Pastatytas paminklas lietuvių veiklai Amerikoje

 Dr. Aldona Vasiliauskienė

2006 m. rugpjūčio 8 d. Vilniuje iškilmingai pristatyta, ne vienerius metus rengta, knyga apie lietuvių veiklą Amerikoje – jų gyvenimas, darbai, sukurti materialiniai ir dvasiniai paminklai tapo tyrinėjimų objektu ir Lietuvai pirmąsyk sudaryta galimybė susipažinti su savo tėvynainiais, jų paliktais ryškiais pėdsakais Amerikos istorijoje. 

Apie lietuvius išeivijoje pastaruoju metu pasirodė keletas knygų: 1997 m. Londone išleista Kazimiero Barėno Britanijos lietuviai 1974–1994; 1999 m. dr. Alfonso Eidinto knyga Lietuvių Kolumbai (Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža, 1993 m.);  2005 m. Vilniuje išleista Janinos Irenos Survilaitės Alpių lietuviai, 2002 m. Kanadoje išleistas Kanados lietuvių organizacijų žinynas, kuriam medžiagą spaudai rinko ir tvarkė dr. Rasa Mažeikaitė, 2003 m. Vilniuje auksiniam jubiliejui išleistas stambus leidinys JAV LB  penki dešimtmečiai, kurio vyr. redaktorius ir sudarytojas Balys Raugas. Dera pastebėti, kad pastarosios knygos redaktorė Audronė Viktorija Škiudaitė. Tad  čia pristatomos knygos Lietuvių pėdsakai Amerikoje autorė Audronė Škiudaitė jau turėjo nemažą įdirbį – gerą pasirengimą savo darbui.

Kiekvieną knygą autorius brandina, kaupia medžiagą, rūšiuoja, ją pertvarko, ieško palyginimų. Sudėtingas ir skausmingas šis procesas – knygos gimimas. Knygos pasirodymas – tarsi naujagimio krikštas sutinkamas smalsiai ir džiugiai, atiduodant deramą pagarbą autoriui – šiuo atveju Audronei Škiudaitei – ir leidėjui JAV LB Kultūros tarybai jos pirmininkei Marijai Remienei – knygos iniciatorei, medžiagos rinkėjai ir kaupėjai, mecenatei ir lėšų sutelkėjai.

Drąsus knygos sumanytojų užmojis tokiam plačiam laikotarpiui: nuo pirmųjų lietuvių, pasirodžiusių Amerikos žemyne iki šių dienų, nuo pirmosios lietuviškos parapijos įsteigimo 1887 m. Hazletone, Pennsylvania, iki šių dienų nykstančių ar sunykusių parapijų... Dera pažymėti, kad pirmasis į Amerikos rytinę pakrantę istoriškai dokumentuotas atvykęs lietuvis buvo Aleksandras Karolis Kuršius, ir tai buvo 1659 m.

Didelė dalis mūsų tautos ne Lietuvoje. Autorė Audronė Škiudaitė teigia, kad  lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių JAV yra apie milijoną. Ir ši dalis Lietuvos, jos darbai išeivijoje yra mažai žinoma istorija, be kurios nebus išsami ir mūsų valstybės istorija. Tad neatsitiktinai knygoje jaučiamas autorės troškimas, kad lietuviai ne tik sužinotų ir deramai įvertintų tautiečių darbus, bet ir jais didžiuotųsi.

Autorė siekia supažindinti skaitytoją su visomis trimis lietuvių emigrantų bangomis, atvykusiomis į Ameriką: pirmoji banga – XIX a. pab. – XX a. pirmoji pusė vadinta ekonominiais emigrantais, autorės tikslinta, kad ne vien ekonominiais sumetimais buvo paliekama Lietuva: tai ir siekimas išvengti Rusijos kariuomenės rekrūto dalios, tai ir pastangos įgyvendinti savo lietuvybės idealus (Lietuvoje lietuviška veikla buvo draudžiama ir persekiojama).  Pastebėtina, kad į Ameriką pasitraukė dalis nesėkmingo 1830–1832 m. sukilimo dalyvių, – jie, susitarus Rusijai, Austrijai ir Prūsijai buvo išsiųsti į Ameriką. 1834 m. laivu atplukdyta 16 žmonių, tarp jų ir keletas lietuvių. 1867–1868 m. nederlius – svarbi paskata ieškoti geresnės duonos, o 1874 m. Rusijos imperijoje įvedus priverstinį tarnavimą kariuomenėje – jaunimo siekis jos išvengti ir tai tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. XX amž. pradžioje atsirado galimybė išvykti legaliai – į New York iš Liepojos, Rygos ir Peterburg pradėjo kursuoti laivai, tačiau, prasidėjus karui, JAV kiekvienai šaliai įvedė įvažiavimo kvotas. Lietuvai buvo nustatyti 384 asmenys. Todėl lietuviai pasuko į Braziliją, Argentiną, Kanadą ir kitas valstybes, iš kur dažniausiai pasiekdavo JAV.

