus teisių gynimo advokato bei nevyriausybinių organizacijų dėka ji buvo apginta. Tačiau prarado savo sveikatą ir keletą mėnesių praleido ligoninėje. Jos dėka valstybės iždas dabar pasipildo milijonais papildomų mokesčių, o pensininkai ateityje gaus didesnes pensijas. Įstatymo pažeidėjai liko nenubausti.

* * *

Norėčiau trumpai paminėti ir didžiausią praėjusių metų skandalą – pulkininko Vytauto Pociūno mirtį, kurią tyrė Seime sudarytas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Valstybinio saugumo departamento darbuotojas atskleidė daugybę teisingumo sistemos spragų, didžiulę korupciją bei pavojų nacionaliniam saugumui. Ilgai užtruktų, norint papsakoti visą istoriją, tačiau aš esu įsitikinęs, kad Pociūnas Breste, Baltarusijoje, buvo nužudytas, o ne pats iškrito iš devintojo aukšto, kaip tyrėjai norėtų mus manyti. Parlamento tyrimas atskleidė, kad Pociūnas tyrė lietuvių ir rusų verslininkų, buvusių KGB agentų ir Lietuvos aukščiausios valdžios pareigūnų, ryšius. Parlamento komitetas pareikalavo atskleisti tyrimo rezultatus, tačiau užuot tai padaręs, Saugumo departamentas atleido liudininkus, kurie papasakojo apie šį tyrimą komitetui.

Užtartas prezidento Saugumo departamento direktorius, pats buvęs KGB atsargos karininkas, atsisakė įvykdyti Seimo nutarimą ir pradėjo nešvarią kampaniją prieš tyrimo komiteto pirmininką, bandant jį pašalinti iš pareigų.

Turbūt jį turėjo galvoje kardinolas Audrys Juozas Bačkis, savo kalboje Seime sausio 13 d. sakęs, cituoju: ,,Tačiau pasirodo, kad ir šiandien Lietuvoje pavojinga turėti įsitikinimus. Kaip liudija pastarųjų savaičių įvykiai, žiniasklaida nekliudoma rengia organizuotus puolimus ir prieš paprastus žmones, ir prieš parlamento narius, pamina jų orumą už jų įsitikinimus.” Yra daug daugiau dalykų, susijusių su šiuo įvykiu, tačiau tam reiktų atskiro pranešimo.

Mano vadovaujama organizacija, Piliečių santalka, per dvi dienas surinko daugiau nei šimto intelektualų parašus peticijai, skirtai Prezidentui, Seimo pirmininkui ir Ministrui pirmininkui, siekiant atskleisti tiesą. Kadangi tyrimas teoriškai buvo atskleistas, dokumentai, kuriuos Seimas liepė paviešinti ir kurie, jų manymu, atskleistų valdžios pareigūnų, įsivėlusių į šią bylą pavardes, taip ir nebuvo jiems pristatyti ir mes šiame tyrime nematome jokio postūmio. Jeigu reiks, mes pradėsime savo pačių tyrimą. Byla nebus baigta tol, kol nebus išaiškinta tiesa ir baudžiamojon atsakomybėn nebus patraukti tie, kurie atsakingi už Lietuvos piliečio mirtį.


* * *

Paskutinė tema, susijusi su gyvybiškai svarbiu įsibrovimu į Lietuvos saugumą, – priėjimas prie energijos šaltinių. Kaip jūs turbūt žinote, Lietuva yra visiškai priklausoma nuo Rusijos naftos ir gamtinių dujų išteklių. Lietuva turi savo atominę elektrinę, tačiau ji pririšta prie sovietų elektrinių grupės. Jeigu mes neprisijungsime prie Vakarų energetikos tilto, liksime priklausomi nuo Rusijos. Lietuva su ES pasirašė susitarimą, kad 2009 metais Lietuva uždarys savo atominę elektrinę, po to mes energetiškai liksime visiškai priklausomi nuo Rusijos. Beveik dešimtmetį žinojome, kad mums reikia susijungti su Vakarais, tačiau tik konservatoriams esant valdžioje vyko derybos su Lenkija. Buvusiems komunistams grįžus į valdžią 2000 metais, nebuvo dedama jokių pastangų siekiant išspręsti šią problemą. Dabartinė Vyriausybė turi labai neaiškų projektą, kaip pastatyti naują atominę elektrinę.

