Dėl Andriaus Surgailio medinio Vilniaus

Ričardas Šileika

Tą pačią dieną Vilniaus mokytojų namų galerijoje „Koridorius” atidaryta fotografo Andriaus Surgailio šimto fotografijos darbų paroda „Nykstantis medinis Vilnius” ir tą pačią dieną pristatytas leidyklos „Versus aureus” išleistas to paties autoriaus albumas Medinis Vilnius. Albume pateikiama pora šimtų vaizdų, bet nė viena fotografija nekartoja parodos. Įvadą albumui parašė menotyrininkė Laima Laučkaitė. Šis projektas yra tęstinis. Pagal fotografo eksponuojamus darbus, Jūratės Stauskaitės vadovaujami „Vaikų ir jaunimo meno galerijos” mokiniai piešia, tapo, interpretuoja. Ta ne eiline proga klausinėjamas pats fotografas, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir meno medijos katedros dėstytojas Andrius Surgailis.

—Kaip išsivystė mintis fotografuoti Vilniaus medinę architektūrą ir išleisti knygą?

—Gal ta sėkla buvo pasėta, kai mane mama vedžiojo po Vilnių ir jo apylinkes, gal kai aš mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, gal kai ėmiau fotografuoti dailės paveldą. Viskas po truputį susidėjo. O kai susidūriau su „Versus aureus“ leidykla ir pasiūliau tokią idėją, ji iškart mane palaikė, rado rėmėjų šiam dalykui įgyvendinti. Projektas buvo vykdomas dvejus metus – 2005 ir 2006 metais. Tai buvo albumo sukūrimas, kuris vėliau turėjo peraugti į fotografijų parodą Vilniaus mokytojų namuose.

—Esi grynas vilnietis, nors porą dešimtmečių gyveni Utenoje, beje, irgi medinėje senelių gryčioje. Taigi Tau kultūros paveldas yra gyva gysla.

—Be abejo, kai žmogus gyveni toje terpėje, kasdieną su tuo susiduri, tai neišvengiamai būtis sąlygoja ir veiksmus. Tai yra jauti tą pulsą, jauti medžio kvėpavimą skirtingais metų laikais, jauti medžio pokyčius per dešimtmečius, jauti medinio Vilniaus kitimą, galų gale nykimą ar naikinimą. Man, kaip kūrybos žmogui, tas negali nepastebimai praslinkti pro akis, juo labiau pro rankas. Turi kažką daryti, o kadangi nesu turtingas verslininkas ar paveldėjęs turtų, tai turiu tik savo rankas ir akis. Tai yra šiuo atveju fotografiją, ir ja galiu prisidėti prie šito paveldo išsaugojimo. O tas paveldas yra labai vertingas.

—Ar šis projektas Tau pačiam buvo labiau meno reikalas, ar labiau fotofiksacija, liudijanti aktualiją?

—Nuo 1969 metais fotografo Algimanto Kunčiaus albumo Senojo Vilniaus vaizdai pasirodymo ligi šiolei nebuvo nespalvotos fotografijos albumo apie Vilnių. Tad pribrendo tokį albumą vilniečiams ir miesto svečiams turėti. Vien subjektyvių pastebėjimų man buvo maža. Tas projektas turėjo apimti ir dokumentinį klodą. Bet kadangi tai nėra architektų studija apie devyniolikto ir dvidešimto amžiaus stalių ir dailidžių darbą, ar to meto vidaus ir išorės architektūrinių erdvių ypatumus, tai jis apėmė ir tam tikrą auklėjamąjį momentą. Knygoje šalia kiekvienos fotografijos pateikti objektų adresai, todėl kiekvienas susidomėjęs gali pats nueiti ir apžiūrėti medinius pastatus.

—Kokie Vilniaus centro rajonai ar nuošalesnės apylinkės turi originalią medinę architektūrą?

