Reikia gįžti į savo lopšį
Šiandien ,,Draugo” skaitytojus supažindiname su dar vienu projekto ,,Žymiausi pasaulio lietuviai” komandos nariu Edmundu Atkočiūnu. Edmundą režisierius pakvietė būti projekto koordinatoriumi. Dvylika metų pragyvenęs JAV, šią vasarą E. Atkočiūnas su šeima grįžo į Lietuvą.
– Kaip Jūs tapote šio projekto bendraautoriumi? Kaip susitikote su režisieriumi Arvydu Barysu?
– Su Arvydu Barysu pažįstami jau seniai. Susipažinome dar jam kuriant filmus apie Neringą. Tada dar buvau klebonas Nidoje, o jis kaip tik ten filmavo.
Po to aš vedžiau ir išvykau gyventi į JAV. Kartkarčiais pasiskambindavome, žinojau, kad jis kuria filmus, sekiau jo veiklą.
Gyvenant Vakaruose mačiau ir sutikau labai daug lietuvių, kurie tikrai labai buvo reikalingi Lietuvai, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie buvo Vakaruose. Pradėjau apie juos rašyti į spaudą. Norėjosi parodyti, kad išblaškyti, ištremti, išdaužyti ir vėl prisikėlę, mes vis dėlto likome lietuviais, mylinčiais savo tėvynę. Būdami toli nuo tėvynes, lietuviai yra padarę daug įdomių pasauliui dalykų. Čia, Vakaruose, įsitikinau, nors tą žinojau ir seniau, kokia vis dėlto esame darbšti tauta. Man buvo kilę minčių surasti tų žmonių kuo daugiau. Gal net kokiam Kryžkalnyje sukurti išsiblaškiusių lietuvių Panteoną, kad žmonės užrašytų savo atsiminimus, savo šeimų istorijas. Kai gyvendamas Los Angeles kalbėjau apie tai su žmonėmis, daugelis su tokia mintimi sutiko ir pritarė. Tačiau tai buvo tik kalbos ir svajonės.
Ir štai šiais metais, po 12 metų gyvenimo Amerikoje su šeima grižau gyventi į Lietuvą ir bevaikštant Nidoje susitikome Arvydą. Sužinojęs, kad aš daug metų gyvenau JAV, domėjausi ir rašiau apie ten gyvenančius žmones, Arvydas paklausė, ar aš nepažįstąs žmonių, kuriuos jis galėtų nufilmuoti Amerikoje, ir pakvietė dirbti filmavimo grupės koordinatoriumi – kad galėčiau jiems ir pavertėjauti, ir surasti žmones, kuriuos reikėtų nufilmuoti, bei padėčiau tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse žmonėms pristatyti projektą. Taip pradėjau dirbti. Pristatėme filmą Lietuvoje, papasakojome apie jo kūrimą. Pristatymai vyko ir Los Angeles, ir Čikagoje. Jis bus pristatomas visur, kur tik filmuosime.
– Ar Jums neatrodo, kad mes, gyvendami Lietuvoje, nepastebime, nematome žmonių, kurie tikrai yra daug padarę Lietuvai, o išvažiavę iš Lietuvos, staiga pamatome, kokių iškilių žmonių turime – tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje?
– Man sunku atsakyti į šį klausimą. Aš tikrai pažįstu Lietuvoje daug gerai dirbančių žmonių, kurie yra ,,pakandžiojami”, bet kaip sakoma, kas nedirba, to niekas ir nemato. Be to, tas ,,nematymas” yra mūsų gyvenimo pasekmė. Nebuvome ugdomi demokratiškai, nemokėjome gėrėtis kito geru darbu ir pagirti žmogaus. Bet ir kitose šalyse tikriausiai tas pats – savam krašte pranašu nebūsi. Kiek teko pastebėti – Lietuvoje irgi žmonės keičiasi, labiau įvertina vienas kitą, pasidžiaugia kitų darbo rezultatais.
– Gyvendamas Amerikoje, Jūs bendradarbiavote su ,,Amerikos lietuviu”. Veik kiekviename savaitraščio numeryje skaitydavome Ed Atko rašytus straipsnius.
– Prieš pradedant rašyti ,,Amerikos lietuviui” rašydavau vieną kitą straipsnį į Lietuvos spaudą, mat man metus kunigystę, žmonėms kilo labai daug klausimų. Mano istorija nuskambėjo labai plačiai. Kai kurių pasakymu – tai buvo prieš bažnyčią, prieš Dievą. Tačiau aš nesijaučiau nusikaltęs. Šeimą sukūriau iš meilės, myliu savo žmoną ir tris dukras. Kadangi buvau kunigas, buvau įsitikinęs, kad meluoti – didžiausia nuodėmė, tad nutariau viską atvirai pasakyti, o ne gyventi slapta. Taip po truputį ir įsisukau į rašymą.
Pasiųsdavau straipsnių ir į ,,Amerikos lietuvį”. Po kiek laiko gavau pasiūlymą parašyti daugiau. Taip tapau savaitraščio ,,Amerikos lietuvis” korespondentu. Nesu žurnalistas, tiesiog dokumentiškai aprašydavau įvykius. Kaip tik tada pradėjau rašyti apie sutiktus įdomius žmones.
– Tai galima sakyti, kad ,,Amerikos lietuvis” padėjo Jums atrasti A. Barysą?
– Iš dalies – taip. Tas domėjimasis žmonėmis, noras apie juos papasakoti sutapo su Arvydo norais ir svajonėmis. Nežinau, kaip toliau seksis, bet, atrodo, projektas įgauna pagreitį. Filmavimo komanda labai susiderinusi, visi dirbame vieningai.