 Antroji emigrantų banga, plūdusi į Ameriką po Antrojo pasaulinio karo – tai politiniai emigrantai arba Vakarų tremtiniai, ir trečioji emigrantų banga – Lietuvai atgavus nepriklausomybę – tai vėl ekonominiai emigrantai.

Audronė Škiudaitė plačiai nušviečia ypač pirmosios emigracijos kelius, nežmoniškai sudėtingas kelionės sąlygas, pateikia įvairių metų bilietų kainas, išvykusių lietuvių skaičių. Sužinome, kada vienoje ar kitoje JAV valstijoje pasirodė pirmieji lietuviai, kas juos vertė jungtis į draugijas ir kokios kūrėsi draugijos. Nurodoma keletas priežasčių: tai ir sunki materialinė padėtis, varginantis darbas anglių kasyklose, skerdyklose bei kitur, tai ir anglų kalbos nežinojimas ir kai kurios kitos priežastys buvo tuo stimulu, skatinusiu mūsų tautiečius burtis į organizacijas, kurti draugijas, steigti parapijas, statyti savas bažnyčias, ieškoti kunigų lietuvių, statyti parapijos namus, bažnyčias, steigti mokyklą. Reikia pasakyti, kad vienur šventovės buvo statomos jau įkurtos parapijos lėšomis, kitur – nupirktos iš kitų religinių bendruomenių ir pertvarkytos katalikiškoms apeigoms. Knygoje atskleidžiami sudėtingi ne tik lietuvių ir lenkų santykiai, bet taip pat santykiai tarp pačių lietuvių:  tikinčiųjų ir laisvamanių (autorė parodo lietuvių telkiniuose veikusias kairiąsias jėgas) ir netgi pačių tikinčiųjų – parapijos komitetų ir dvasininkų (komitetų noras kontroliuoti bažnytinį turtą ir nurodinėti klebonui). Tokie įtempti santykiai sąlygojo dažną dvasininkijos kaitą kai kuriose parapijose.

Argumentuotai pateikta medžiaga apie troškimą kurti savarankiškas, ne teritorines, o tautines parapijas, nepriklausomas nuo lenkų. Pateikiama duomenų, kaip buvo kaupiamos lėšos parapijos namų ir svarbiausia, bažnyčių statybai: rengiamos loterijos, pokyliai, gegužinės, vaidinimai, kitos pramogos. Atskleistos greitų bažnyčių statybų priežastys. Paaiškėja, kad daugiausia patys lietuviai statyboms rodydavo iniciatyvą, bet buvo ir išimčių, tarkim Elizabeth – bažnyčios statybą ragino pats vyskupas.

Medžiagos ieškotojai pavyko rasti parapijų jubiliejams leistus leidinius, tačiau daugelis jų prasideda žodžiais: „Sunku pasakyti, kada pirmieji lietuviai čia atvyko”. Pristatant parapijų istorijas, remiamasi jų medžiaga, detalizuojama savarankiškų, nepriklausomų nuo lenkų – tautinių parapijų kūrimosi būtinybė. Knygoje išryškintas parapijų augimas, jų mažėjimas ir žlugimas – sunykimas. A. Škiudaitė apgailestauja, kad svetimtaučiai klebonai, pradėję valdyti parapijas, į šiukšlynus išmetė jubiliejinius parapijų leidinius, kuriuose buvo pateikta parapijos istorija.

Amerikoje parapijų jubiliejams leisti leidiniai gali būti puikiu pavyzdžiu ir mūsuose didesniam domėjimuisi parapijų gyvenimu, bažnyčių istorijomis.

Autorė džiaugiasi, kad jai dar pavyko rasti lietuvių pirmtakų gyvenimo pėdsakų, nes kaip ji teigia „išeivijai kenkia ne tik laikas, bet ir JAV tradicijos, skirtingos nuo europietiškųjų. Praktiškieji amerikiečiai nesaugo savo istorinių paminklų ir nesirūpina jų įamžinimu, todėl jau daug buvusių lietuvių bažnyčių, parapijinių mokyklų, lietuviškų klubų ir kitokių statinių ... jau nebėra... Amerikiečiai nekenčia dulkių, griuvenų ir puvėsių. Ten greičiau statoma, negu remontuojama”.

