„Lietuviai Amerikoje” Jono Kuprio akimis
Ieva Šadzevičienė
Liepos 4tąją dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje atidaryta žinomo fotografo Jono Kuprio paroda „Lietuviai Amerikoje”, skirta tuo pačiu metu vykstančiai Lietuvos Dainų šventei. Jau nuo 1973-ųjų lietuvių išeivijos gyvenimą fiksuojantis fotografas šiai parodai atrinko nuotraukas, kurios, jo manymu, būtų įdomios Lietuvos gyventojams. Tai istoriniai XX amžiaus antrosios pusės politinių realijų vaizdai – mitingai ginant Lietuvos laisvę (Pvz:, „Demonstracija Grant Park”. Chicago, IL. (1988), religinės procesijos, šventės, žymių žmonių portretai ar tiesiog vaizdai iš išeivijos gyvenimo. Jonas Kuprys, sekdamas žinomo fotomenininko Henri Cartier – Bresson tradicija, reportažinėse fotografijose pasitelkia meninį vaizdą, kadro psichologiškumą, fiksuodamas vienos akimirkos nuotaiką, ieško ten glūdinčių ilgalaikių tiesų.
Fotografo kadruose sustabdytos istorinės akimirkos greičiausiai tik dabar supažindina daugelį lietuvių su 8-to ir 9-to dešimtmečio išeivijos pastangomis atkreipti vienos galingiausių valstybių pasaulyje – Jungtinių Amerikos Valstijų – politikų dėmesį į neteisėtą Lietuvos okupaciją. Čikagos centre, Downtown’e, vykusiame Pavergtų tautų parade, išsirikiuoja ir tautiniais kostiumais apsirengusių lietuvaičių eilė. Kiekviena jų rankose laiko po vieną Lietuvos (LITHUANIA) vardo raidę („Pavergtų tautų paradas”. State Street, Chicago, IL, 1976). Už Atlanto organizuojami net Šiluvos atlaidai („Šiluvos atlaidų procesijos”. Marquette Park, Chicago, IL, 1988), suvienijantys tėvynės išsiilgusius lietuvius procesijai prie Dievo Motinos statulos. Nuotraukose užfiksuoti veidai susimąstę, bet kupini vilties, tikėjimo ir ryžto.
Ne mažesnį dėmesį Jonas Kuprys skiria ir lietuvių bendruomenės šventėms, laisvalaikio renginiams, nenutrūkusiems valstybinių datų minėjimams. Kai kurios nuotraukos bėgant laikui pasidaro dar reikšmingesnės, kaip pvz., „Vasario 16-osios minėjime Cicero miesto atstovai – už jų Valdas Adamkus”. Cicero, IL. (1977). Čia dėmesį patraukia priekiniame plane sėdintys savimi patenkinti Cicero miesto atstovai, kai kurių veiduose įamžintos net komiškos mimikos, tik vėliau, antrame plane, pasirodo susikaupęs būsimasis Lietuvos prezidentas, tuo laiku net nenutuokiantis apie jį laukusį gyvenimo posūkį.
Kultūrinį išeivijos gyvenimą fotografas perteikia stipriu meniniu vaizdu pasižyminčiose nuotraukose: „Kompozitoriaus Dariaus Lapinsko ir poeto Kazio Bradūno opera ‘Dux Magnus’” (1986), „Jaunimo teatro aktoriai Jaunimo centre”, Chicago, IL (1988). Operos nuotraukoje aukštyn galvą atlenkusi moteris, vilnijančiais plaukais, ištiestomis į šalis rankomis ir apačioje išsiskleidusiu šaliu, tiesiog išsilieja jos pačios plastikos sudarytoje geometrinėje dviejų pusmėnulių formoje, spindinčiomis akimis provokuodama žiūrovą. Jaunimo teatro aktoriai, eile išsirikiavę šeši vyrai, pravertomis burnomis, pavirsta „choro tipažais”, traukiančiais sutartinę dainą. Komiškumo elementas atsiskleidžia ir „Dienraščio ‘Draugas’ pokylio”, Chicago, IL (2004), nuotraukoje, kur juodai baltos fotografijos šviesių ir tamsių plotų žaismas veik į vieną sulieja juodais kostiumais pasipuošusių vyriškių nugaras ir tokio pat tamsumo kėdžių atkaltes, papuoštas ryškiais baltais kaspinais. Iš toliau jie virsta neįvardinamo dvasininkų luomo atstovais, kažkodėl juodas tunikas pasirišusiais baltomis juostomis. Taip sužaidžiama juodai baltos fotografijos meninėmis priemonėmis ir pakeičiamos tikrovės realijos.
Šiuolaikinių emigrantų laisvalaikį J. Kuprys fiksuoja „Joninių” serijoje („Joninės”, Chicago, IL, 2004). Čia du trumpai kirpti vyrukai lenkia ranką, kvatojasi emocinga mergina, dar kitur besišypsanti mama neša auksaplaukį kūdikį, o fone – šventės atmosferą spinduliuoja ąžuolų lapų vainikais pasipuošę žmonės.
Fotomenininko objektyve atsiduria ir Lietuvos liaudies tradicijom, menui, kultūrai bei mokslui atsidavę žmonės: tai audėjas Kazys Bartašius („Audėjas Kazys Bartašius”, Marquette Park, IL, 1982), rodantis savo sukurtas, tautiniais raštais išpuoštas juostas, ir dailininkas Viktoras Petravičius („Dailininkas Viktoras Petravičius Algimanto Kezio galerijoje”, Chicago, IL, 1981), patraukiantis savo bohemiška išvaizda, ir trijulėje užfiksuotas dar gerokai jaunesnis garsus istorikas Alfredas Bumblauskas, charakteringai kažką bepasakodamas prie lūpų iškėlęs rodomąjį pirštą („Santaros – Šviesos suvažiavimas. Marius Šaulauskas, Alfredas Bumblauskas, Vytautas Radžvilas Pasaulio lietuvių centre”, 1991) ir kt.
Jonas Kuprys lankytojų akims atskleidžia ne tik „paradinį”, oficialų išeivių gyvenimą. Štai fotografijoje „Lietuvių sodyboje”, Marquette Park, Chicago, IL (1982) matome prie kalėdinio stalo pasodintą seną mamą ir jos neįgalią dukrą, už kurių atsistojusi šeimos slaugytoja. Intymi ir asmeniška akimirka sukuria kadro psichologiškumą. Tuo pačiu atkartodama daugelio šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose tebegyvenančių lietuvių kasdienę aplinką – darbą senukų ar neįgaliųjų slaugytojais.
Fotomenininkas Jonas Kuprys parodoje „Lietuviai Amerikoje” Lietuvos žiūrovams atveria dažniausiai tik iš nuogirdų žinotus išeivijos kovos už tautos laisvę paveikslus, lietuviškų tradicijų puoselėjimą ir tąsą anapus Atlanto, bendruomenės laisvalaikio sambūrius, fiksuoja žymių žmonių portretus. Juodai baltose nuotraukose persikeičia meninė tikrovė, kartais net atsiranda švelnių komiškų elementų. Daugiaplaniai vaizdai fotografijose suintriguoja žiūrovą, paryškina kadro psichologiškumą.