Pragaro vartai Bažnyčios nesugriaus

Kun. Viktoras Rimšelis, MIC

Kai Kristus apaštalų paklausė, kuo jie Jį laiko, Petras visų vardu atsakė: ,,Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Tada Jėzus jam tarė: ,,Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras-Uola, ant tos uolos aš  pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus - ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt. 16, 16Š19).

Šitoji Viešpaties kalba apima visus apaštalus ir jiems atstovaujančius toje dieviškoje Kristaus Bažnyčioje. Prisikėlęs iš numirusių, Kristus apsireiškė vienuolikai apaštalų Galilėjoje ant kalno, kurį Jis anksčiau buvo nurodęs, ir prabilo: ,,Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt. 28, 18Š20).

Iš šitų Viešpaties žodžių seka, kad jie yra pasakyti ir mūsų laikams. Dievas veikia mūsų pasaulyje per žmones. Kristus patikėjo savo mokslą per apaštalus kartų kartoms iki pasaulio pabaigos. Bet Jis nepasakė, kad iš žmonių pusės Jo Bažnyčioje nebus klaidų ir papiktinimų, ir nepažadėjo, kad Jo Bažnyčia bus apsaugota nuo piktųjų dvasių antpuolių, kurie betgi pragaro vartams neatneš pergalės. Kristaus Bažnyčia žmonėse visą laiką kėlė ir kels papiktinimų, kuriuos Jis dieviškomis akimis matė ir apaštalams kalbėjo, primindamas, kad, norint į Jo karalystę įeiti, pirma reikia tapti kaip nekaltu vaiku, kurį būtina saugoti, nuo papiktinimų: ,,Kas papiktintų vieną iš šių mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mt. 18, 6Š7).

Tokios baisios krizės, kuri dabar užgulė  mūsų Bažnyčią dėl vaikų seksualinio prievartavimo, nebuvo per du tūkstančius metų, aceit, nuo pat Bažnyčios įsteigimo. Ir ta krizė sukelta kunigų pedofilų - seksualiai palinkusių prie vaikų. Jau daugiau kaip 30 metų Amerikos parapijose buvo tokių kunigų, kurie mažus vaikus prievartaudavo, bet vyskupai nusikaltusius saugodavo nuo viešumos. Jie būdavo iškeliami į kitas parapijas. Visa tai paaiškėjo, kai nukentėję vaikai, jau suaugę, tuos nenormalius kunigus patraukė į teismą. Keletas tų kunigų Bostono arkidiecezijoje buvo nuteisti kalėti iki gyvo galvos, kiti  - tik keliolikai metų. Teismas iš Bostono arkidiecezijos pareikalavo nukentėjusiems sumokėti 119 mln. dolerių. Vėliau ta suma kiek sumažinta.

Prieš metus, birželio mėnesį, Dallas, TX, buvo sušaukta konferencija, kurioje dalyvavo apie 300 vyskupų. Konferencijai vadovavo vysk. Wilton Gregory. Jis visų vyskupų vardu atsiprašė, kad jie dėl neapsižiūrėjimo, o gal kai kurie net žinodami, nusikaltusius kunigus ir toliau paliko sielovados tarnyboje. Jis sakė, kad vyskupai nepranešė tų kriminalinių nusikaltimų valdžios pareigūnams, nes to anuomet  nereikalavo įstatymai. Jis atsiprašė visų, kurie nukentėjo dėl tokių kriminalinių veiksmų. Vyskupai yra kalti, kad jie ilgai slėpė nusikaltimus nuo žmonių. Dabar jie nutarė, kad visi nusikaltėliai, kurie prievartavo vaikus, bus pašalinti iš parapijų ir negalės darbuotis sielovadoje.

Kai kurios parapijos visai kunigų neturi. Bažnyčias prižiūri vienuolės seserys. Kunigas atvažiuoja tik sekmadieniais Mišių aukoti. Po tokių skaudžių iš kunigų pusės įvykių pašaukimai dar labiau sumažės. Savaime iškyla klausimas, o kaip su Kristaus pažadu, kad pragaro vartai Jo Bažnyčios nesugriaus? Mes turime tikėti, ką Kristus yra pasakęs ir pažadėjęs. Jis yra Dievo Sūnus. Dievas valdo visą pasaulį ir su Jo žinia vyksta kiekvienas pajudėjimas. Bet mes nesuprantame, kodėl Dievas leidžia tokius papiktinimus. Kristus sakė, kad jie neišvengiami. Dievas sukūrė pasaulį ir žmonėms davė laisvę, kurios Jis niekam nevaržo. Mes gyvename, tarsi Dievo nebūtų. Jis yra Visagalis demokratas. Visiems leidžia laisvai veikti. Jis net neuždarė kelio nuodėmėms, iš kurių Kristus, Dievo Sūnus, atėjo mus atpirkti ir išgelbėti. Atrodo, kad, kol mes esame šiame pasaulyje, niekad nepatirsime, kodėl jame yra tiek blogybių, tiek daug kančių, turbūt reikalingų amžinybei. Kristus yra pasakęs apaštalams, kad žmonių mintys ir keliai nėra Dievo mintys ir Dievo keliai.

Tie šlykštūs kunigų nusikaltimai įvyko gal dėl to, kad kunigai neturėjo  pašaukimo Dievui tarnauti. Ir Kristus ne visus priėmė Jį sekti. Mums yra didelė paslaptis, kaip Judas Iskariotas atsirado apaštalų tarpe ir trejus metus vaikščiojo su Kristumi, girdėjo Jo kalbas bei pamokymus, bet išdavė savo Mokytoją Jo priešams.

Kunigų gyvenimas nėra lengvas, kaip nelengvas buvo ir apaštalams, kurie sekė Viešpatį visur, kur tik Jis ėjo. Bet jie jautėsi laimingi, nes jie Viešpatį labai mylėjo. Kunigams gyvenimas palengvėja, jei jie turi tvirtą tikėjimą. Katalikų kunigai parapijose kasdien aukoja šv. Mišias. Jeigu jie tiki, kad jų rankose duonos ir vyno pavidalu yra tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas, jie yra laimingi. O be tikėjimo šv. Mišios yra tik kasdieninis apsunkinimas. Nelaimingi yra tie jaunuoliai, kurie pasirenka kunigo luomą dėl pasaulinių motyvų - garbės, turtų, lengvo gyvenimo. Kunigo pašaukimas yra tarnauti Dievui ir žmonėms.