Malda mano gyvenime (2)

Jonas Kazimieras Burdulis
 
Evangelistai Matas (Mt 6, 9-13)  ir Lukas (Lk 11, 2-4) mums pateikia skirtingus Viešpaties maldos tekstus. Tai rodo, jog svarbesnė yra maldos dvasia negu maldos žodžiai ar žodžių deriniai. Malda yra ne gražbylystės menas, o mūsų širdies kalba Dievui.

Pirmuoju Viešpaties maldos prašymu meldžiame Dievą visiems žmonėms išsilaikyti Jo vaikų būsenoje ir savo krikščionišku gyvenimu atskleisti netikintiesiems Jo didybę ir kilnumą. Prašydami, kad ateitų dangaus karalystė, mes įsipareigojame jos laukti ir būti jos verti. Gili šio mūsų prašymo prasmė glūdi tame, kad mes pateikiame savo krikščionišką gyvenimą kaip pavyzdį kitiems ir netiesiogiai jiems duodame galimybę patirti Dievo veikimą.

Antruoju prašymu meldžiame ryžto visus žmones patraukti prie Dievo vaikų gyvenimo.

Teateinie Tavo karalystė  

Visas Kristaus gyvenimas sukasi apie Dievo karalystę. Jo misija buvo pranešti apie ją žmonijai ir pašaukti ją atrasti bei priimti kaip naują gyvenimo prasmę. Kristus mokė: ,,Atsiverskite, nes Dangaus karalystė čia pat". Pirmasis mūsų žingsnis į ją yra krikštas.

Bažnyčia visus Dievo vaikus sujungia į vieną šeimą, jos nariai yra glaudžiai susiję su Kristumi. Kaip žmogus turi galvą ir sielą, taip ir Bažnyčios galva yra Kristus, o siela - Šventoji Dvasia. Bažnyčia istorijos eigoje yra dinamiška, ji auga ir bręsta. Šv. Paulius iš kalėjimo rašytame laiške efeziečiams sako: ,,Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. Ne! Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje" (Ef 4-16). Dievo plane numatyta žmogui augti, tobulėti ir sugrįžti pas Dievą.

Kiekvienas krikščionis yra pašauktas apaštalauti, savo malda, gyvenimu ir darbais šaukti žmones į Dievo karalystę. Tokia yra mūsų antrojo prašymo prasmė.

Kristus ne kartą sakė, jog Jo  Bažnyčia bus persekiojama, Bažnyčia persekiojimus patyrė per visą dviejų tūkstančių metų laikotarpį, tie persekiojimai niekada nesiliovė, jie su ne mažesniu įkarščiu tęsiasi ir dabar. Bažnyčia turi apsiginti, ir mes meldžiame, kad ji užkariautų visus žmones, juos išlaisvintų iš priklausomybės blogiui ir patrauktų į šviesos ir tiesos karalystę.

Nuo ko ginasi Bažnyčia ir prieš ką kovoja? Šv. Paulius savo laiškuose aiškiai įvardija Bažnyčios priešą. Tai Šėtonas, žemiškojo pasaulio valdovas, savo galią augindamas iš žmonių pagedimo, jų ydų ir įgeidžių. Jis savo melu ir vilionėmis aptemdo žmonių protus, kad jie susiviliotų netikrais blizgučiais ir neregėtų šviesos. Palenkęs žmogaus širdį blogiui, Šėtonas įgyja sau vergą ir talkininką. Žmogus, akimirkos silpnume pasidavęs blogiui, ima ir toliau jam tarnauti.

Kristus sakė Sauliui jam keliaujant į Damaską persekioti tikinčiųjų: ,,Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytojų tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės - į Dievą ir tikėdami mane gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais" (Apd 26,16-18).

Tą tikrąjį Kristaus ir Bažnyčios priešą mums atidengia evangelistas Morkus, pasakodamas kaip Kristus, vos sugrįžęs iš dykumos, Kafarnaumo sinagogoje akis akin susiduria su Šėtonu, jo apsėstame žmoguje. Šėtonas klausia Kristaus: ,,Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?" (Mk 1, 24). Iš tiesų, Kristus atėjo sugriauti blogio karalystę ir išvaduoti žmogų iš jo vergijos. Tą pačią misiją Jis pavedė ne vien tik apaštalams, bet ir visiems tikintiesiems. Jis perspėja visus tikinčiuosius, kad negalima tarnauti dviem valdovams: ,,Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto" (Mt 12,30). Kristaus reikalaujamas radikalus tikinčiojo apsisprendimas yra visiškai aiškus, - jeigu to apsisprendimo nėra, žmogus linksta Kristaus priešo pusėn, pamažu jis yra priešo įtakojamas keisti savo mąstyseną priešingai evangelijai ir Bažnyčios mokslui.

