Apie lietuviškus teatro liūtus amerikietiškoje spaudoje
Dalia Cidzikaitė
Pirmadienio vakarą po ilgos pauzės vėl lankiausi teatre — Chopin Theatre, kuriame jau turėjo progos pasirodyti pora ir lietuvių teatralų, buvo rodomas vaidinimas pagal šiuolaikinės serbų dramaturgės Milena Markovic pjesę ,,The Tracks”. Vaidinimą pastatė taip pat serbų režisierius Zeljko Djukic, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenantis Amerikoje. Pirmadienį pasirinkau neatsitiktinai — po spektaklio čia pat, scenoje, vyko diskusija apie ką tik pamatytą vaidinimą: žiūrovai galėjo klausti režisieriaus, aktorių ir Čikagos spaudai rašančių teatro kritikų apie pasirinkimus, tematiką, patikusias ir nepatikusias scenas. Vakaras buvo tai, ko pasigedau anksčiau ir pasigendu dabar lietuviškame teatre — tiesioginio dialogo tarp teatro kūrėjų ir jo žiūrovų.
Lietuvoje teatras buvo ir vis dar yra viena populiariausių ir gausiai lankomų meno sričių. Tačiau būti daugiau nei paprastu spektaklio dalyviu tada, kai aš rimtai susidomėjau teatru, o ir dabar, kai nauji vėjai šiek tiek palietė gerokai apdulkėjusius lietuviško teatro užkulisius, nebuvo lengva ir paprasta. Kelius ir būdus, kaip pakliūti į teatro pasaulį arba dar paprasčiau — prieiti prie režisieriaus arba aktoriaus ir užkalbinti, buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Į vaidinimą Lietuvoje ėjome ir einame kaip į rimtą renginį, skirtingai nuo amerikiečių teatro, spektakliui pasibaigus, niekas nestoviniuoja ir nelaukia, kol aktoriai nusimes savo sceninius rūbus, nusiims grimą ir išeis pabendrauti su nors ir reiklia, bet įsimylėjusia, taigi, ir atlaidžia lietuvių publika.
Todėl Lietuvoje liko nesutikti ir nepakalbinti tokie teatro galiūnai kaip Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Vladas Bagdonas, Regimantas Adomaitis, Dalia Michelevičiūtė, Valentinas Masalskis, Sigitas Račkys, Kostas Smoriginas, Dalia Tamulevičiūtė ir daugybė kitų aktorių ir režisierių. Menas apskritai buvo apsitvėręs kažin kokia iš pirmo žvilgsnio nematoma, bet visada fiziškai apčiuopiama siena. Paprastam žiūrovui nelikdavo nieko kito, o tik iš tolo gėrėtis teatro, šokio, dailės ar muzikos pasauliu, nepaliekant jam jokios progos peržengti sceną nuo žiūrovų salės skiriančią ribą ir draugiškai paspaudus aktoriaus, režisieriaus, muzikanto ar dirigento ranką padėkoti už suteiktą malonumą, o neretai ir katarsį.
Todėl su nepaprastu smalsumu ir šiokiu tokiu pavydu skaičiau Kęstučio Nako straipsnį ,,The Lions of Lithuanian Theatre”, pasirodžiusį gegužės–birželio žurnale ,,American Theatre”. Straipsnio paantraštė — ,,The archetype of the auteur director continues to reign in post-Soviet Lithuania” — sukonkretina ar susiaurina pasirinktą Nako temą. Autoriaus pasirinktas žodis ,,liūtai”, gražiai nurodantis į lietuviškame teatre iki šios dienos egzistuojantį režisierių, o ne aktorių karaliavimą, man sukėlė papildomų minčių. Ėmiau galvoti apie tai, kokie neprieinami tie liūtai ir liūtės buvo mano studijų metais.
Nako straipsnis, dar vienai mano nuostabai, prasideda su lyg iš teatro ar filmo atklydusia scena (gal todėl, kad pats autorius yra dramaturgas, režisierius, aktorius, šiuo metu dėstantis Roosevelt University (Chicago), Teatro departamente, o praėjusį semestrą praleidęs Lietuvoje). Jis įtaigiai pristato Jaunimo teatro kavinę, o tiksliau — sceną iš Nako pokalbio su vienu iš žymiausių Lietuvos režisierių Jonu Vaitkumi. Per tankų melsvų dūmų kamuolį padavėja maldauja režisierių nerūkyti: ,,Prašau, — kreipiasi ji į Vaitkų, — žmonės prie kitų staliukų norės žinoti, kodėl jūs galite rūkyti, o jie — ne”. Taip lakoniškai ir daug ką apie Vaitkų pasakančiai pradedama trumpa amerikiečių pažintis su režisieriumi. Panašaus Nako pristatymo susilaukia ir kiti trys, jo aprašomi bei kalbinami režisieriai: Rimantas Tuminas, Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas.
Kas mane labiausiai, skaitant Nako straipsnį, nustebino ir pamalonino, tai — pasirinktas straipsnio žanras, kur Nako samprotavimai, kitų kritikų pastebėjimai, šalia interviu su kiekvienu, išskyrus Koršunovą, režisierių. Tai populiarios amerikietiškos kritikos (ir nebūtinai teatrui skirtos) mokykla — rašyti paprastai, suprantamai, tačiau kondensuotai, išryškinant svarbiausius dalykus, net tada, kai yra analizuojami gana sudėtingi reiškiniai. Ir nors straipsnio pavadinimas iš pradžių nuskamba ambicingai (tiesą pasakius, šie keturi režisieriai tikrai galėtų būti vadinami liūtais — juk jie karaliauja lietuviškoje teatro scenoje), skaitant junti, jog lietuviški liūtai Nako straipsnyje ne tokie jau ir neprieinami pasidaro. Svarbiausia, kad Nako pasakojimas, kaip režisieriai dirba, kokią medžiagą renkasi ir kaip ją pateikia žiūrovui, nėra šalta analitinė akademinė analizė, bet laisvai plaukiantis pokalbis, paįvairintas nuotrupomis iš interviu su minėtais režisieriais. Būtent tai leidžia už teksto pamatyti ir išgirsti tikrą žmogų. Sužmogintas režisierius — tokia retenybė Lietuvoje ir lietuviškoje teatro kritikoje!
Pabaigai, tie, kurie nori paragauti ne tik kitokios teatro kritikos, bet ir kitokios — amerikietiškos — teatro tradicijos, turėtų pasinaudoti proga ir apsilankyti liepos 12 dieną įvyksiančioje to paties Kęstučio Nako režisuoto spektaklio ,,Railroad Backward” premjeroje. Trumpame būsimo spektaklio pristatyme režisierius teigia, jog vaidinimas seka keistą vieno čikagiškio kelionę po Illinois valstiją. Toje kelionėje jis susipažįsta su Abraham Lincoln, susiduria su ,,atbulo geležinkelio” paslaptimi, tampa piratu, prisijungia prie klajūnų, kurie terorizuoja valstiją. Nakas neslepia, jog vaidinimas bus tikra amerikietiška drama, panaši į Joseph Conrad romaną ,,Heart of Darkness”, tačiau pažada, jog jame bus daug ir humoro. Nors spektaklis bus anglų kalba, tikrai žinau, jog po jo bus galima ne tik paspausti ranką režisieriui, vaidinusiems aktoriams, bet ir pasivaikščioti po sceną, pakvėpuoti teatro oru, paliesti Lietuvoje tik iš salės matomas paslaptingai šviečiančias senovines žvakides, scenos liūtų neretai pavadinamas barbarizmu ,,kandeliabrai”.