N. Lukoševičienė: apsigyvenus Seattle, noras kurti tiesiog ,,subujojo”
Kiek daug žinome apie Seattle Lietuvių Bendruomenę? Kokie žmonės ten gyvena, dirba, kuria?
Jau kuris laikas į redakciją atkeliauja Seattle Lietuvių Bendruomenės aplinkraštis ,,Tulpė Times”. Gegužės mėnesio numeryje skyrelyje ,,Bendruomenės naujienos” užtikome žinutę apie dviejų lietuvių menininkių parodų atidarymą Seattle mieste. Tai Nomedos Lukoševičienės paroda Seattle centrinėje bibliotekoje ir Jūratės MažeikaitėsHarrison bei jos šeimos darbų paroda Edmonds meno galerijoje.
Šįkart jūsų dėmesiui siūlome pažintį su Nomeda Lukoševičiene — menininke, viena iš ,,Tulpė Times” redaktorių, aktyvia Seattle Lietuvių Bendruomenės nare. Pokalbio su Jūrate Mažeikaite-Harrison ieškokite kito šeštadienio ,,Drauge”.
— Nomeda, kadangi visai Jūsų nepažįstu, gal galėtumėte trumpai prisistatyti?
— Gimiau ir augau Kaune. Prieš gerus 17 metų savo noru iškeičiau Kaunaitės pavardę į Lukoševičienę. Auga trys sūnūs: Mariui — 16, Tadui — 11, Lukui — 6.
— Kada prasidėjo Jūsų, kaip menininkės, karjera? Ką esate baigusi? Ar gyvenate iš meno? Jei ne, ką dirbate?
— Labai sunku suvokti, kuriuo momentu gyvenime save jau gali vadinti menininku. Rodos, tas ieškojimas tęsiasi nuo vaikystės ir riba, skirianti mokinį nuo kūrėjo, tiesiog ištirpsta. Mokykliniai metai 22-oje vidurinėje mokykloje koja kojon ėjo su studijomis 1-oje vaikų muzikos mokykloje (fortepijono klasė). Vėliau baigiau Lietuvos Žemės ūkio akademiją (pedagogo-inžinieriaus specialybę) bei Vakarinę dailės mokyklą. Turėjau didelę laimę semtis žinių iš grafiko Saladžiaus, tapytojų Drazdauskaitės bei Vilpišausko, skulptoriaus Bartulio. Jie visiems laikams liks mano dideji mokytojai. Apsigyvenus Seattle, noras kurti tiesiog ,,subujojo”. Kuo giliau save analizuoju, tuo labiau suprantu, kad žolynai man leidžia priartėti prie Lietuvos. Juk dalis augalų auga abejose šalyse. Tai lyg koks nematomas saitas. Nuosava studija ir daug augalėlių aplink — tai mano svajonė. O šiuo metu dirbu Sleep Medicine NW klinikoje, vadybos srityje.
— Kokia technika dirbate? Kodėl būtent šia, o ne kita? Ar esate išbandžiusi ką nors kita?
— Save išbandyti teko ir tapyboje, ir skulptūroje, ir grafikoje. Gal nepanardinant galvos pilnai į kiekvieną sritį, bet suvokiant, kad norisi tam tikros sintezės. Dirbant su augalais jaučiu, kad kiekvienas žiedlapis atitinka dažų potėpį, kiekvienas išsirangęs žolės kotelis — lyg grafinė linija. Truputėlis įgūdžių — ir kompozicijos tiesiog gimdo save pačios. Kiekvienas mano darbas užbaigiamas paprasto pieštuko prisilietimu — mažyčių taškelių serija. Tai mano niekada garsiai nepasakyta padėka savo mamai. Juk pirmosios pamokos gautos būtent iš jos, būnant dar visai vaiku ir stebint per petį jos kaligrafinius gebėjimus.
— Ar leidžiate sau ieškoti, eksperimentuoti? O gal suradusi vieną, Jums tinkančią techniką, gilinatės į jos subtilybes?
— Mano didieji eksperimentai tęsiasi ir šiandien, beieškant įdomių ir ilgai spalvą išlaikančių augalų, gilinantis į augalų formas ir charakterius. Jūs net nepatikėsit, kokių užsispyrusių žolių esama. Vienos jų nenori derintis prie kitų, kitos tiesiog reikalauja tam tikro draugo šalia. Va čia ir prasideda ieškojimai. Kuo giliau einu į tuos subtilumus, tuo rezultatas puikesnis.
— Visai neseniai Seattle centrinėje bibliotekoje įvyko Jūsų parodos atidarymas? Kaip atsirado ši paroda?