Kaip eilinis krikščionis praktiškai turi ginti Dievo karalystę nuo blogio pasikėsinimų, ją plėsti, kaip turi būti nukreiptos jo pastangos, siekiant išvaduoti savo artimuosius, kitus žmones, iš blogio vergijos? Pirmiausia, blogio akivaizdoje jis turi per žmogų pasireiškiantį blogį atskirti nuo bloga darančiojo asmens. Būtina aiškiai suvokti, kad bloga darąs žmogus yra patekęs blogio ir jo šaltinio - Šėtono - priklausomybėn, jo aptemdytas ir pavergtas. Ne bloga darantį žmogų, bet jo pavergėją dera neapkęsti ir su juo kovoti. Pačiam gi žmogui, patekusiam blogio įtakon, reikia pagelbėti, padėti iš blogio įtakos ištrūkti. Tai labai svarbus principas, teikiantis šviesą artimo meilei. Tuo pačiu dėsniu pasireiškia ir priešo meilė. Už priešą melsdamiesi, jo kaltes prisiimdami, mes jį laimime Kristui. Tik iš meilės Kristui ir jo vardu galime imtis šio žygio, taip ne vien žodžiais prašydami Jo karalystės atėjimo, bet ir ją praplėsdami tikrovėje.

Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje

Kovos dvasia labai ryški evangelijose. Kristus, atėjęs sugriauti Šėtono viešpatijos, išvaro demonus ir gydo ligonius, kuriuos jie dažnai laikydavo apsėdę dėl padarytų nuodėmių. Todėl Jis tuoj pat užsitraukė priešo neapykantą, kuri užsibaigė Jo nukryžiavimu ir mirtimi. Atrodytų, jog Šėtonas laimėjo pergalę, tačiau Kristaus prisikėlimas lėmė priešingai. Jis savo pasekėjams pavedė tą kovą tęsti, duodamas jiems savo galią virš demonų ir ligų.

Šv. Paulius apie tai sako šiais žodžiais: ,,Mūsų kova yra ne prieš kūną ir kraują, bet prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš šių tamsybių pasaulio valdovus, prieš piktumo dvasias padangėse" (Ef 6,12). Nuolatinė kova krikščionio gyvenime išreikšta trečiuoju prašymu (teesie Tavo valia). Tikintysis yra  eilinis kareivis, kurio vadas - Kristus. Jis iš Kristaus, savo vado, gauna maistą, apdarą, ginklą. Jis vykdo savo vado planus ir strategiją. Todėl Viešpaties maldoje Kristus patikslina ir prideda ,,teesie Tavo valia".  Mes prašome jėgų ir sugebėjimo naudotis Jo ginklais.

Kristus duoda mums pavyzdį, sakydamas: ,,Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo o Dieve, valios! (Žyd 10,7). Kristaus gyvenimo kelias buvo Tėvo nusakytas per pranašus. Jis savo Tėvo valią vykdė su meile ir visišku paklusnumu, - gimė Betliejaus varge, bėgo į Egiptą, grįžo į Nazaretą, išsirinko mokinius, juos mokė. Mokė taip, kaip Tėvas norėjo - palyginimais Laiške Filomenui  šv. Paulius sako: ,,Jis apiplėšė pats save, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2,7-8). Jis skatina Timotiejų, o per jį ir visus tikinčiuosius: ,,Kovok šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kurį puikiai išpažinai daugelio liudininkų akyse. Aš tau įsakau dėl Dievo, kuris visiems duoda gyvybę" (1 Tim 6,12).

Gyventi Evangelijos principais reiškia vykdyti Dievo valią. Evangelija turi žmogų perkelti iš žmogiškos būsenos į dieviškąją. Pats pirmasis Kristaus skelbimo žodis buvo ,,atsiverskite, persikeiskite!" Krikščionis turi tikrinti kiekvieną savo mintį, visą veiklą ir žiūrėti, ar tai atitinka Kristaus mokslą.

Kristus pagrindinius krikščioniško gyvenimo principus yra suvedęs į vieną - visuotinę artimo meilę. Visi esame vieno Tėvo vaikai, visi esame broliai. Visi turime teisę būti mylimi dėl paties Tėvo. Ta visuotinė meilė yra pats sunkiausias kryžius, kurį  galime nešti tik kartu su Kristumi. Jo našta apima visas fizines ir dvasines mūsų galias. Kristus liepia atleisti bloga daran-tiems, mus šmeižiantiems. Mes neturime  teisės gintis nuo mums bloga darančių ar neteisingai apie mus kalbančių, priešingai, - turime jiems atleisti, jiems gera daryti, juos apginti, jų kaltes sau prisiimti. Krikščionis negali gerais darbais didžiuotis, laukti už juos padėkos, įvertinimo. Jis turi pareigą mylėti savo priešus, už juos melstis.

Dievo valią, mums išreikštą evangelijose, mes turime vykdyti taip, kaip šventieji danguje, nes visi mūsų darbai, - ir geri, ir blogi, - danguje atsispindi.