Lietuvių kultūros kursas Lituanistikos katedroje 
 Illinois universitete Čikagoje

 Giedrius Subačius

 PLB Lituanistikos katedros profesorius

Prof. G. Subačius (kairėje) su savo studentais.

PLB Lituanistikos katedroje (Illinois universitete, Chicago) Lietuvių kultūros kursą bakalauro laipsnio siekiantiems studentams dėstau jau 12 metų. Daug idėjų, daug dėstomosios medžiagos, daug patarimų iš pradžių gavau iš prof. Violetos Kelertienės, Lituanistikos katedros vedėjos, kuri tą kursą prieš mane buvo dėsčiusi maždaug dešimtmetį – čia noriu jai nuoširdžiausiai padėkoti už visokeriopą ir nuolatinę pagalbą.

Įvairių buvo metų, įvairių ir studentų. Iš pradžių, 1994-aisiais, kai tik ėmiau dėstyti Čikagoje, turėjau 16 studentų. Iš jų gal koks trečdalis buvo lietuviai arba lietuvių kilmės studentai. PLB Lituanistikos katedrai šimtai lietuvių aukojo pinigus, norėdami sudaryti galimybę visų pirma savo vaikams ar vaikaičiams studijuoti lituanistines disciplinas aukščiausiu – universitetiniu lygmeniu. Į tai ir orientavausi rengdamasis paskaitoms iš pradžių – juk iš tikrųjų lietuvių kilmės ar lietuvių studentai tada sudarė nemažą dalį klausytojų.

Tačiau laikui bėgant daug kas keitėsi. Viena, augo studentų skaičius – per keletą metų išaugo iki 46 (tik tiek studentų talpinančią auditoriją gaudavau, nors prašydavosi ir daugiau studentų). Vėliau pabandžiau dėstyti didesnėje auditorijoje, vieną semestrą priėmiau 90 studentų, ir vis tiek liko netilpusių. Dabar jau keletą metų kas semestrą dėstau 60-iai Lietuvių kultūros kurso studentų.

Antra, keitėsi studentų sudėtis. Lietuvių ar lietuvių kilmės studentų mažėjo (dabar paprastai turiu tris, keturis, penkis ar pan. lietuvių kilmės studentus kas semestrą).

Studentai dabar yra vos ne viso pasaulio tautų atstovai: afrikiečiai– amerikiečiai, alžyriečiai, amerikiečiai, asirai, baltarusiai, bulgarai, filipiniečiai, graikai, indai, indėnai, italai, japonai, kinai, korėjiečiai, laosiečiai, lenkai, makedoniečiai, meksikiečiai, norvegai, pakistaniečiai, rumunai, švedai, tailandiečiai, vietnamiečiai, vokiečiai ir turbūt dar daugelio kitų čia neišvardytų tautybių. Tad ir misija dėstyti Lietuvių kultūros kursą ėmė šiek tiek keistis: ne tik lietuvius mokyti savo kultūros, bet ir visam pasauliui parodyti, kokie yra lietuviai, kaip jie mąsto, kaip gyvena, ką ir kaip kuria. Dėstyti Lietuvių kultūros kursą pamažu ėmė reikšti tapti kultūros „misionieriumi” – skleisti lietuvių mintis ir gyvenimo būdą pasauliui.

Iš viso suskaičiavau, kad per tuos visus metus Lietuvių kultūros kurso išklausė ne mažiau kaip 500 (pusė tūkstančio!) studentų. Kaip minėjau, tam tikra jų dalis buvo lietuvių kilmės, bet didžiausia dalis – daugybės kitų tautų atstovai.

Universitete dėstomas kursas visada sudaro daug daugiau galimybių pažinti Lietuvą nei savarankiškas atsitiktinis interneto panaršymas ar kokia pavienė perskaityta knyga apie lietuvius. Visų pirma dalį Lietuvių kultūros kurso sudaro pamatiniai lietuvių kultūros tekstai, kurie nenustojo ir turbūt negreitai nustos savo vertės: ,,Sovijaus mitas”, ,,Eglė žalčių karalienė”, Jono Biliūno ,,Brisiaus galas”, Juozo Apučio ,,Horizonte bėga šernai” (kadangi kursas skaitomas angliškai, galima naudotis tik tais tekstais, kurie išversti į anglų kalbą).

Ilgainiui dėstydamas pastebėjau, kad studentams būna įdomiausia (tad ir padaro didžiausią poveikį), jei studijas jie gali susieti su savo patirtimi. Todėl ėmiau vis daugiau įtraukti dalykų iš lietuvių išeivių kultūros, ypač išeivių į Jungtines Amerikos Valstijas. Lietuva studentams – dažnai tolimas, nepažįstamas kraštas, o Amerikos lietuviai – geriau apsidairius pastebimi kaimynai. Pavyzdžiui, studentai paprastai nieko nežino apie Tadą Kosciušką (Amerikos ir Lenkijos – Lietuvos nepriklausomybės kovų herojų), bet kai pastudijuoja – nustemba, o sužinoję, kad Kosciuškos paminklas stovi Čikagos centre – išsižioja – dar nė vienas paklaustas pats nepasakė, kur tas paminklas stovi. Bet išgirdę, kad tai raitelis su iškeltu kardu prie Shed akvariumo – visi, dar net nespėję susičiaupti, ima linguoti galvas, kad matę tą raitelį.

