Įdomus David Low ir Rimanto Vingro koncertas

Loreta Venclauskas

Šių metų lapkričio 11 d. ,,Drauge” pasirodė išsamus, su dviem solistais supažindinantis straipsnis — ,,R. Vingro ir D. Low koncertas”. Jį parašė Lietuvos vaikų globos būrelio ,,Saulutė” vadovė Indrė Tijūnėlienė.

Neišsemiami vargdieniams — ypač vaikučiams — sušelpti darbai. Indrė Tijūnėlienė juos išradingai atlieka. Vienas išbandytų būdų — labdaros koncertai. Jų dėka, papildomas centas nubyra ne tik globos reikalingiesiems. Renginiai neabejotinai naudingi ir išeivijos muzikinės kultūros plėtotei.

Lapkričio 18 d. Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre (Lemont, IL) minėtinas naujausias tokio pobūdžio įvykis — kamerinės muzikos vakaras. Į jaukią, šios rūšies renginiams itin tinkamą, salę susirinko nemažas muzikos mėgėjų būrys, linkęs pasiklausyti ko nors naujesnio, dar negirdėto.

Koncerto programą pasiūlė Nebraska universiteto profesorius, violončelininkas David Low. Su pianistu Rimantu Vingru jis koncertuoja nuo 2001 metų ir labai aukštai vertina pastarojo profesinį lygį, pabrėždamas, kad tokių akompanuotojų kaip Rimantas Vingras, šiais laikais retai tesutiksi. Savo ruožtu, Rimantas Vingras iniciavo violončelininko koncertinę kelionę po Lietuvą. O štai dabar abu pasirodė mūsų bendruomenėje.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Astor Piazzolla (1921-1992) — ,,Le Grand Tango”, Igor Stravinsky (1882-1971) — ,,Suite Italienne” ir Jackson Berkey (1942) — ,,American Perspective One”. Antroje dalyje buvo atlikti M. K. Čiurlionio (1875-1911) Preliudai op. 3, Nr. 1, op. 6, Nr. 1 ir op. 12, Nr. 1 bei Sergei Rachmaninoff (1873-1943) — Sonata g–moll op. 19.

Išskyrus Čiurlionį, visų kompozitorių kūryba daugiau ar mažiau siejasi su amerikiečių kultūra, kurios apibūdinimą dažnas pradeda žodžiu ,,diversity” . Iš tiesų, ką bendra su Amerika turi Astor Piazzolla? Italų emigrantų sūnus, gimęs Argentinoje, bet vaikystę praleidęs New York, labai anksti susipažinęs ir vienodai pamėgęs tiek ,,jazz”, tiek J. S. Bach muziką, šešiolikos metų sugrįžo į Buenos Aires, kur naktiniuose klubuose griežė tradicinį, ten karaliavusį tango.

Tačiau netrukus šis žanras tapo vieninteliu visų Piazzolla kompozicinių siekių pamatu, o įspūdingi rezultatai suteikė jam neprilygstamo XX a. antrosios pusės tango kūrėjo vardą. Jo tango nutolo nuo tradicinės formos dėl ,,jazz” elementų, disonansinės harmonijos, aktyvaus ritminio kontrapunkto. Galbūt todėl toji savotiška (prigimtimi skirtingos muzikos) sluoksnių ,,inkrustacija” savaip sukėlė daugiau rūpesčių atlikėjams — manding, visa garsų medžiaga atrodė vienodai svarbi, sunkiau į antrą planą nustumiama.

Regis, taip nusistatęs, David Low ir interprettavo ,,Le Grand Tango” (girdėjome tarsi sūkuriu nusidriekiančią klasikinio tango melodiką, kartu su visa komplikuoto garsų sūkurio palyda); taip pat ir po bolševikų revoliucijos į Rusiją nebesugrįžusio, ilgoką laikotarpį JAV gyvenusio, Stravinsky ,,Suite Italienne”  (tik šiuokart grakštūs barokiniai fragmentai tarsi stengėsi išsilaikyti ,,atpažinti” deformuotoje klasicistinėje struktūroje) bei dabar kuriančio, muzikos daktaro laipsnį Juilliard mokykloje New York įgijusio, amerikiečių pianisto ir kompozitoriaus pjesę ,,American Perspective One” (kurioje virtuozišku violončelės ir fortepijono duetu visa tematika tarsi įsiliejo į sraunią amerikietiško moderno tėkmę, su tiesmukiškai blykčiojančiomis kitų autorių muzikos citatomis, arba tautos himnais tapusiomis temomis, tokiomis, kaip, pavyzdžiui, ,,Shel, We Rather at the River”, ir t.t.).

Šiuos kūrinius violončelininkas griežė forsuodamas (sustiprintu garsu), lyg kitaip nemokėtų (o gal nenorėtų?). Tačiau antroje koncerto dalyje instrumentas ,,uždainavo” taip giliai ir spalvingai, kad nejučia, kaip kokioj pasakoj, norėjosi pasakyti — ,,ir pragydo instrumentas žmogaus balsu, ir kalbėjo be žodžių apie tai, kas miela širdžiai”.

Po koncerto profesorius David Low išsitarė esąs senosios, romantinės atlikėjiškosios mokyklos atstovas ir gerbėjas. Tad nenuostabu, kodėl pirmame XX a. dešimtmetyje sukurta Sergei Rachmaninoff (beje, kompozitorius po bolševikų revoliucijos iš tėvynės pasitraukė, gyveno ir mirė JAV) Sonata g–moll op. 19 violončelininko rankose atgijo pačia įtikinamiausia forma ir susilaukė ypatingo publikos pritarimo!

Pianisto Rimanto Vingro, kaip solisto, anksčiau neteko girdėti. Trys M. K. Čiurlionio Preliudai fortepijonui buvo atlikti grakščiai ir spalvingai, kaip kokie Frederic Chopin miniatiūrų fragmentai. Tačiau to per maža, kad išryškėtų tikrasis pianisto amplua. O techninio meistriškumo, ritmo, tembro, formos pojūčio prasme Rimantas Vingras yra išėjęs aukščiausią amato mokyklą. Ansamblinio muzikavimo srityje tai ypač vertintini dalykai. Tad palinkėkime šiuo metu Londone, Anglijoje, gyvenančiam pianistui kuo didžiausios sėkmės. O mūsų padangėje — kuo  dažnesnių, meniniu  požiūriu reikšmingų, įvairių labdarai skirtų koncertinių  renginių.                    

Daugiau renginių bei literatūros veikalų recenzijų, kultūros aktualijų kiekvieną šeštadienį rasite priede ,,Menas, literatūra, mokslas". Prenumeruokite ir skaitykite ,,Draugą"!