V. Landsbergis Amerikai priminė jos įsipareigojimus Lietuvai ir kvietė drauge priešintis blogiui

V. Landsbergio kalba, sakyta 2008 metais vasario 11 d. LR ambasados Washington, DC surengtame Lietuvos nepriklausomybės 90–ųjų metų minėjime

Vis dažniau ir dažniau iš tolimosios užatlantės pastebime, kokia vėjuota ir audringa Naujojo pasaulio rytinė pakrantė — Jungtinės Amerikos Valstijos — yra.

Tai — apie dabar. Tolimoje praeityje Lietuva visada jautė laisvės vėjus, pučiančius iš Vakarų Rytų link — iš šios didingos vilties šalies. Tiek daug mūsų tautiečių paliko savo namus ir kirto Atlantą, išvengdami carinės Rusijos imperijos priespaudos XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Pasiekę JAV, jie prisidėjo kuriant šią valstybę ir mokėsi iš amerikietiškos demokratijos.

Kalbant apie dar senesius laikus, būtų verta prisiminti JAV gimimą ir garsųjį generolą Tadeusz Kosciuszko, gimusį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuris visada didžiavosi esąs lietuvis. Jis narsiai kovėsi už JAV laisvę ir vėliau sugrįžo namo, vadovavo kovojant su Rusija už Lenkijos ir Lietuvos Respublikos, dviejų pagal pirmąją Europos konstituciją susijungusių tautų, laisvę.

Į šią konstitucinę monarchiją XVIII amžiaus pabaigoje kėsinosi kaimyninės šalys daugiau nei 100 metų. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir buvusioms Centrinėms ir Rytų Europos imperijoms subyrėjus, mintis save apsibrėžti kaip tautas pasiekė tiek mūsų Baltijos krantus, tiek ir tuos, gyvenančius nuo Arktikos rato iki Balkanų ir Kaukazo kalnų. Ta mintis pasiekė mus iš JAV kaip Woodrow Wilson doktrina ir buvo palydėta tikra pagalba. Lietuviai didžiojo karo pabaigos kryžkelėje turėjo nuspręsti, kuo būti, ir jie nusprendė. Tai atsitiko prieš 90 metų. Šiandien mes švenčiame šiuos svarbius įvykius. Kokie jie?

Tautai atstovaujantys Tarybos atstovai sutarė dėl valstybės įkūrimo pagrindinių principų ir 1918 metų vasario 16 d. 20 jų anonimiškai pareiškė atkuriantys Lietuvos valstybingumą, žmonių valia išlaisvinantys šalį nuo bet kokių ryšių su kitomis valstybėmis, tokių kaip Rusija, Vokietija ar Lenkija. Tai buvo padaryta krašte, vis dar okupuotame vokiečių, grasinamam tiek carinės, tiek ir raudonosios Rusijos. Nepriklausoma pasiskelbusi Lietuva, demokratinė valstybė etninėse žemėse dar turėjo apsiginti visame tame sąmyšyje, sukeltame viena su kita besigrumiančių užsienio jėgų. Buvo suformuotos pirmosios vyriausybės, lietuviai buvo pašaukti stoti savanoriais į kariuomenės pulkus. Mano tėvas buvo vienas iš tų savanorių. Tuomet JAV vaidmuo ir Amerikos lietuvių patriotizmas labai padėjo. JAV tapo mūsų atkurto valstybingumo stulpas ir siektinas pavyzdys sunkiame demokratijos statymo procese.

Būtent tai noriu pabrėžti šiame minėjime.
Šiandien tautų apsisprendimą laikome susijusiu su žmogaus teisėmis ir, be kitų dalykų, — kiekvieno teise turėti savo tėvynę.

* * *
Amerikos lietuviai turėjo dvi tėvynes, ir tai nebuvo blogas dalykas. Daugeliui tai tapo tradicija ir kartais nepaprastos istorijos buvo pasakojamos apie tariamą vieną milijoną lietuvių, gyvenančių Amerikoje, arba juokaujama apie didžiausią lietuvišką miestą pasaulyje — Čikagą.

Šie juokai pasibaigė, kai sunkūs debesys uždengė Europą ir du kruvini diktatoriai — Hitleris ir Stalinas — susitarė pradėti naują karą prieš savo kaimynus ir Vakarų demokratijas, ir tai iš karto pavirto Antruoju pasauliniu karu. Abu agresoriai sąjungininkais išbuvo 22 mėnesius.

Lietuva tapo abiejų jų auka: SSRS, vėliau — Vokietijos, ir vėl SSRS. Antroji sovietų okupacija, nepaisant Atlanto Chartijos pažadų, truko 45–erius metus. Tas laikas apėmė 10 metų ginkluoto pasipriešinimo Blogio imperijai — nežinomą karą po karo; 30 metų sustiprintos sovietizacijos, siekiant pavergtam protui įdiegti slavišką kultūrą — visiška sovietizacija, kuriai priešinosi nepriklausomo proto vyrai ir moterys, galybė neginkluotų kovotojų už žmogišką orumą; ir galų gale, paskutiniuosius 4 metus visiško sovietų komunizmo bankrutavimo, kai ribotas liberalizavimas buvo Kremliaus pasirinktas kaip vaistas išsaugoti „reformuotą” imperiją.

