Laikraštį rašo visi

Dalia Cidzikaitė

,,Draugo” vyriausioji redaktorė

Nors priklausau jaunesnei žmonių kartai, skirtingai nuo daugelio, ir ypač jaunesnių už mane, tebesu prisirišusi prie laikraščio, prie rankose šiugždančių jo lapų. 

Tiesa, pastebiu, jog internetas užkariauja vis didesnę ir didesnę mano kasdienybės dalį, vis dėlto, jei tik yra galimybė, visada verčiau renkuosi tikrąjį senąjį laikraštį. Arba knygą.

Sunku pasakyti, kada įnikau į skaitymą. Tačiau tikrai žinau, jog knygų ir laikraščių, užsakytų asmeniškai kiekvienam šeimos nariui, mūsų namuose niekada netrūko. Mama skaitė moterims skirtą žurnalą, brolis nepraleisdavo neperskaitęs nė vieno sporto laikraščio puslapio, tėtis domėjosi politika ir istorija. Na, o man, pačiai mažiausiajai, tekdavo vaikams ir paaugliams skirta lektūra.

Maža to, net ir vasaros metu, išvažiavusi iš Vilniaus trims mėnesiams atostogauti pas močiutę į Dzūkiją, nepraeidavo nė diena ir aš jau belsdavausi į vasaros metu ne taip dažnai atidarytą miestelio biblioteką. Namo grįždavau laiminga, paprastai nešina ne mažiau kaip penkiomis knygomis. Po poros savaičių ir vėl lėkdavau miestelio pagrindinės gatvės, kurioje buvo įsikūrusi biblioteka, link. Kartais, jei nespėdavau visų jų perskaityti, kelionė į biblioteką kiek prailgdavo — eidavau akis įbedusi ne į kelią, o į nebaigtą skaityti knygą. Tokiu mano polinkiu į knygas ypač džiaugėsi tėtis. Ne kartą garsiai yra prasitaręs, jog norėtų mane matyti rašytoją.

Kiek prisimenu, tėtis visada buvo įnikęs į istorines knygas. Močiutei patikdavo skaityti kelionių knygas, ypač apie Indiją ir Afriką. Ir dar pageltusiais laikraščiais apvilktas knygas, kurių svetima ar net gero ir artimo kaimyno akis negalėjo matyti. Man patiko skaityti daug ką. Skonis knygoms keitėsi kartu su amžiumi. Pirmiausia perskaičiau visas pasakų knygas, jų buvo visa galybė, mat tėtis kažkodėl buvo nusprendęs visas jas sąžiningai kolekcionuoti. Tada perėjau prie lietuviškos klasikos, paauglystėje akių atitraukti negalėjau nuo detektyvinių istorijų.

Gal todėl, atėjus laikui apsispręsti, ką studijuoti, pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip baigiau bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Bet to neužteko, panorau — dabar jau vien tik literatūros teorijos studijas — gilinti toliau magistro programoje toje pačioje alma mater.

Sakoma, jog kai kurie žmonės studentais palieka visą savo gyvenimą. Paragavus akademinio gyvenimo, sunku buvo sustoti — neatsispyriau prof. Violetos Kelertienės, Illinois universiteto Čikagoje PLB Lituanistikos katedros vedėjos, pasiūlymui atvažiuoti studijuoti doktorantūros programoje. Entuziazmo ir energijos naujoje aplinkoje man iš tiesų netrūko. Šešeri metai gal ir nepraėjo kaip viena diena, vis dėlto neužtruko prabėgti. Nors gudruolė atmintis ir nenori to pripažinti, paskutinieji dveji metai Illinois universitete buvo su pasišokinėjimais: rašiau disertaciją, o šalia, lyg kokį priešnuodį nuo pernelyg įtempto skaitymo, vaidinau teatre.

Gyvendama Amerikoje, iš dalies mokiausi į save pažiūrėti kaip į kitą, svetimą svetimoje kultūroje. Tokios perspektyvos neatsisakiau ir rašydama disertaciją, kurią pavadinau ,,Kitas lietuvių literatūroje”. Rūpėjo pasiaiškinti, kaip į šalia gyvenusias ir tebegyvenančias etnines grupes, tokias kaip lenkai, rusai, čigonai ir žydai, žiūrėjo lietuviai ir kokius įvaizdžius jiems suteikė savojoje literatūroje. Kol kas mano disertaciją skaitė tik keletas žmonių, tačiau tikiu, jog ji dar sulauks savojo skaitytojo.

Kai dėsčiau savo studentams universitete, paprastai pirmąją pamoką pradėdavau nuo dešimties įsitikinimų ar tiksliau — stereotipų apie tai, ką lietuviai galvoja apie save. Vienas iš jų buvo tas, kad lietuviai tiki ir tikisi, jog visą gyvenimą jie dirbs vieną ir tą patį darbą. Žinoma, taip buvo galvojama anksčiau. Atkurta nepriklausomybė Lietuvoje atkūrė ir darbo pasirinkimo laisvę, o tuo pačiu ir jo nepastovumą.

Aš, skirtingai nuo savo tėvų, tokią galimybę įvertinau teigiamai, man tai buvo panašiau į kelionę, nei rūpestį ar nerimą dėl rytojaus. Dar studijų metais susižavėjusi renesansinio žmogaus idėja, jo troškimu, tikėjimu ir galėjimu pažinti visą jį supantį matomą ir nematomą pasaulį, naujus vingius ir posūkius savo gyvenime išmokau priimti kaip dar vieną iššūkį, siekiant nepasotinamo pažinimo.

Teatras mane išmokė nemažai gerų dalykų ir pamokų. Viena jų — kad spektaklis ir jo sukūrimas yra bendras visų reikalas ir darbas, o sporto kalba kalbant, jog tai yra komandinis žaidimas. Ta pati taisyklė galioja ir leidžiant laikraštį. Jo sėkmę lemia ne vieno atskiro žmogaus, o visų, kurie rašo, maketuoja, renka, kalbina, taiso, klausia, pataria ir — kritikuoja, darbas.