Šalis, prarandanti gailestį
Vilnius,
birželio 8 d. (ELTA/,,Respublika") - Šalies viešojoje erdvėje dar visai neseniai virė
moralinė-politinė diskusija, kiek sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga
gavo pinigų už sudaužytą savo uošvio automobilį.
Tarsi
būtų koks nors esminis skirtumas. Anksčiau ta pati viešoji erdvė entuziastingai
domėjosi buvusio ministro Romualdo Dobrovolskio ir jo pirmtakų asmenybėmis bei
jų moraliniu tyrumu. Principas tas pats. Atkakliai bombarduojami vis nauji šios
sistemos funkcionieriai, pradedant ligoninių direktoriais. Tačiau ne itin
akcentuojama, kur keliauja pati sveikatos apsauga. Juk pakeitus vieną ministrą
ar poliklinikos vadovą sistema nepakinta. Ji toliau juda ta pačia kryptimi. Kur
juda visuomenė. Kur?
Judame
fizinio dehumanizavimosi, savo žmonių skaičiaus mažinimo kryptimi. Visomis
prasmėmis. Nes valstybė jau išbarstė, pametė dalį gyventojų. Vienintelis
skirtumas, kad iš Lietuvos kasdien išsibarsto sveikieji gyventojai, o iš jos
sveikatos sistemos - nesveikieji. Tačiau tendencija ta pati - nubarstyti.
Reformuojama
sveikatos apsaugos sistema atkakliai keliauja tolyn nuo savo paciento. Tai
reiškia, kad tolsta nuo visų šalies piliečių, nes visi esame potencialūs
ligoniai. Valstybės fizinio dehumanizavimosi laipsnį lengvai galima
apskaičiuoti kilometrais. Pavyzdžiui, iki Dublino, Londono, Santariškių. Arba
kiek kilometrų turi sukarti kaimietis pacientas iki artimiausios gydymo
įstaigos.
Atstumai
kasmet ilgėja. Kasmet iš provincijos dingsta kaimo ambulatorijos, o iš rajonų
centrinių ligoninių - retesnės kvalifikacijos specialistai. Taip kaimuose
atsiranda žmonių, jau ,,iškritusių" iš sveikatos apsaugos sistemos.
Abstrakčiau - iš visuomenės gailesčio. Padaroma taip, kad net medikai
nenusilptų juos matydami. Lygiai taip pat, kaip pasaulyje daugėja lietuvių, jau
,,iškritusių" iš Lietuvos. Tad visuomenė savo fizinę bei dvasinę sveikatą
stiprina tik vienu būdu. Stipriai užsimerkdama prieš vargą. Plačiai
atsimerkdama prieš pramogą.
Gyvename
linksmai. Neapsunkę nuo sentimentų. Dalyvaujame lietuvių selekcijoje.
Darbingiausieji be sentimentų palieka savo valstybę, o kiti, vis dar esantys
vietoje, be sentimentų atstumia nedarbingiausius. Simptomiška, kad per 10 metų
nebuvo patvirtinti peritoninės dializės įkainiai, o šios dializės paslaugos vis
tolo nuo periferijos ligonių į Vilnių. Taip ir turėjo nutikti, jei valstybėje
vyksta šaltasis visuotinis nusibarstymas. Taip pat - ir per dializę.
Funkcionierių
pasiteisinimas niekuo nesiskiria nuo šaltkalvio paaiškinimo, kad
,,golfuko" remontas per brangus, varyk savo lūženą į sąvartyną. Tai rodo,
jog per visą dešimtmetį mūsų tautinė sveikatos apsaugos sistema veikė be
gailesčio. Ne dėl žmogaus, bet be žmogaus. Nes žmogus per 10 metų gali
keliolika kartų numirti. Toks visuotinis požiūris į kenčiantį - didesnė nelaimė
nei 8,000 litų už sudaužytą Ž. Padaigos uošvio automobilį.
Absurdiška
saugoti žmogaus sveikatą, kai ji vis labiau atskiriama nuo gyvo žmogaus.
Dehumanizuojama. Tarsi visa medikų valdininkijos kariauna tobulintų ir
aptarnautų kažkokią mistinę griozdišką kepurę. Visai nesirūpindami, ar ji
uždėta ant gyvos galvos.