Mano valstybėje Lietuvoje, taip pat ir mūsų broliškose to paties likimo šalyse Latvijoje ir Estijoje, reformos arba „perestroikos” idėja buvo sutiktos kaip galimybė reformuoti visą sistemą. Kai tik tam tikros laisvės buvo pasiūlytos, mes pareikalavome visų žmogaus ir tautos laisvių, įskaitant ir laisvą valdžios išrinkimą ir savarankišką valstybės statusą. Atkurti demokratiją ir nepriklausomybę, vis dar esant SSRS sudėtyje, atrodė neįtikėtina, vis dėlto tikinčiųjų tuo buvo.

Jungtinės Amerikos Valstijos, atsispirdamos sovietų globaliniams  tikslams ir išlaikydamos tą pačią strateginę liniją, nepripažįstant neteisėto mūsų prijungimo prie SSRS, ir vėl buvo vilties fakelas. Pavergtieji siekia laisvės ir ji ateina. Kai trys Baltijos valstybės žengė taikų, bet ryžtingą žingsnį nepriklausomybės link, ši viltis ir vėl tapo mūsų atrama.

Čia, Washington, DC, buvo išlaikyta Lietuvos diplomatinė pasiuntinybė ir Lietuvos tautinė vėliava plėvesavo prie Valstybės departamento įėjimo šalia kitų nepriklausomų tautų, turinčių diplomatinius santykius su JAV, vėliavų. Tai drąsino, kaip drąsino ir tiesioginiai ryšiai, įskaitant ir mano asmeninius 1989–aisiais su Amerikos politikais ir diplomatais.  Po Sąjūdžio pergalės rinkimuose 1990–ųjų pradžioje mums buvo suteiktas Lietuvos žmonių įgaliojimas atkurti teisinę, konstitucinę nepriklausomybę, balsuojant mūsų laisvai renkamame demokratiniame Seime. Tai buvo kertinis Sąjūdžio judėjimo įsipareigojimas mūsų žmonėms ir 1990 metų kovo 11 d. metėme iššūkį tiek Rytams, tiek ir Vakarams, priimdami konstitucinių įstatymų rinkinį, paremtą 1918 metų vasario 16–osios Nepriklausomybės aktu, kurį mes čia ir minime.

* * *
Toliau sekę įvykiai buvo įsimintini ir gerai žinomi visame pasaulyje. Todėl leiskite man tik priminti vieną dokumentą, labai svarbų Lietuvos-JAV santykiams.

2000 metų kovo 8 d. 106-asis JAV Kongresas priėmė Rezoliuciją: ,,Sveikiname Lietuvos Respubliką su dešimtosiomis nepriklausomybės atkūrimo nuo buvusios Sovietų Sąjungos metinėmis”, /be kitų dalykų sakoma, kad/ ,,Atsižvelgiant į tai, kad 1990 metų kovo 11 d. visiško Lietuvos Respublikos suverenumo ir nepriklausomybės atkūrimas atvedė prie buvusios Sovietų Sąjungos suirimo”, /ir po dar kelių ,,atsižvelgiant” sakoma, kad/ ,,Senato sprendimu (Atstovų rūmai tam pritaria) Kongresas 1) sveikina Lietuvą jos dešimties metų nepriklausomybės atkūrimo proga ir dėl vadovaujančio jos vaidmens, kurį ji suvaidino žlungant buvusiai Sovietų Sąjungai (...).”

Pažymėtina, jog kaip tik tuo pat metu, 2000-aisiais, Rusija pakeitė kryptį ir pasuko nuo laisvos rinkos ir laisvos spaudos demokratijos kūrimo link savo senų autoritarinio valdymo, vykdomo nekontroliuojamų engiančių jėgų, įpročių. Šių jėgų atstovas tapo šalies valdovu ir paskelbė, kad buvusioji tironija ir agresyvus tautų — SSRS, kalėjimas, buvo pati didžiausia Rusijos pergalė, o Sąjungos suirimas, už kurią Kongresas pagyrė Lietuvą, buvo didžiausia žmonijos nelaimė. Šiandien gyvename greičiau šizofreniškame pasaulyje, suskaldytame dviejų visiškai skirtingų požiūrių į savo pačių praeitį ir principus, tačiau žaidžiame draugystės ir bendradarbiavimo žaidimus su praktiškai melagingomis kortomis.

Kadangi jau esame daugiau nei dešimtmetį patyrę mažą Rusijos šaltąjį karą prieš jos kaimynes Baltijos vasltybes, dabartinis vis blogėjantis Rusijos tarptautinis elgesys mūsų nestebina.

