,,Margučio” radijo 75-ių metų sukaktį minint

Petras Petrutis

Antano Vanagaičio manymu (jo pačio žodžiais tariant), „Geriau pradėti darbą ‘skrumniau’ ir įsibūjoti, negu iš karto plačiai užsimoti ir... subankrutuoti”.

1932 m. balandžio 11 d.  Vanagaitis, pradėjęs „užsiiminėti radiju”, tenkinosi 15 minučių radijo laida, netrukus 30 minučių ir galiausiai vienos valandos laida. „Margučio” radijo laidos iš WHFC stoties buvo perduodamos kiekvieną dieną 10 val. vakaro, o sekmadieniais nuo 2:30 val. p.p.

„Margučio” radijo laidos buvo vadinamos dienžodžiu. A. Vanagaitis sakydavo: „Dienžodis, tai yra tas pats kas dienraštis, tik skirtumas tame, kad dienraštis išeina spausdintas popiery, o dienžodis — radijo bangomis”.

„Margučio” žurnalo 1932 m. balandžio 25 d. laidoje rašoma: „Tai pirmas toks atsitikimas Amerikos lietuvių gyvenime! Niekas nepatikės, kad ‘Margutis’ pačiais blogiausiais laikais galėjo rizikuoti tokia drąsa pradėti kasdienines radijo laidas. ‘Margučiui’ sekasi! Dalykas labai paprastas. Sekasi dėl to, kad visi margutiečiai pasišvenčia lietuvybės idėjai. Nebūtų to pasišventimo — seniai būtume žlugę... Lietuvybės idėja yra visų lietuvių idėja. Jokios partijos nenukovos ‘Margučio’, nes jis yra visų partijų partija”.

„Margučio” radijas bematant susilaukė daugybės sveikinimų ir linkėjimų. Štai, pavyzdžiui, J. K. Miliaus sveikinimo žodžiai: „Sveikinu ‘Margučio’ oro bangų dienraštį. Tai tikras margumynas; visokios įvairenybės, naujausios žinios, biznierių skelbimai, muzikos dainų ir juokų... Garbė Vanagaičiui, ‘Margučio’ leidėjui už tokį sumanų dalyką ir tobulinimą mūsų tautos kultūros. Gyvuok, Vanagėli, ilgiausius metus!”

„Margučio” dienžodyje buvo girdimos paskutinės pasaulio ir vietinės žinios, sveikatos ir teisės patarimai, muzika, dainos, deklamacijos, juokai ir t. t. Laidas paruošdavo ir pranešinėdavo Antanas Vanagaitis. Žinias perduodavo tuometinis „Lietuvos Vyčio” redaktorius Antanas Lapinskas.

Kaskart „Margučio” radijo laidose buvo primenama: „Klausykite ‘Margučio’ dienžodžio ir remkite tuos biznierius, kurie prisideda prie šių radijo valandų”.  Vieni pirmųjų, „prisidėję” prie „Margučio” dienžodžio, buvo prekybininkai ir profesionalai: Kiras Motor sale, Paula Baltutis, Bridgeport Clothing Co, Masalskis, graborius, Stanley Šimkus, Real Estate, Justinas Mackevičius, „Mortgage  Banker”, V. M. Stulpinas, Lietuvos gaminių importeris.

Nemažo pasisekimo turėjo radijo laidose girdimi Dėdytės ir Tetytės pasikalbėjimai. Dėdytė — Vanagaitis, Tetytė — Lilija Žilvitytė (vėliau tapusi Vanagaičio žmona). Tuose pasikalbėjimuose buvo liečiamos įvairiausios temos. Kartais Dėdytė ir Tetytė paliesdavo ir dienžodyje besiskelbiančius prekybininkus, politikus ir visuomenės darbuotojus. Štai vienas pavyzdys:

Dėdytė: Labsvakars, labsvakars!

Tetytė: Labs, labs!... Ir vėl atkeverziojai?...

Dėdytė: Nugis, atėjau pekščias...

Tetytė: Sėskis, ar ką!...

Dėdytė: Ačiū!... Tu net nepažiūri į mane?

Tetytė: Taigi žiūriu, kaip į mėnesį... užlipk dar ant stalo...

