Malda mano gyvenime (1)

Jonas Kazimieras Burdulis

Apie maldą galima kalbėti, turint galvoje jos paskirtį, jos pobūdį, tikslus (intenciją), pagal tai, individualiai ar bendruomenėje meldžiamasi ir t.t. Malda yra ypatinga žmogaus būsena, kai norima protu ir širdimi pakilti link Dievo. Kiekviena malda Dievo yra girdima ir priimama, kiekvienos širdies šauksmą Dievas priima ir padeda priartėti arčiau Jo. Kiekvienam tikinčiajam, gyvenančiam šiandieniniame sekuliarizuotame pasaulyje, kai kasdienybės tironija praktiškai nepalieka nė valandėlės laisvo laiko pasirūpinti savo dvasinėmis reikmėmis, yra itin svarbu suvokti, jog kiekvienas neištartas maldos žodis mus tolina nuo Dievo, iš mūsų atima „galimybę pasirinkti”, taip dažnai mums peršamą reklamos. 

Kai užsisėdime iki vėlyvos nakties prie įtempto siužeto     
televizijos filmo, kai užgniaužę kvapą laukiame, kuo pasibaigs                        Regimanto Tamošaičio nuotr.  eilinė muilo operos serija, mes prarandame keletą minučių, kurias derėtų skirti sau patiems, savo sielos reikalams. Tuo momentu, kai gyvename ekrano herojų mintimis, ir jausmais, mes nemąstome apie save, mums nekyla mintis, kad ekrano herojai mus veda kitu keliu, o ne tuo, kuriuo turime eiti, ne taip, kaip to norėtume. Iš ekrano sklindanti tikrovė savo įtaiga mus jau yra pavergusi, padariusi tariamu herojumi, kuris ištvermingai mylisi, taikliai šaudo, žiauriai žudo...

Deja, mes niekada nesugebame atsipalaiduoti nuo ekrano įtaigos. Bet koks filmas, bet kokia pramoginė laida siekia užvaldyti mūsų sąmonę visiškai konkrečiu tikslu — skatinti mus pirkti reklamuojamas prekes. Nesvarbu, kokį filmą ar laidą žiūrėsime, svarbu kieno produkcija mums peršama reklaminiuose intarpuose. Jau seniai televizijos filmuose svarbiausią vaidmenį vaidina ne menas ar žmogiškosios vertybės, o galimybė juos naudoti reklamai. Reklama siekia ne šiaip sau pasiekti mūsų dėmesį, — jai svarbu mus visiškai užvaldyti. Todėl mes esame verslo nuosavybė, jis negali žmogumi dalintis su niekuo. 

Net Bažnyčia yra traktuojama kaip nepageidaujamas konkurentas verslui, nes ne tik šaukia prie Dievo, bet ir atitraukia mūsų dėmesį nuo reklamos. Štai kodėl bet koks pelnas yra toks aršus tikėjimo priešas, pelnas žmogumi negali dalintis su niekuo, — nei su šeima, nei su Dievu. Be abejo, verslas nėra vienintelis pretendentas į mūsų jausmus, politika taip pat siekia mus užvaldyti, nes ir mūsų jausmai, ir mūsų protas politikams yra didelių pelnų šaltinis.

Katalikų tikybos vadovas aiškina, jog malda yra mūsų bendravimas su Dievu. Mes neturime kitokios galimybės apsiginti nuo pasaulio pasikėsinimų į mūsų sielą, išskyrus nesugadintą santykį su Dievu ir maldą — būdą su Juo bendrauti. Todėl mums labai svarbu susivokti tokiuose svarbiuose dalykuose.

Melsdamiesi Dievą garbiname, Jam dėkojame, prašome, gailimės. Svarbu pabrėžti, jog maldai turi būti pasiruošta. Viena iš svarbiausių pasiruošimo maldai sąlygų yra vidinis disciplinuotumas. Evangelija mus moko melstis ištvermingai. Nesunku suvokti, jog jeigu mes tik retkarčiais, gailėdami laiko, atsidėsime maldai, jeigu melsimės nenuoširdžiai, atmestinai, mes tik tuščiai sugaišime laiką. Kas slypi Viešpaties maldoje, kurią mums paliko Kristus? 

Tėve mūsų, kuris esi danguje (Mt, 6, 9)

Kristus Viešpaties maldoje mums pateikė septynis krikščioniško gyvenimo principus. Tai glaustai pateiktas katekizmas. Pirmieji trys atidengia Dievo planą, liečiantį visą žmoniją, o kiti keturi nurodo priemones, kuriomis žmogus turi naudotis Jo plano įgyvendinimui („Sek manimi”, vadovėlis Lietuvos OFS novicijatui, II d.).

Pirmaisiais, įvadiniais, žodžiais nusakoma, kas mes esame, kokie yra mūsų santykiai su Dievu ir su visa žmonija. Žodžiu „Tėve” išreikšta mūsų dieviškoji įsūnystė, taip mūsų žmogiškoji prigimtis per Kristų įgalinama ir įpareigojama šiame gyvenime veikti dieviškai. O tai iš krikščionio reikalauja savo materialius interesus palenkti dvasinėms reikmėms. Šv. Paulius mus moko, kad būdami kūne, negyventume pagal kūno įgeidžius, bet vadovautumės dvasios jėga.