Arba Upton Sinclair aprašyti lietuviai emigrantai romane ,Džiunglės”; romane, kuris privertė Amerikos Kongresą sugriežtinti maisto ir vaistų kokybės tikrinimo įstatymus. Arba jūrininkas Simas Kudirka, iš pažeminimo ir nevilties peršokęs iš sovietų į amerikiečių laivą – siekdamas laisvės, privertęs Amerikos prezidentą Richard Nixon pasipiktinti tuo, kad Amerika nesuteikė jam politinio prieglobsčio, ir reikalauti, kad toliau tokie laisvės siekiančių žmonių grąžinimai nesikartotų – taip pat buvo pakeistos, patikslintos Amerikos pakrančių vandenų apsaugos taisyklės. Apie Kudirką net serijinį filmą Hollywood buvo pastatęs. O kur dar Jono Jurašo laiškas prieš cenzūrą ir įsikūrimas Vakaruose? Visa tai Lietuvių kultūros kurso studentams būna nauji dalykai, bet daug artimesni, nes susiję su jų gyvenimu vakarinėje Atlanto pusėje. Pavyzdžiui, jie daug geriau linkę atsiminti tai, kad vienas iš įdomiausių ir kūrybingiausių Jurašo potyrių buvęs darbas su Illinois universiteto Urbanoje studentais (jie patys studijuoja Illinois universitete!), negu tai, kad Jurašo „Barboros Radvilaitės” spektaklis 1972 metais buvo uždraustas Lietuvoje (kas ta Barbora Radvilaitė, taip sunkiai ištariama pavarde – sužiba klausiamai studentų akys).

Studentai pamato ir filmų apie Lietuvą bei lietuvius. Dažnai jiems rodau juostą apie Vilnių – „Vilnius – naujosios Europos simbolis” (autoriai Thomas Wilbur, David Burgess ir kt.), apie Čikagą – „Lietuviai Čikagoje” (WNNW, „Chanel 11” laida), apie Mariją Gimbutienę – „Ženklai be vietos” (autoriai Donna Read, Starhawk ir kt.), apie 1991 metų sausio 13-osios naktį Lietuvoje ir kai kuriuos kitus Lietuvos istorijos aspektus – „Naktis Lietuvoje” (autoriai Arvydas Reneckis ir kt.). Parodęs sukrečiančius filmo vaizdus apie sausio įvykius Lietuvoje, visada klausiu studentų, ar jie rekomenduotų man šitą filmą rodyti kitiems studentams ateityje. Jie, nors ir pritrenkti, visada pataria filmą rodyti.

Studentai pamato 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės kainą, kurios jų tėvai nei galėjo iš amerikietiškos žiniasklaidos pajusti, nei galėjo jiems perpasakoti.

Parodau studentams ir skaidrių apie lietuviškas Čikagos vietas. Jie dažnai nusistebi – mes šią vietą esame matę daug kartų, bet nežinojome, kad tai lietuvių emigrantų kultūros dalis – pvz., paminklas Dariui ir Girėnui Marquette parke, Šv. Kryžiaus ligoninė, Dievo Apvaizdos bažnyčia 18-ojoje gatvėje ir kt. Ir kaip architektas Jonas Mulokas sugebėjo iš  plytų padaryti tokią unikalią lietuvių Vyčio, Čiurlionio paveikslo „Miestas” motyvais, mozaiką? Ir kas nugriovė Šv. Jurgio bažnyčią Bridgeport 1993-iaisiais? Ir iš kur ten dabar išdygo eglė? Ar lietuvių kultūroje ne tik už žalčių ištekančios merginos gali virsti eglėmis, bet ir bažnyčios? Kartais studentų klausimams nebūna galo...

Taip pat supažindinu su Mikalojaus Konstantino Čiur-lionio paveikslais, su netikėtais jo gamtos suasmeninimais, simbolių universumu, su nutapyta muzika. Kai išgirstu kokį architektūros studentą pasakantį, kad ir jis pabandysiąs tapyti muziką – suprantu, kad Čiurlionis užgauna ne vieno studento sielos stygas. Paprastai studentams labai patinka Čiurlionio „Ramybė”, „Karalių pasaka”, „Tiesa”. Ar ten drugeliai ar angelai dega tiesos liepsnoje? Ar ten laivai ar rykliai matyti tuoj užliesimi „Jūros sonatos” galutinėje dalyje?