Knygoje rašoma: „Amerikoje lietuviškos kapinės yra pati keisčiausia vieta. Žmonės miršta, visi seni pastatai griaunami, tik kapinių niekas neliečia, Amerika nemėgsta saugoti senovės, tai naujovių ir ateities valstybė, bet kapinės ir čia yra šventa vieta. Taigi lietuviškos kapinės – geriausias ir bene tikriausias lietuvių pėdsakas Amerikoje”. Tyrinėdama įrašus antkapiniuose paminkluose autorė praplečia tyrinėtojų pateiktas išvadas apie lietuvių emigrantų kilmės vietą – nuo Suvalkijos į Dzūkiją ir kitas vietoves...

New York miestas ir priemiesčiai pristatoma kaip seniausias lietuvių telkinys JAV, kuriame jau 1886 m.  įkurta pirmoji lietuvių Švč. Marijos, Angelų Karalienės parapija. Dera pastebėti, kad New York iš viso lietuviai buvo įkūrę 5 parapijas, Čikagoje – pastatę 12 bažnyčių (iš jų veikia tik dvi parapijinės bažnyčios). Stichinės nelaimės – gaisrai, potvyniai bei laikas naikino bažnyčias, tačiau svarbiausia parapijų nykimo priežastis – senųjų lietuvių mirtys, jaunųjų mišrios šeimos ir kėlimasis į naujas, patogesnes, prabangesnes vietas – taigi – parapijų tuštėjimas.

O dar 1941 m. JAV veikė 124 lietuvių parapijos ir prie jų 50 pradinių parapijos mokyklų bei gimnazijų (lietuviai katalikai turėjo aukštesniąsias mokyklas – gimnazijas).

Knygoje rašoma ne tik apie katalikiškas parapijas — minimi ir protestantai bei komunistuojantys. Autorė priėjo išvados, kad katalikai buvo organizuočiausia  dalis – „jie turėjo jungiantį centrą – bažnyčią, čia patys lavinosi, čia mokė savo vaikus ir bendravo su Lietuvos valstybe kaip organizuota visuomenė. Kitų idėjų nešėjai savo darbų neužfiksavo, o daugelis jų organizacijų, ypač kairiųjų, sužydėję XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, sunyko. Liko viena kita, dažniausiai tautinė”.

Knygoje sumaniai atskleidžiamas lietuvių kultūros įnašas kitoms tautoms, lietuvius supusioms bendruomenėms: religiniai – tautiniai papročiai, šventės, įsteigtos mokyklos – nors jose jau mokosi kitataučiai, sukaupti archyvai, institutuose ar universitetuose įsteigti  lituanistikos kursai, sužinome apie lietuvių sumanumą, organizacinius ir finansinius gebėjimus. Tačiau pateikiamos žinios apie lietuvius nėra „nuogos” – jos tarsi įvilktos į Amerikos istoriją, jos geografiją, minimi ne tik svarbiausi šios šalies istoriniai faktai, bet ir asmenybės. Sužinome, kokios pramonės šakos vystėsi įvairiose valstijose į kurias įsijungė atvykę lietuviai. Apie jų sunkų darbą ir uždarbio dydį, apie vienų gebėjimą kaupti centą prie cento ir prasigyventi, apie kitų nuskurdimą. Autorė supažindina ir su kai kurių valstijų pavadinimų kilme, tarkim Pennsylvania (savininkas William Penn, dar nežinodamas, kad žemės gelmėse stūkso geležis ir anglis, o matydamas tik derlingą žemę, pasirašė ilgalaikę sutartį su indėnais, nustatydamas gerus santykius ir nusprendė įkurti koloniją. Savo valdą norėjo pavadinti Silvanija – miškų kraštu. Tačiau Anglijos  karalius,  pagerbdamas admirolą – William tėvą, pridėjo dar jo pavardę. Taip šis kraštas XVII a. gavo Pennsylvania vardą). Pennsylvania ir tapo pirmųjų lietuviškųjų kolonijų Amerikoje kraštu.

