Šalis, prarandanti gailestį

Vilnius, birželio 8 d. (ELTA/,,Respublika") - Šalies viešojoje erdvėje dar visai neseniai virė moralinė-politinė diskusija, kiek sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga gavo pinigų už sudaužytą savo uošvio automobilį.
 
Tarsi būtų koks nors esminis skirtumas. Anksčiau ta pati viešoji erdvė entuziastingai domėjosi buvusio ministro Romualdo Dobrovolskio ir jo pirmtakų asmenybėmis bei jų moraliniu tyrumu. Principas tas pats. Atkakliai bombarduojami vis nauji šios sistemos funkcionieriai, pradedant ligoninių direktoriais. Tačiau ne itin akcentuojama, kur keliauja pati sveikatos apsauga. Juk pakeitus vieną ministrą ar poliklinikos vadovą sistema nepakinta. Ji toliau juda ta pačia kryptimi. Kur juda visuomenė. Kur?
 
Judame fizinio dehumanizavimosi, savo žmonių skaičiaus mažinimo kryptimi. Visomis prasmėmis. Nes valstybė jau išbarstė, pametė dalį gyventojų. Vienintelis skirtumas, kad iš Lietuvos kasdien išsibarsto sveikieji gyventojai, o iš jos sveikatos sistemos - nesveikieji. Tačiau tendencija ta pati - nubarstyti.
 
Reformuojama sveikatos apsaugos sistema atkakliai keliauja tolyn nuo savo paciento. Tai reiškia, kad tolsta nuo visų šalies piliečių, nes visi esame potencialūs ligoniai. Valstybės fizinio dehumanizavimosi laipsnį lengvai galima apskaičiuoti kilometrais. Pavyzdžiui, iki Dublino, Londono, Santariškių. Arba kiek kilometrų turi sukarti kaimietis pacientas iki artimiausios gydymo įstaigos.
 
Atstumai kasmet ilgėja. Kasmet iš provincijos dingsta kaimo ambulatorijos, o iš rajonų centrinių ligoninių - retesnės kvalifikacijos specialistai. Taip kaimuose atsiranda žmonių, jau ,,iškritusių" iš sveikatos apsaugos sistemos. Abstrakčiau - iš visuomenės gailesčio. Padaroma taip, kad net medikai nenusilptų juos matydami. Lygiai taip pat, kaip pasaulyje daugėja lietuvių, jau ,,iškritusių" iš Lietuvos. Tad visuomenė savo fizinę bei dvasinę sveikatą stiprina tik vienu būdu. Stipriai užsimerkdama prieš vargą. Plačiai atsimerkdama prieš pramogą.
 
Gyvename linksmai. Neapsunkę nuo sentimentų. Dalyvaujame lietuvių selekcijoje. Darbingiausieji be sentimentų palieka savo valstybę, o kiti, vis dar esantys vietoje, be sentimentų atstumia nedarbingiausius. Simptomiška, kad per 10 metų nebuvo patvirtinti peritoninės dializės įkainiai, o šios dializės paslaugos vis tolo nuo periferijos ligonių į Vilnių. Taip ir turėjo nutikti, jei valstybėje vyksta šaltasis visuotinis nusibarstymas. Taip pat - ir per dializę.

Funkcionierių pasiteisinimas niekuo nesiskiria nuo šaltkalvio paaiškinimo, kad ,,golfuko" remontas per brangus, varyk savo lūženą į sąvartyną. Tai rodo, jog per visą dešimtmetį mūsų tautinė sveikatos apsaugos sistema veikė be gailesčio. Ne dėl žmogaus, bet be žmogaus. Nes žmogus per 10 metų gali keliolika kartų numirti. Toks visuotinis požiūris į kenčiantį - didesnė nelaimė nei 8,000 litų už sudaužytą Ž. Padaigos uošvio automobilį.
 
Absurdiška saugoti žmogaus sveikatą, kai ji vis labiau atskiriama nuo gyvo žmogaus. Dehumanizuojama. Tarsi visa medikų valdininkijos kariauna tobulintų ir aptarnautų kažkokią mistinę griozdišką kepurę. Visai nesirūpindami, ar ji uždėta ant gyvos galvos.