Lietuvių kultūros kursą iš Lietuvos po vieną semestrą buvo atvykę dėstyti ir prof. Egidijus Aleksandravičius, dr. Dalia Čiočytė, prof. Rūta Marcinkevičienė, dr. Almantas Samalavičius, prof. Vladas Sirutavičius. Taip pat bent po vieną paskaitą įvairiu  metu  yra  buvę kviesti paskaityti prof. Darius Furmonavičius, rašytoja ir Laisvės radijo darbuotoja Eglė Juodvalkė, dr. Neringa Klumbytė, prof. Gintautas Mažeikis, prof. Randy Richards, Rokas Zubovas ir kt. Tai studentams gera proga pamatyti daugiau lietuviškų veidų ir išgirsti įvairesnių minčių, jie visada labai laukia svečių. Dabar mes jau visada atpažinsime lietuvišką akcentą, kada išgirdę, komentuoja studentai.

Stengiuosi po truputį kursą keisti. Atsirado galimybė padaryti to kurso interneto tinklalapį (žr. www.uic.edu/classes/lith/lith 115) – tai išplėtė bendravimo su studentais galimybes, ir kartu dalį kurso medžiagos padarė prieinamą daug įvairesniems lietuvių kultūros smalsautojų sluoksniams, ne tik studentams.

Dažniausiai studentai, greta semestro vidurio ir pabaigos egzaminų, atlieka savarankiškus kūrybinius darbus. Pavyzdžiui, kartais jie rašo kursinį darbą apie pasirinktą lietuvišką knygą (susijusią su lietuvių kultūra, istorija ir pan.). Esu davęs palyginti Balio Sruogos ,,Dievų mišką” su kita jų pačių išsirinkta knyga apie Antrąjį pasaulinį karą. Amerikiečių koncentracijos stovyklos japonams, Vietnamo karas, Anna Frank atsiminimai buvo lyginami su Balio Sruogos patirtimi.

Yra rašę ir darbų apie lietuvių kultūros bruožus, pagal medžiagą, kurią galima rasti internete – temos pasirinktos kuo įvairiausios: lietuvių vestuvės, muzika, dailė, bažnyčios, kalba, Vilnius, Kalėdos, medicina, ekonomika, krepšinis ir apskritai sportas, maistas, festivaliai. Net Lietuvos konstitucija ir kriminalinė padėtis. Taip pat jie turėjo lyginti prof. Randy Richards Vilniaus dienoraštį su kokia kita pasirinkta lietuvių kultūros knyga (profesorius yra verslo etikos dėstytojas St. Ambrose universitete Davenport, Iowa; jis kasmet – jau penkerius metus iš eilės – vyksta mėnesiui į Vilniaus universitetą dėstyti).

Toks palyginimas buvo didelis pasisekimas – Richards dienoraštis, rašytas pirmą kartą į Vilnių nuskridusio amerikiečio akimis ir rankomis, leido studentams patiems pasijusti profesoriaus kailyje – mintimis nukeliauti į Vilnių ir patirti visus naujo atvykėlio į Lietuvą potyrius (profesoriaus dienoraštis neskelbtas, bet prieinamas Lietuvių kultūros kurso UIC tinklalapyje). Kodėl profesorius nemėgsta kugelio ir cepelinų, nors senatorius Dick Durbin juos taip giria? Kaip juos galima pasigaminti?

Studentai gauna galimybę susiorganizuoti „savitarnos” ekskursiją po lietuviškas vietas Čikagoje. Kas pasirenka Balzeko lietuvių kultūros muziejų, kas Racine Bakery, kas Healthy Food restoraną. Visi būna patenkinti ir nustebę, kiek ir kokių įdomių atradimų patiria sau tarsi taip gerai pažįstamame mieste. Proga išeiti iš auditorijos ir pamatyti, paliesti, užuosti lietuvių kultūrą iš arčiau, ne per knygų puslapius, studentus visada vilioja.

Šių metų Lietuvių kultūros kurso naujiena – studentų video projektai apie lietuviškas Čikagos vietas. Videoprojektai buvo rengti kartu su Amerikos lietuvių televizija (Arvydas Reneckis, Karilė Vaitkutė). Sunku ir nusakyti, koks įspūdis buvo Maironio šeštadieninės mokyklos mokytojams, kai videointerviu su jais įrašinėti atvyko du studentai – asiras (iš Irako) ir indas – bei klausinėjo vien apie lietuvių kultūrą – mokslą, meną, politiką. Nufilmuoti buvo net ir iš Toronto vaidinti spektaklio atvykę lietuvių vaikai.

Arba Stanley Balzekas jaunesnysis labai linksmas pasakojo bulgarių bei indžių laikomiems mikrofonams apie lietuvių muziejaus lobius. Nepakartojamas kultūrų susilietimas – abiem pusėm palikęs neišdildomus įspūdžius, netikėtą atradimo džiaugsmą. Ištraukos iš studentų filmuotos medžiagos bus parodytos artimiausioje ateityje per Amerikos lietuvių televiziją. Ar per televiziją laidas rodys lietuviškai? Ar mes suprasime, ką rodys? Ar bus subtitrai? Ar pasakysite mums, kada rodys? Klausimų daug.

Nors semestras dar tik pasibaigė, vasara prieš akis, bet visos 60 numatytų Lietuvių kultūros kurso vietų rudens semestrui užimtos jau dabar. Beldžiasi ir daugiau  norinčių. Ką gi, belskite, ir jums bus atidaryta!