— Jau trečius metus iš eilės Seattle centrinėje bibliotekoje rengiamas Baltijos šalių šokių festivalis. Susirinkusiųjų pasigėrėti šiuo renginiu žmonių skaičius tikrai džiugina širdį. Jau pernai kilo idėja dar plačiau praplėsti žiūrovų akiratį ir parodyti dar vieną lietuviško meno sritį. Po keletos darbų peržiūrų gavau leidimą ruošti savo ekspoziciją tuo pačiu metu, kai vyks festivalis. Noras kalbėti apie Lietuvą, skleisti informaciją apie mano gimtą šalį yra labai stiprus manyje. Žinia, Seattle Lietuvių Bendruomenė padėjo mano svajonėms išsipildyti. Džiaugiuosi, kad paroda pasiekė tikslą.
— Ar ji turėjo pavadinimą, bendrą temą?
— Paroda vadinosi ,,Pieva man ir tau”.
— Ar tai Jūsų asmeninė paroda?
— Taip. Tai jau antroji mano asmeninė paroda. Pirmoji buvo prieš trejus metus suruošta University of Washington.
— Kokie lankytojų, žiūrovų, kritikų atsiliepimai?
— Atsiliepimai tikrai labai nuoširdūs ir įkvepiantys tolimesniems darbams. Ypač malonu girdėti komplimentus iš japonų ir kinų tautybės lankytojų, žinant kaip išpuoselėta ši meno sritis jų kultūroje.
— Ką Jums reiškia kurti? Ar tai įtemptas darbas, ar atvirkščiai — malonus laisvalaikio praleidimas?
— Aš savo kūrybą įvardinčiau kaip malonų darbą.
— Kaip randate temas savo darbams?
— Temų ieškoti nereikia. Puodelis kmynų arbatos, ramus muzikinis fonas, žvilgsnis į vokelius su belaukiančiais žolynais ir aš panyru į tą pievą...
— Ar buvimas lietuve Amerikoje kažkiek nulemia Jūsų, kaip menininkės, pasaulį?
— O taip. Aš tapau tvirtesnė lietuvė negu buvau iki tolei, sugebėjau atrasti lietuviškų formų ir spalvų grožį ir skambesį iš naujo ir iki širdies gelmių.
— Ar esate sukūrusi darbų lietuviškais, tautiniais motyvais?
— Žinoma. Ir turiu pasidžiaugti, kad darbai, kurie gimsta remiantis tautiniais motyvais, yra ypač vertinami bei susilaukia daugiausiai komplimentų. Taip ir turi būti. Tai šimtmečių patikrinti motyvai, kuriuos aš galiu pateikti savaip. Paskutinės parodos metu mano klijuotos lietuviškos verbos susilaukė didelio pripažinimo.
— Esate aktyvi Seattle Lietuvių Bendruomenės narė, viena iš Seattle leidžiamo „Tulpė Times” redaktorių. Iš kur kilo šis noras būti aktyvia nare bendruomenėje? Sunku ar lengva būti redaktore?
— Kiekvienas darbas reikalauja širdies ir paramos iš aplinkinių. Zita Petkus išaugino šį unikalų Seattle lietuvių dvikalbį leidinį iki solidaus 25-ių metukų laikraščio. Tai buvo drąsus sprendimas tęsti ,,Tulpės Times” gyvavimą. Jausmas — lyg nuogom rankom imtum žarijas iš laužo. Manau, kad padedant Ainiui Lašui ir Vilmai Činčienei mes bandysim auginti ,,Tulpę”. Na, o aktyvia bendruomenės nare tai tampi savaime, kai papuoli tarp tokių puikių žmonių, kokie yra mūsų bendruomenėje.
— Ką galite pasakyti apie čia, Čikagoje, mažai kam pažįstamą Seattle bendruomenę?
— O! Ir nuo ko pradėti? Tai tikrai nedidelė, bet pati šauniausia lietuvių bendruomenė išeivijoje. Mes esame lyg viena didelė šeima su savo kasdieniniais džiaugsmais ir rūpesčiais, besidalinantys viskuo. Lenkiu galvą prieš visus vyresniuosius lietuvius, kurie mus, atvykusius, pasitiko su išskėstom rankom ir dalinosi savo patirtimi lyg su tikrais savo vaikais. Tokiais mes ir jaučiamės šiandien. Todėl ir dirbam visi petys į petį, todėl ir išauginom tris tautinių šokių grupes (,,Lietutis”, ,,Linas”, ,,Lankas”), todėl ir stovyklaujame šeimos stovykloje ,,Lankas” jau daugiau nei 10 metų, todėl ir į Dalios Tutlytės sodyboje švenčiamą mėlynių šventę susirenkam anksčiau negu esam kviesti, todėl ir krikštijant mūsų vaikus ar išlydint Anapilin mūsų senolius esame kartu. Būti tarp tokių žmonių yra Dievo dovana.
— Jei kas nors pasiūlytų, ar sutiktumėte atvažiuoti su paroda į Čikagą?
— Žinoma. Tai būtų maloni staigmena.
— Ačiū už pokalbį. Galbūt iki susitikimo Jūsų parodoje Čikagoje.
Kalbino Dalia Cidzikaitė