Žmogus prieš Dievą stoja ne vienas, o kaip visos žmonijos atstovas. Tai mes esame paveldėję iš Kristaus, kai Dievo tėvo valia Jis atpirko visų mūsų nuodėmes. Šiais pirmaisiais maldos žodžiais mums yra apreikšta didžioji krikščionybės tiesa — visuotinė brolybė. Tardami žodį „mūsų”, mes kiekviename žmoguje pripažįstame tą dievišką vertybę, nepaisant to, kokiomis gyvenimo apraiškomis jis save paženklina.

Dangus nėra kur nors aukštai ar toli, ribotas laiku ar erdve. Dangus religine prasme yra būsena, kurią mes galime pajusti kai meldžiamės. Dievas yra visur, jis yra kiekvieno žmogaus širdyje, taigi ir manojoje taip pat. Kiekvienas iš mūsų savo širdyse nešiojamės Jo paveikslą, nes esame Jo tvariniai, nors daugelis to ir nesuvokiame. Jis mus sukūrė pagal savo paveikslą, ir Jo paveikslas mus nuolat prie Jo šaukia.

Pasaulis yra labai pavojingas krikščioniui, nes jame vyrauja priešingi principai, nuolat teikiantys įvairiausių vilionių. „Akys mato, širdis geidžia”, — nuo seno žinomas principas, taikliai nusakantis mūsų sielai blogio keliamą pavojų. Taigi įvadiniais Viešpaties maldos žodžiais mes turime įsijausti į mūsų santykį su Dievu, žmonija, su savimi pačiu ir pajusti mūsų gyvenimo tikslą.

Teesie šventas Tavo vardas

Pirmasis prašymas, su kuriuo mes kreipiamės į Dievą Viešpaties maldoje, yra mūsų prisipažinimas, kad mes maldaujame Jį mus išlaikyti Dievo vaikų būsenoje, kad savo gyvenimu išlaikytume šventu Jo vardą. Palaimintasis Jokūbas savo laiške rašo, kad mes savo blogu elgesiu pažeminame gražų Dievo vardą. Vaikų elgesys, atitinkantis tėvo padėtį ir garbingą elgesį, padidina pagarbą jam žmonių akyse. Iš kitos pusės, gražiu vaikų elgesiu ir jų pasisekimais tėvas didžiuojasi ir būna tinkamai pagerbtas. Todėl kiekvienu netinkamu poelgiu, kiekvienu blogu darbu žeminame Dievo vardą.

Mes turime gyventi taip, kad Dievui nedarytume nešlovės, bet savo darbais apgintume Jo vardą. Kristus mums paliko nurodymą savo nusiteikimu pasilikti Dievo atžvilgiu mažais vaikais. Kaip ir bet kuris žmogus, sielodamasis dėl blogų savo vaikų darbų, kurie suteršia jo garbę ir žemina jo gerą vardą, kenčia ir visomis išgalėmis stengiasi atpirkti savo vaikų padarytas blogybes, Dievas lygiai taip pat yra susirūpinęs dėl nutolusių nuo Jo žmonių, darančių Jo vardui negarbę. Todėl Jis įsikūnijo žmoguje mirčiai ant kryžiaus mūsų nuodėmėms atpirkti. Praliedamas savo kraują, Kristus vėl sujungė visus žmones į vieną Dievo vaikų šeimą ir taip pašventino dangiškojo Tėvo vardą.

Viešpaties maldoje aš meldžiuosi ne vien tik savo, bet visos žmonijos, visų Dievo vaikų vardu. Aš maldauju, kad Dievas per Kristų įgalintų visus žmones taip gyventi, kad savo elgesiu šlovintų Dievo vardą. Ta malda turi išplisti į visą mano gyvenimą, į visą Dievo vaikų šeimą, Bažnyčią, kurios narys ir aš esu.

Bet kuris Bažnyčios, mano šeimos, narys nederamai pasielgęs, pasirinkęs blogį, pažemina visą šeimą, įneša disharmoniją į bendrą gyvenimą, į tarnavimą Dievui, todėl darnioje Dievo vaikų šeimoje visi esame atsakingi už savo brolius, už jų gyvenimą ir elgseną. Krikščioniui nedera pasilikti neutraliu blogio akivaizdoje, juolab, kad blogis visada yra aktyvus ir agresyvus, jis siekia įsitvirtinti kiekvieno žmogaus širdyje ir mintyje, žaloti ir pražudyti sielą.

Aš negaliu vertinti, teisti ir pasmerkti nė vieno žmogaus, nes tuo būdu aš pats save pasmerksiu. Priešingai, — aš turiu jausti atsakomybę už visos šeimos narių gyvenimą ir elgseną. Dėl Jo vardo mes turime jas visi bendrai išpirkti prisiimta kančia ir malda. Bet kuris šeimos narys, patekęs blogio nelaisvėn, turi sulaukti mūsų atjautimo ir pagalbos, bet ne pasmerkimo ir paniekos. Tai nereiškia, kad mes turime žiūrėti pro pirštus į kitų daromus blogus poelgius ir nusikaltimus, tai reiškia, kad blogai pasielgusį turime sugrąžinti prie Dievo, padėti jam sugrįžti į jo kelią. Juk nė viena motina ir nė vienas tėvas, sulaukę kūdikio, nesvajoja, kad jis taptų vagimi, plėšiku, žmogžudžiu ir nusikaltimais susikrautų milijonus. Visa tai ateina ne iš šeimos, bet iš pasaulio. Dievo vardas mane skatina to neužmiršti ir geranoriškai rūpintis savimi ir savo artimu.