Kai kurie autorės pastebėjimai galėtų tapti puikiu patarimu mūsų politikieriams. Rašydama apie Amerikos politikų santykį su auditorija, autorė akcentuoja: „Vašingtone pastebėjau, kad amerikiečių politikų kalbose daug asmeniškumo, kas sušildo pokalbį, tarsi nuleidžia valdžios pareigūną ant plikos žemės, ant kurios ir mes vaikščiojame. To juos išmokė gyvenimas, ne teorijos ir ne vadovėliai. Tokio betarpiškumo mūsų politikams ir apskritai – mūsų šaliai, sovietų okupacijos metais užsisklendusiai visuomenei – reikėtų pasimokyti”.

Rugpjūčio viduryje Čikagoje iškilmingomis šv. Mišiomis buvo pradėti Šv. Kazimiero seserų kongregacijos jubiliejiniai metai – 100mečio jubiliejus bus švenčiamas 2007 m. Tad labai džiugu, kad knygoje apžvelgta ne tik seserų vienuolijos istorija, bet ir jų veikla parapijų mokyklose, taip pat minimos parapijinėse pradinėse bei aukštesniuose mokyklose dirbusios Šv. Pranciškaus seserys, Nukryžiuotojo Jėzaus seserys, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos bei  kitų kongregacijų seserys.

Audronės Škiudaitės kruopštumo dėka, skaitytojas supažindinamas su Amerikoje veikusiomis radijo laidomis, leistais laikraščiais, žurnalais. Išeiviai gyvai reaguodavo į įvykius Lietuvoje, tarkim, 1893 m. Kražių skerdynės ar 1972 m. Romo Kalantos susideginimas (jo atminimui pastatytas paminklas, kryžius). O Philadelphia lietuviai, dar besikuriant parapijai aktyvaus kunigo J. Kaulakio suburti, 1894 m. kovo 12 d. priėmė protesto rezoliuciją prieš caro kariuomenės savivalę. Šie pavyzdžiai (o jų knygoje tikrai nemaža) liudija išeivijos rūpestį Lietuvos laisvinimu, gebėjimu rinkti įvairius protesto parašus, plėsti organizacijų veiklą. Rašoma apie lietuvių gebėjimą įsijungti į Amerikos ekonominį, kultūrinį ir net politinį gyvenimą, užimant aukštus ir atsakingus postus.

Paminima ir holokausto tema, jam skirtas muziejus ir autorės įsitikinimas: „Bet be jokios abejonės komunizmo aukų muziejuje, jeigu jis toks kada nors bus, bus šiurpesnių vaizdų”. Nelieka nuošaly  Lietuvos stojimo į NATO peripetijos, lietuvių pastangos ir senatorių „medžioklė”.

Džiugu, kad autorė gebėjo rasti panašių atitikmenų ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Philadelphia, virš Šv. Kazimiero bažnyčios durų įrašas „Įženk geras, išeik geresnis”, šitokį įrašą autorė radusi ant žymiai senesnės, XVIII a. pastatytos Palūšės bažnyčios (Ignalinos raj.) Lietuvoje. Šio straipsnio autorė pastebi, kad žodžiai „Geras įeik, geresnis išeik” yra iškalti ir ant Traupio bažnyčios (Panevėžio vyskupija) fasado.

Renkant medžiagą knygai, Audronei Škiudaitei, Marijos Remienės dėka, kartu su Aušrele Sakalaite, ir pačiai teko nemaža pakeliauti, daug ką savo akimis pamatyti, pastebėti. Jautrios sielos autorė geba subtiliai pajusti gamtos grožį. Tarkim, rašo: „Nuo Pitsburgo link Vašingtono kelias buvo labai įspūdingas – iškildavome tai labai aukštai į kalnus, tai nusileisdavome žemyn, tai sukiodavomės vingiuose, ir ausys tarsi lėktuve buvo nuolat užgulusios. Pakelyje daug oranžinių, į lelijas panašių gėlių, kurias augino mano senelė Lietuvos šiaurėje ir vadino jas vienadienėmis, nes žiedas gyvendavo tik vieną dieną. Kitą dieną jau pražydėdavo kitas. O čia jų – ištisos pievos palei kelią. Kalnai prisispaudžia prie mūsų tai vienu šonu, tai kitu, tai valiūkiškai pakimba virš galvos, tai išmeta mus sau ant kepurės. Gyvenvietės retos, namukai labai kuklūs...”

