Naujas ,,Lituanus” — nelietuvių patirtys Lietuvoje

Dalia Cidzikaitė

Kai pagalvoju, kiek populiarių straipsnių, esė, apybraižų ar ir didesnio formato tekstų — knygų yra parašyta ir išleista anglų ar net ir lietuvių kalba apie Lietuvą ir lietuvius, bijau, jog ir dviejų rankų pirštų gali užtekti.

Būtent į tokį žanrą įkrenta naujausias ,,Lituanus“ numeris (2007 m., nr. 53:1). Jame rašo ,,Peace Corps“ savanoriai, kurie į Lietuvą pradėjo važiuoti vos mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę. Tokių savanorių pasakojimai ne tik užfiksavo jų asmenines patirtis jiems mažai žinomame krašte, bet ir yra puiki medžiaga mums, lietuviams, pamatyti, kokią Lietuvą tais metais užsieniečiai atrado, prisijaukino ir gal net — pamilo.

Tad kas gi tie savanoriai? Pirmoji istorija jau savo pavadinimu įtraukia ir priverčia nusišypsoti — ,,Karšta, bet gerai”: The Healing Spirit of the Druskininkai pirtis”. Jos autorė — Stacy Larsen, Lietuvoje, Druskininkuose, praleido dvejus metus, nuo 1992 iki 1994 metų mokė anglų kalbą 4oje Druskininkų vidurinėje mokykloje. Sprendžiant iš esė pavadinimo, S. Larsen nuotykiai šiame kurortiniame mieste buvo ne tik ,,karšti”, bet ir gydantys.

Autorė prisimena, jog tais laikais Druskininkai beveik niekuo nesiskyrė nuo likusios Lietuvos, šalies, kur ekonomika negalėjo išlaikyti griūvančios infrastruktūros, kur žmonės juto, jog jų darbai yra pasenę ir sunkiai išlaikomi, tačiau, kaip teigia autorė, net ir su tokiu pajautimu jie neturėjo kur pasidėti. Vis dėlto, net ir tokioms nuotaikoms vyraujant, žmogus bando prisitaikyti prie naujos, gal iš pirmo žvilgsnio ir nelabai draugiškos, aplinkos. Ir S. Larsen neatsispyrė smalsumui išbandyti lietuviško gyvenimo teikiamų malonumų. Vienas tokių — apsilankymas Druskininkų pirtyje.

Toji esė dalis, kurioje ji pasakoja apie savo pirmąją pažintį su lietuviška (iš tam tikrų detalių drįsčiau teigti — sovietinių laikų palikimo) pirtimi, yra ypač pagavi. Vien suminėjus lietuviškus žodžius, kuriuos autorė gausiai vartoja, tokius kaip ,,vanta”, ,,talonai”, ,,vyrai”, ,,nusirenkite”, ,,plaušinė” ar frazes ,,čia amerikietė”, ,,nebuvo pirtyje”, leis susidaryti nuomonę, kur link istorija suka. Gal tik pridursiu, jog per tuos dvejus buvimo Lietuvoje metus S. Larsen Druskininkų pirtyje lankėsi kiekvieną savaitgalį, žinoma, jeigu reikalai nebūdavo jos išviję į kitą Lietuvos miestą.

Sean Connolly, kuris dvejus metus anglų kalbą dėstė Šilutėje, savo straipsnyje taip pat pasakoja apie savo asmeninius išgyvenimus, ir dar daugiau — parodo savo gyvenimo būdo ir net mąstymo savotišką transformaciją, jam bandant prisitaikyti prie 1992-1994 metų lietuviškos realybės. Esė ,,Kaip laiškai” yra istoriją apie tai, kaip prie telefoninių pokalbių ir internetinių laiškų pripratusiam amerikiečiui (jo teigimu, kaip tik jo buvimo Lietuvoje metu startavo internetinė, šiuo metu ypač populiari, ,,Skype” paslauga) teko žingsnį žengti atgal ir su Amerikoje pasilikusia šeima susirašinėti paprastais popieriniais laiškais.

Amerikoje telefonas pakeitė laiškų rašymą. Tačiau Lietuvoje skambučiai namo buvo sunkiai pasiekiama svajonė. Pirmiausia, telefono neturėjau savo bute, o telefono būdelių Šilutės gatvėse nebuvo. Niekas apie mobiliuosius tada dar nebuvo girdėjęs. Skambinti iš draugų ar pažįstamų telefonų reiškė didesnę sąskaitą mėnesio gale ir nepatogumą namams, iš kurių skambinama — maždaug taip savo situaciją Lietuvoje nusakė S. Connolly.

Todėl nekeista, jog netrukus tarp Amerikos ir Lietuvos nusitęsė laiškų gija. Gija, kurioje, pasak autoriaus, buvo dalijamasi mintimis apie orą, ekonomiką, maistą, politiką, Lietuvos okupaciją ir nepriklausomybę, pasakojami anekdotai apie gyvenimą svetur, kurių — prisimena S. Connolly — būta ir linksmų, ir nelabai linksmų. ,,Aš jaučiausi gyvas, kai rašiau laiškus, jaučiau artimesnį ryšį su savo adresatu nei kalbant su juo telefonu. Laiškų rašymas man Lietuvoje niekada nebuvo nemalonus darbas ar prievolė, vietoj to, tai buvo daug pasitenkinimo teikianti ir nuskaidrinanti patirtis” — vienur prisipažįsta esė autorius.

Įdomiausia yra tai, jog tie laiškai nepradingo — 2006 m. S. Connolly ir jo žmona, kuri taip pat buvo ,,Peace Corps” savanorė, apie savo patirtį Lietuvoje parengė pranešimą, kurį pavadino ,,Laiškai iš Lietuvos”.

Lietuvių kilmės, Čikagoje gimusios, taip pat ,,Peace Corps” savanorės Indrės Biskis ėsėdienoraštyje pasakojama jos ne tik kaip savanorės, bet ir kaip žmogaus odisėja: Indrės tapimas savanore, vėliau — keliavimas į Lietuvą, gyvenimas tenai ir, galų gale, sugrįžimas atgal į Ameriką.

Indrė neslepia, jog jos apsisprendimą tapti savanore parėmė ne visi draugai. Ar princesė išgyvens Lietuvoje, vieną mėnesį, pusę metų? — atvirai abejojo jie. Galbūt tai ir paskatino Indrę nekeisti savo norų ir padėjo išbūti jai ne visada svetingoje lietuviškoje aplinkoje. Kaip ir pati jos pavardė Biskis sako, Klaipėdoje, mieste, kuriame ji praleido dvejus metus, teko patirti visko po truputį, vis dėlto finišo tiesiojoje ir savo dienoraščio pabaigoje autorė savo patirtį apibendrina taip: galimybė būti ,,Peace Corps” savanore ir gyvenimas svečioje šalyje buvo unikali ir nepamirštama gyvenimiška patirtis.

Vien dėl to verta susirasti naująjį ,,Lituanus” ir jį perskaityti.