—Pačioj pradžioj medinis Vilnius plėtėsi nuo Žvėryno. Ten gražiame pušyne, prie upės slėnio buvo statomos pasiturinčiųjų vilos, kuriose buvo gyvenama kiaurus metus, veisiami vaismedynai ir gėlynai. Po Žvėryno sektų labiau kaimiškas rajonas — Šnipiškės. Tas rajonas dar kol kas nėra visiškai išgriautas, turi be galo gražių medinės architektūros pavyzdžių, bet ten jau vyrauja ne vilos ir sodai, o gyvenamieji namai su daržais. Ir net šiandien vidury miesto, šalia dangoraižių, galima atrasti nameliukų su keliomis lysvėmis daržovių. Visai kitokių, net prabangesnių vilų rajonai yra Markučiai ir už jų einantis Pavilnys. Bent šiandien stiklinė ir betoninė architektūra ten jų nepasiekia. Dar Pavilniui neatėjo išnykimo grėsmė.

 —Ką tau reiškia šio projekto įgyvendinimas? Kokie įspūdžiai įsispaudė atmintin?

—Kaip ir visi menininkai, aš be galo esu dėkingas pasitaikiusiai galimybei įgyvendinti savo seniai puoselėtą idėją sukurti ne tik fotografijų seriją, ne tik surengti parodą, bet ir išleisti knygą. Šis momentas yra atsiskaitymas sau pačiam, po jo galima vykdyti kitus sumanymus. Šitą darbą dirbant, man buvo labai įdomus ir socialinis momentas. O būtent – bendravimas su tų rajonų žmonėmis, kurie mediniuose namuose gyvena neturtingai, kartais jie asocialūs ar net kriminaliniai elementai. Sutikę svetimą žmogų, o dar su fotoaparatu, reaguoja labai priešiškai. Kai kurie užsiundo šunimis. Tai buvo sukrečiantis potyris, bet jis mane labai praturtino. Aš iš arčiau susipažinau su miestu, visiškai kitokiu negu senamiestis, kuris dabar yra atnaujintas iki, kaip sako vokiečiai, margarininio stiliaus. O mano lankytose vietose yra išlikęs autentiškas dvidešimto amžiaus Vilniaus kvapas, persisunkęs įvairių tautybių šneka, persisunkęs vargu, skurdu ir tikrais išgyvenimais.

—Ką reiškia medinė architektūra šiais stiklą ir plastmasę naudojančiais ir propaguojančiais, laikais?

—Tai neatsiejama kultūrinio paveldo šaka. Devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimto amžiaus pradžios architektūros estetikos ir meistriškumo viršūnė buvo medinė architektūra. Kai tuo tarpu kiti Vakarų Europos miestai jau nuo septyniolikto amžiaus buvo akmeniniai ir mūriniai. O dabar ir į Vilnių atėjo stiklas ir betonas. Mes to neišvengsim. Nemanau, kad dabar turėtume Vilnių statyti medinį ar netgi šiaudinį. Tačiau tai, kas mums liko vertinga iš to šimto ar dviejų šimtų metų medinio Vilniaus, nereikėtų užmiršti ar juo labiau sąmoningai naikinti. Deja, paskutinio dešimtmečio kapitalizmo sąlygomis naikinimas vienareikšmiai vyksta.

—Vilnius sparčiai rekonstruojamas, gausėja miestovaizdį darkančių pastatų, o mediniam Vilniui kalbos ir dėmesio ligi šiolei beveik nebūta.

—Iš tiesų laikas diktuoja savo ir būtų ne tik beviltiška, bet ir kvaila, priešintis ir norėti absoliučiai visą medinį paveldą išsaugoti. Tai yra neįmanoma. Bet yra optimistinė šio reikalo pusė. Kuomet Vakarų Europos miestuose nuo aštuoniolikto amžiaus beveik nėra likę medinių pastatų, Vilnius turi labai unikalų variantą: viduryje stiklinių betoninių dangoraižių dar turėti užsilikusį gražų devyniolikto amžiaus dvarelį, namuką su veranda, su tekintom kolonėlėm, su vitražo langais, su antro aukšto mansardomis ir su priešais šiokiu tokiu gėlynu ar trijų obelų sodeliu. Ir štai čia didžiulė galimybė yra tą išsaugoti kaip vieną iš unikalesnių Europos miestų ypatybių. Kad Vilnius turėtų išlaikęs ir senus paveldo šedevrus, ir tuo pačiu būtų augantis ir klestintis, kaip kiekvienas kitas gretimos valstybės didmiestis arba sostinė.