Autorės negali nejaudinti ir išeivių sukauptų turtų likimas – tai svarbūs mūsų tautos istorijai archyvai: dr. Jurgio Šaulio (1879–1948), kurį sudaro 1,750 vienetų knygų, brošiūrų ir periodinių leidinių iš Lietuvos ir baltų istorijos, lingvistikos literatūros bei 96 aplankai su dokumentine medžiaga (įsigijusi Pennsylvania universiteto biblioteka), Alkos muziejų, Lituanistikos studijų ir tyrimo centrą ir kitus. Apie Jono Puzino archyvą, perduotą M. Mažvydo bibliotekai, prel. M. Krupavičiaus – Lietuvos istorijos institutui, „Margučio” archyvą – Lietuvos valstybės centriniam archyvui. Su skausmu apgailestauja, kad žūsta ne vieno asmens sukaupta archyvinė medžiaga: artimiesiems ji neberūpi, o Lietuva – nesuranda lėšų... Autorė taikliai pastebi, kad viskas, kas padaryta, „daugiau atskirų žmonių iniciatyva, nėra valstybinės politikos”.

Nemaža dėmesio skirta lietuviams veikėjams, kaip dr. Jonui Šliūpui, kun. Aleksandrui Burbai, kun. Antanui Kaupui, prel. Juozui Karaliui, prel. Pranciškui Jurui ir kitiems. Apžvelgiama lietuviška spauda ir Mykolas Tvarauskas (1844–1921) – jo veikla bei pirmasis jo laikraštis lietuvių kalba Gazieta lietuwiszka, pasirodęs Brooklyn 1879 m. taigi, ketveriais metais anksčiau negu Prūsijoje Aušra (1883). Pristatydama Bostono  Lietuvių enciklopediją, autorė ją vadina „Amerikos lietuvių inteligentų žygdarbiu”. Pristato ir knygas: dr. Antano Kučo Amerikos lietuvių istoriją, (1971); Gary Hareman  anglų kalba apie Amerikos lietuvius emigrantus (2003), organizacijoms skirtas knygas. Darbo pabaigoje išvardijamos 79 lietuvių kurtos parapijos, dar veikusios 2001 m., nors ne visos jau buvo lietuviškos. Taip pat pateikiamas sąrašas 62 vietovių, kur kadaise buvo lietuviškos parapijos. Minimos ir išeivių Lietuvai siunčiamos aukos: įdukrintoms mokykloms, ligoninėms ir kt.

Darbo tikslas, kaip rašoma leidėjų žodyje, „užfiksuoti JAV lietuvių paliktus materialinius pėdsakus – pastatytus ar įsigytus pastatus, pastatytus paminklus, kryžius, įrengtas kapines, išleistas knygas ir kitas materialias vertybes... nubrėžti tautiečių gyvenimo naujame žemyne kontūrus”. Autorė tikisi, kad knygos medžiaga pasinaudos ateities tyrinėtojai rengdami išsamią mokslinę Amerikos išeivijos istoriją.

Kelionę organizavusi JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė yra pastebėjusi: „Ėmėmės ne vienerių metų ir ne keleto žmonių darbo. Į šias vietoves turėtų atvažiuoti keliolika žmonių keliems mėnesiams, kaip Lietuvoje vyksta tautosakinės ekspedicijos ir surenkama visa įmanoma medžiaga. Štai tokių ekspedicijų prašyte  prašosi Pensylvanijos apylinkės... Mes ten buvome panašios į vaikus, stovinčius ant didžiulio Pensylvanijos kalno ir norinčius jį išsemti savo žaisliniais kastuvėliais. Kaip būtų gerai, jei to imtųsi naujai atvykusieji – jauni ir mokyti žmonės. Jie prisidėtų prie Lietuvos tautos dalies išeivijoje istorinės medžiagos sukaupimo”.

Pabaigos žodyje A. Škiudaitė prisipažįsta – „stengtasi aprėpti neaprėpiamą... Darbas buvo nelengvas, bet žingeidžiam žmogui – malonus. Daug sužinojau, patyriau. Dar daugiau, jaučiuosi be galo praturtėjusi ne tik žiniomis, bet ir jausmais, nes pro visą šią informaciją, kuria naudojausi, tiesiog kaip medus, suneštas milijono tautiečių Amerikoje, varvėjo Tėvynės meilė. Viskas ten buvo daroma iš meilės savo gimtinei ir savo tėvų gimtinei, viskas daroma iš jos ilgesio. Tai negali nejaudinti, tai negali nepalikti pėdsako”.

Labai gaila, kad nesudaryta asmenvardžių rodyklė, bet galima pateisinti — knygoje minima gausybė pavardžių būtų labai praplėtusi pačią ir taip didelės, 808 puslapių apimties, knygą, o tam būtų papildomos išlaidos... Kiekvienas skaitantis gali pateikti įvairių pastabų, tačiau jos neturėtų užgožti tokio pirmojo didelio darbo šia tema.