Į projektą įtrauktas tarptautinis užsienio investuotojas, kuris finansuos ir prižiūrės statybą. Tačiau įstatymas, kuris neseniai buvo priimtas, suteikia per daug galių šiai monopolinei įmonei be jokio patvirtinimo, kad elektrinė bus pastatyta. Žaidimas, kuris dabar žaidžiamas, slepia rimtas problemas.

Iš tikrųjų, mūsų teisininko teigimu, šis projektas – tai grubiai 10 bilijonų litų, maždaug 4 mln. dolerių, vertės valstybės turto privatizavimas, nemokant jai nė cento. Privačios nuosavybės savininkai neturi pasirašyti sutarties, nes turtas jiems perleidžiamas vykdant įstatymą. Piliečių santalka surengė viešą protestą prieš šį projektą, mes pareikalavome skaidrių atsakymų į klausimus, kurie liko neatsakyti. Kairieji į tai atsakė prašydami Seime sudaryti komisiją, kuri tirtų opozicijos partiją, konservatorius, kurie prieštarauja projektui, kaip siekiančius pakenkti Lietuvos valstybiniams interesams.


* * *

Lietuva drąsiai pasitinka pavojus iš Rusijos kapitalo, kuris nori valdyti Lietuvą. Nors esu labai susirūpinęs Lietuvos saugumu, yra ir teigiamų pošvaisčių: žmonės pradeda pabusti, reikalauja gero vadovavimo ir sąžiningos, veiksmingos valdžios. Prieš dvejus metus mes įkūrėme organizaciją, apie kurią jau kalbėjau, Piliečių santalką. Mūsų tikslas yra sukurti nevyriausybinių organizacijų ir žmonių tinklą, kuris ugdytų pagarbą piliečių teisėms ir viešą susidomėjimą kuriant stiprią pilietinę visuomenę, kad patys piliečiai galėtų užtikrinti valdžios skaidrumą ir atsakomybę.

Esame įkūrę Santalkos fondą, kad galėtume paremti savo siekius, organizuodami mokymus, seminarus 16–18 metų jaunuoliams, skatindami dalyvavimą studentų organizacijose, puoselėti strateginį darbą ir solidarumą, ugdant bendruomenės aktyvistus, o šiais metais rengiame programą ,,Rinkis rimtai”, kurios tikslas šviesti žmones, jog jie skirtų tuščius pažadus nuo atsakingų įsipareigojimų.

Pasiekėme ir pergalių, ir padarėme klaidų. Ir mes tai pripažįstame. Prašymas įkurti komitetą, kurį anksčiau minėjau, buvo pristatytas praeitą savaitę. Mano nuomone, juo siekiama toliau bauginti potencialius finansinius rėmėjus. Iki šiol sugebėjome dirbti mūsų pačių lėšomis, gaudami labai nedaug paramos iš šalies. Mes plečiamės ir tvirtėjame. Ypač džiaugiuosi, kad mūsų veikloje dalyvauja studentai, neseniai baigusieji, taip pat tokios organizacijos kaip Sąjūdis, Ateitininkai, Fronto bičiuliai ir daugelis kitų studentų organizacijų. Ar mums pasiseks? Negaliu atsakyti. Bet kaip teigė Edmund Burk, viskas, ko reikia blogiui įsigalėti, geriems žmonėms yra niekas.(34)

Iš anglų kalbos vertė
Aurelija Tamošiūnaitė



Vasario 9 d. ,,Seklyčioje” ALTas sukvietė savo tarybos ir valdybos narius, rėmėjus, visuomenės ir įvairių organizacijų atstovus į susitikimą su ats. gen. mjr. Jonu A. Kronkaičiu. Jono Kuprio nuotraukos.