Dėdytė: Na ale tik tu pažiūrėk... Nors šnaira akimi...

Tetytė: O iš kur ištraukei?

Dėdytė: Gražus? A? Kaip patinka?

Tetytė: Nieko sau. O kas siuvo? Gervilis?

Dėdytė: Ne. Pirkau. Pas Petrauską. Su dvejom kelnėm. Įspėk kiek mokėjau?

Tetytė: Ką ta mano durna galva įspės!... Vis kokia 20 dolerių mokėjai...

Dėdytė: Neįspėjai...

Tetytė: Mažiau?

Dėdytė: Mažiau. 16 dolerių su ekstra kelnėm.

Tetytė: Ekstra? Kokios tos ekstros kelnės? Nagi parodyk...

Dėdytė: Ne ekstros, bet ,,extra”. Reiškia dar vienos be tų.

Tetytė: O, tai nauja mada dabar!... Reiškia tu atėjai su dvejom kelnėm...

Dėdytė: Ne su dviem, ne! Antros kelnės namie liko... Tos yra ,,extra”...

Tetytė: O — o!... Supratau. Vadinasi, tos kelnės kur  namie lieka, vadinasi „extra”... Jūs vyrai turite visokiausių kelnių...

Dėdytė: Norim moterims geriau patikti. Be kelnių — joks vyras. Ekstra kelnės tai labai geras dalykas...

Tetytė: Turbūt, geras.

Dėdytė: O iš kur tu žinai?

Tetytė: Užpernai, kai sirgau, tai man vienas daktaras norėjo ekstra duoti, ale aš pabijojau imti. Pakųsa ėmė, ale paskui mislijau sau, gali kažin ko susilaukti.

Dėdytė: Ha, ha, ha!... Ekstra! Ne „extra”, bet  X-Ray. Tai yra spinduliai, kurie gydo.

Tetytė: Spinduliai? Visai ne! Jis parodė tokį tamsų kambarį...

Dėdytė: E, tu visai nesugrabalioji... „XRay” ir „extra”, tai du skirtingi dalykai „Extra” lietuviškai vadintųsi — „dar vienas dalykas”...

Tetytė: Aha!... o aš kažin ką pamislinau. ... Tai tu nusipirkai naują „siūtą”?

Dėdytė: Tik iš fabrikos... Pigus, geras ir gražus „siūtas”.

Tetytė: Ir aš norėčiau „dresę” nusipirkti, ale nežinau kur?..

Dėdytė: Ogi eik į Brabec Department „storą”...

Tetytė:  Ar į tą, kur „Margutis” garsina?

Dėdytė: Naje! Ten gausi pigių dresių.

Tetytė: Kiba reikės nusibaladoti ten...

Dėdytė: Rytoj aš anksti ateisiu, tai mudu nuvažiuosiva.

Tetytė: Ar jie lietuviai?

Dėdytė: Ne. Čekai. Geri žmonės. Čekai yra lietuvių draugai. Jie kultūringi. Čikagos majoras irgi yra čekas.

Tetytė: Ar Čermekis?

Dėdytė: Taigi, taigi Čermakas. Matai, kokia garbinga tauta! O mes lietuviai ką turime? Nei lietuvio aldermeno neturime!...

Tetytė: Et, jau sarmata ir kalbėti! Lietuviai tik peštis moka, daugiau nieko!

Dėdytė: Ir už ką pešasi? Amerikonai juokiasi iš mūsų veikėjų.

Tetytė: Be jokios politikos tie mūsų ponai. Ir amerikoniškai nemoka šnekėti. Rusiškai, lenkiškai — tai viską moka. Ir lietuviškai gerai nemoka.

Dėdytė: Ką jau čia ir kalbėti. Na, einu namo. Labanakt. Kitą sykį užeisiu.

Tetytė: Labanakt, labanakt.

Tai va, kokie būdavo Dėdytės ir Tetytės pasikalbėjimai „Margučio” radijo laidose, žurnalo puslapiuose ir „Margučio” renginiuose.

Netrukus sukaks 75-eri metai nuo „Margučio” radijo laidos įsteigimo.