Lietuva ir jos vaidmuo istorijoje apie anksčiau Rusijoje vyravusios totalitarinės tironijos, paslėptos komunizmo šūkiais, galą dabar atrodo lyg lakmuso popierėlis, skirtas išbandyti žaidėjų požiūrius šiame dideliame tarptautiniame mūsų dienų žaidime.

Tai gana specialus naujas vaidmuo mažai tautai, gyvenančiai tarp srovių: tradicinės draugystės tolimuosiuose Vakaruose ir pikto kerštingumo artimuosiuose Rytuose. Pastarasis neseniai pasižymėjo politiniais nužudymais svetur ir kibernetiniais išpuoliais prieš Europos Sąjungos narę Estiją. Naujam Didžiajam broliui stiprinant įtaką ir griaunant Europos vienybę, mūsų transatlantinis nepriklausomybės stulpas yra dar daugiau nepajudinamas.

* * *
Trys Baltijos valstybės ir Jungtinės Amerikos Valstijos 1998 metais pasirašė Bendradarbiavimo Chartiją, kuri apima svarbius saugumo ir stabilumo klausimus. JAV išreiškė savo pasiryžimą ,,sustiprinti visų trijų valstybių saugumą plečiant Europos ir transatlantines intsitucijas.” Įsipareigojimas buvo dosniai įvykdytas ir Lietuva, kartu su Latvija ir Estija, 2004 metais tapo pilnateisėmis NATO narėmis. Sutartis sutikimo forma sakė, kad ,,partnerės tarsis viena su kita, taip pat ir su kitomis valstybėmis, jeigu viena iš jų pastebės, jog jos teritoriniam integralumui, nepriklausomybei ar saugumui iškilo grėsmė”. Nors tokios situacijos iškyla, kai Rusijos lėktuvas pakartotinai pažeidžia Lietuvos oro erdvę arba vidutinio nuotolio raketos, galinčios nešti atomines galvutes, šaudomos per karines pratybas vos vieną kilometrą nuo Lietuvos sienos, mūsų valstybė neapsunkino JAV prašydama tokių pasitarimų. Bet kuriuo atveju, šiandien vertėtų pergalvoti tokių pasitarimų naudą, kai Baltijos tautos susiduria su naujais iššūkiais.
 
Didžiausias jų yra Rusijos-Vokietijos susitarimas tiesti ,,Gazprom” vamzdyną mums visiems priklausančiu Baltijos jūros dugnu, taip pastatant į pavojų mažesnes su jūra susisiekiančias tautas ir pasmerkiant jas neišvengiamoms aplinkosaugos nelaimėms, kurios prilygsta ekocidui. Nelaimė gali kilti dėl ypatingai nuodingų pramonės nuosėdų, kurios pakils nuo seklaus dugno statybų metu, ir tūkstančių tonų vokiečių cheminės kovos technikos, paliktos ten po Antrojo pasaulinio karo, jei ta surūdijusi ,,dovana” bus pajudinta. Politinė nelaimė ištiks, jei pabaigus statybas Kremlius saugumo sumetimais nuspręs dislokuoti Rusijos karinį laivyną pastoviai sargybai, apsimetant, jog vamzdynas turėtų būti saugomas nuo Estijos ir Švedijos teroristų. Tokiu būdu net tariamai neutralūs tarptautiniai Baltijos vandenys bus de facto aneksuoti naujojo/senojo Didžiojo brolio. Kai Europa, atrodo, vis daugiau ir daugiau paperkama, mūsų akys, žinoma, yra nukreiptos į Vakarus, kad bent gautume patarimų iš mūsų Didžiojo partnerio, remiantis anksčiau mano paminėta Baltijos-Amerikos Chartija.

* * *
Mums dalinantis bendromis Vakarų krikščioniškos civilizacijos ir demokratijos vertybėmis ir nesutinkant, kad jomis reikia dalintis ne universaliai, o tik tam tikrose vietose, būčiau dėkingas, jei būtų sustabdytas Vilniaus Aušros Vartų šventovės New York nugriovimas. Tai daroma dėl demografinių pokyčių ir greičiausiai dėl materialinės šventovės padėties vertės. Primindamas, jog šis paveldas turi būti apsaugotas pagal 2002 m. spalio 15 d. susitarimą tarp dviejų vyriausybių, manau, jog tai yra ir geros valios bei solidarumo klausimas. Tegul ši lietuvių katalikų šventovė pasitarnauja ir naujoms afroamerikiečių bendruomenėms ir žmonėms iš Lotynų Amerikos, ir joks skausmo šešėlis, kad Amerikos lietuvių paveldas buvo sunaikintas, neužtemdys mūsų abipusio supratimo ir solidarumo.

Laisvė yra suteikiama už brolybę. Tegul šis palaiminimas ir toliau mus, lietuvius ir amerikiečius, stiprina, mums priešinantis naujoms blogio diktatūroms, tikint, jog gėris turi nugalėti. (33)

Iš anglų kalbos vertė
Dalia Cidzikaitė.