– Mūsų skaitytojams įdomus ir Jūsų asmeninis gyvenimas. Prieš keliolika metų Jūs labai atvirai visiems pasakėte nutraukiąs ryšius su bažnyčia. Prisimenu, kiek tuo metu buvo apie tai kalbama. Kaip Lietuvoje yra dabar, ar jaučiate priešpriešą iš Jūsų buvusių draugų?
– Pasakysiu taip – žmonės visą tą dalyką jau seniai suprato, matė, kad jis buvo tarsi šakom ,,apkamšytas”.
Atgavus Lietuvai laisvę, kada daug ką buvo galima sakyti atvirai, staiga aš atsistoju ir sakau, kad tokiu klausimu bažnyčia yra neteisi, ji turi keisti savo pažiūrą. Kadangi pasakiau tai atvirai, buvau ne tik nesuprastas, bet ir pasmerktas. Ko tik aš tada apie save neišgirdau – saugumietis, komunistas, ateistas, vagis, psichinis ligonis!
Na, o dabar po visų tų skandalų, po pasmerkimų, galų gale žmonės suprato, kad nereikia tokių dalykų bijoti. Grįžus nėra jokių konfliktų.
– Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo atsiradęs Bažnyčios pakilimas, atrodo slūgsta. Kas atsitiko?
– Man atrodo, kad tai susiję su tuo, kad į daugelį klausimų bažnyčia neatsako atvirai. O neatsako todėl, kad negali atsakyti. Amerikoje pastebėjau, kad Bažnyčia eina prie žmogaus. Mes visi esame žmonės ir dirbame savo darbus. Savo darbais mes suteikiame pagalbą kitiems žmonėms. Ir ta pagalba yra veiki, jei kiekvienas, taip pat ir kunigas, gerai dirba savo darbą, atlieka savo pašaukimą.
– Tačiau Jums tas apsisprendimas vis tik turėjo būti labai sunkus.
– Tas apsisprendimas buvo tikrai nelengvas. Ypač sunku buvo mano mamai. Man tada labai padėjo žmona, šeima. Aš likau kataliku, bet supratau, kad Dievas šaukia mane šeimai. Man atrodė, kad Dievui šitie dalykai yra suderinami. Nesakau, kad man šeimos sukūrimas buvo bažnyčios praradimas. Sukūręs šeimą, norėjau būti kunigu, deja – negalėjau, tad teko emigruoti.
Iš dalies tai padariau ir dėl vaikų, mat baiminausi, kad žmonių kalbos jų netraumuotų.
– Tad išvažiavimas tarsi apsaugojo Jus?
– Taip. Seniai supratau, kad tarp žmogaus ir Dievo tarpininkas nereikalingas. Aš žinau, kad yra Dievas, ir Jis žino, kad esu aš. Man tai yra svarbu.
– Na, o dabar truputį apie Jūsų šeimą. Esate laimingas šeimoje, auginate tris puikias dukrytes.
– Taip, esu laimingas, nors nėra lengva auginti tris vaikus. Sakoma – auginkite kuo daugiau vaikų, tačiau realybėje susiduri su daugybe sunkumų. Nesirūpina didelėmis šeimomis ir valstybė. Didelė dalis pinigų nuplaukia visai kitiems dalykams ir, atrodo, kad Lietuvos valdžia visiškai nesidomi, kas ateityje valdys mūsų šalį.
– Labai gražūs Jūsų dukrų vardai. Kaip Jūs juos parinkote?
– Kadangi pradėjome gyvenimą iš naujo, norėjosi, kad vaikų vardai būtų negirdėti, nauji, reikšmingi. Tad patys su žmona (Gerimanta Stankute) juos sugalvojome. Ėrėjos vardas – tai saulė, Dievo palaima, Nonatė mums asocijavosi su slėniais ir kalnais – tai Dievo ramybė, o Dorėja primena Nidą (dorė – taip vadinasi senas kuršių laivas).
– Po dvylikos metų grįžote į Lietuvą. Kodėl?
– Svarbiausias grįžimo motyvas – vaikai. Norėjosi, kad dukros augtų normalioje lietuviškoje aplinkoje. Dabar Lietuvoje tikrai tą turime. Nebaisu, kad dukros klausysis apie mane nebūtų dalykų. Jos jau suvokia, kas iš tikrųjų esu aš, kas yra religija. Norisi, kad jos išmoktų lietuviškos kultūros, kuri tikrai yra tikras lobis. Tai supranti tik pagyvenęs svetur. Nors mūsų giminės gyslomis teka įvairių tautų kraujas, tačiau mano tėvelis ir mama buvo krašto patriotai, aš turiu tą žemės lopinėlį ir matau jame prasmę, tad noriu, kad mano dukros taip pat išaugtų lietuvėmis.
Aišku ne paskutinėje vietoje ir merginų lavinimas: muzika, šokis, lietuviška kultūrinė aplinka, viskas svarbu. Tačiau pirmiausia jos turi gerai išmokti kalbėti lietuviškai, mat gyvenimas Amerikoje uždėjo savo antspaudą. O ir patys pasiilgom Lietuvos – reikia grįžti į savo lopšį.
– Filmavimo projektas baigsis, ką ruošiatės daryti toliau?
– Ieškosiu darbo kultūros ar švietimo srityje. Lietuvoje nebesijaučiu persona non grata. Manau, mano išsilavinimas ir patirtis tikrai reikalingi Lietuvai.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Laima Apanavičienė